Kai "Chimki" komandoje Paulius Jankūnas buvo priverstas daugiau mėtyti tritaškius, nei stumdytis po krepšiu, visi piktinomės. Rėmėme prie sienos Sergio Scariolo, kuris, atrodė, gadina karjerą lietuviui. Tačiau dabar buvęs žalgirietis džiaugiasi nauja patirtimi.

Liko ilgesys "Žalgiriui"

26 metų 203 cm ūgio P.Jankūnas nesigaili išbandęs legionieriaus duoną Rusijoje, Maskvos srities "Chimki" komandoje. Prisiminęs viduržiemio įvykius, kai per VTB finalo ketverto turnyrą žurnalistai Kaune tardė "Chimki" strategą italą S.Scariolo, kodėl jis neišnaudoja geriausių lietuvio savybių, šypsojosi: "Aišku, iš pradžių buvo sunku. Buvau įpratęs, kad po krepšiu žaidimas vyksta per mane, o "Chimki" komandoje buvo žaidžiama daugiau per kitus. Prisitaikiau prie to, bet sezono pabaigoje jau ir man daugiau leido po krepšiu kovoti, net sugalvodavo vieną kitą derinį ketvirtajam numeriui. Tad dabar tereikia tobulėti, kad geriau žaisčiau toliau nuo krepšio."

Tapus legionieriumi, Pauliui turbūt labiau įstrigo žaidimas sporto halėje, kai pirmą kartą teko būti "Žalgirio" priešininku. "Patyriau savo kailiu, ką reiškia žaisti sporto halėje prieš "Žalgirį", – tąkart sakė P.Jankūnas. – Viskas aišku, ką jaučia čia atvažiavę "Žalgirio" priešininkai."

Jis neneigė, kad jaučia stiprią nostalgiją "Žalgiriui": "Šitam klubui atidaviau šešerius metus. Manau, visą gyvenimą nostalgiją "Žalgiriui" jausiu, bet atėjo toks etapas, kai turėjau išvažiuoti."

Nori žaisti, ne sėdėti

Atostogų malonumų praėjusią savaitę namo iš Rusijos grįžęs P.Jankūnas dar nespėjo pajusti. "Mano atostogos su rūpesčiais", – sakė "Chimki" puolėjas.

Jam reikėjo odontologo pagalbos, be to, per paskutiniąsias Rusijos čempionato finalo rungtynes buvo traumuotas kelis – patempti šoniniai raiščiai. Dabar kasdien Pauliui atliekamos procedūros, daromi specialūs pratimai. Traumą reikia spėti išsigydyti iki pirmosios Lietuvos rinktinės stovyklos.

P.Jankūnas kol kas nėra tikras, ar rengsis pasaulio čempionatui. Šalies rinktinėje didžiausia konkurencija yra būtent tarp sunkiojo krašto puolėjų, todėl P.Jankūnas nenorėtų dar kartą patirti jausmo, kai, visą pasirengimo laikotarpį sportavus su rinktine, paskutinę akimirką tampi jai nereikalingas, arba esi dvyliktas žaidėjas, kuris beveik nežaidžia.

"Dabar planuoju važiuoti į rinktinę, o po to matysiu, kas iš vyresnių žaidėjų susirinko ir spręsiu, kokios mano galimybės. Jeigu susirinks visi kaip ir praėjusiais metais, manau, ant to paties grėblio lipti antrą kartą nebus prasmės. Nemanau, kad verta sėdėti ir žiūrėti, kaip kiti žaidžia. Bet jeigu kažkas iš šios pozicijos lyderių dėl traumų negalėtų atvykti į rinktinę ir man atsirastų šansas, tuomet kovočiau dėl vietos dvyliktuke", – pragmatiškai kalbėjo P.Jankūnas.

"Chimki" titulų neiškovojo

"Daug ką praradau, daug ką atradau", – taip P.Jankūnas įvertino pirmąjį savo legionieriaus sezoną. Labiausiai jis išgyveno dėl to, kad patyrė nemažai traumų, kurios gerokai sutrumpino jo žaidmo laiką. Vis dėlto įgyta patirtis – neįkainojama.

"Sukaupiau naujos patirties, patyriau, kaip žiūrima klubuose į užsienio žaidėją, kokie reikalavimai jam keliami. Mano vaidmuo "Chimki" komandoje buvo kitoks nei "Žalgiryje". Tačiau tikrai nesiskundžiu, kad Rusijoje mažiau taškų pelnydavau ar mažiau žaisdavau. Žaisdavau komandai ir darydavau tai, ką treneris liepdavo, ko jis iš manęs reikalaudavo. Manau, savo darbą atlikau neblogai. Įgijau patirties ir kitas sezonas jau bus lengvesnis", – kalbėjo P.Jankūnas.

Suburta galinga "Chimki" komanda šį sezoną nelaimėjo nė vieno titulo, tačiau Eurolygoje pateko į šešioliktuką, o Rusijos čempionato finale serijos rezultatu 0:3 pralaimėjo CSKA klubui.

"Nieko nelaimėjus turbūt sunku sakyti, kad rezultatais esame patenkinti. Tačiau klubo vadovai džiaugėsi, kad debiutinį sezoną Eurolygoje patekome į kitą etapą ir tik per plauką nenuėjome dar toliau. Rusijos čempionato finale tikėjomės rimčiau pakovoti, bet nepavyko. Pakeliui į finalą buvo labai sunkios dvi penkių rungtynių serijos, tai kainavo daug jėgų, žaidėjai patyrė traumų, tad tokiomis aplinkybėmis kovoti su CSKA buvo sudėtinga. Labiau apmaudu dėl pralaimėtų Rusijos ir VTB taurių turnyrų, kur buvome patys dėl visko kalti", – dėstė P.Jankūnas.

Ar iš tiesų teisėjavimas Rusijoje toks tendencingas, kaip kalbama? "Visur visko būna. Sezono pradžioje, maždaug pirmus tris mėnesius, per pirmas dvi minutes gaudavau dvi pražangas ir sėsdavau ant suolo. Eurolygoje leidžiamas kietesnis žaidimas. Bet apsipratau ir su tuo, – kalbėjo P.Jankūnas. – O apie tai, kad teisėjai, kaip sakoma, "darytų" rungtynes, tai negaliu nieko pasakyti, nes aš to nejaučiau. Nėra buvę, kad ateitų ir nušvilptų vieną komandą."

Nejautė jokių rūpesčių

Garsiosios kelionės po didžiulę Rusiją šiais laikais jau negąsdina krepšininkų, ypač žaidžiančių stipriausiuose klubuose.

"Į tolimesnes keliones skraidydavome užsakytais reisais, tad nejautėme jokių nepatogumų. Apie kelionių po Rusiją vargą aš pats esu tik girdėjęs, o patirti jo neteko, – juokėsi žaidėjas. – Visa "Chimki" klubo organizacija yra aukšto lygio, treneris reiklus ne tik žaidėjams, bet ir klubo vadovams, nes jis rūpinosi mumis, reikalavo iš klubo darbuotojų, kad patirtume kuo mažiau nepatogumų."

Paulius įprato ir prie visame pasaulyje pagarsėjusių Maskvos transporto spūsčių: "Iš pradžių buvo nelengva, bet po to išsiaiškinome grafikus, kad būna didžiausios spūstys, prisitaikėme ir normaliai gyvenome. Be to, į Maskvą kasdien nevažinėdavome, gyvenome Chimkuose, o ten spūsčių apskritai nebūdavo. Savaitgaliais, kai nebūdavo spūsčių, per 20 minučių atvažiuodavome iki Maskvos centro."

Adaptuotis padėjo R.Javtokas

Rusijoje P.Jankūnas gyveno su šeima, tačiau gimtojo Kauno ir artimųjų, draugų labai pasiilgo. "Baigiantis sezonui jau labai norėjosi namo. Buvau įpratęs daugiau bendrauti, o Rusijoje daugiausia teko bendrauti kompiuteriu, – apie didžiausius gyvenimo skirtumus namie ir svetur kalbėjo krepšininkas. – Bet pirmasis sezonas svetur nei išgąsdino, nei nuvylė. Ko tikėjausi, tą ir radau."

Paulius džiaugėsi, kad "Chimki" komandoje žaidė ir Robertas Javtokas – dviem lietuviams buvo smagiau, be to, Robertas Rusijoje jau nebuvo naujokas.

"Roberto buvimas šalia man padėjo greičiau adaptuotis, taip pat – ir žmonai. Bendraudavome visi kartu, ypač gerai buvo mūsų žmonoms, kurioms buvo smagiau, kai mes išvykdavome. Gyvenome šalia vieni kitų, prie namų buvo didžiulis parkas, tai mūsų žmonos su vaikais visą dieną ten kartu ir leisdavo", – pasakojo krepšininkas.

Atviras pasiūlymams

Praėjusiais metais P.Jankūnas su "Chimki" pasirašė sutartį pagal formulę "1+1", todėl neatmeta galimybės, kad šiame Rusijos klube rungtyniaus ir kitą sezoną.

"Po sezono man buvo pasakyta, kad liksiu, tai taip ir galvoju dabar. Bet iš tiesų dar viskas gali pasikeisti, paskambins vieną dieną ir pasakys – ačiū, tavo pozicijoje yra kitas žaidėjas, – svarstė krepšininkas. – Tačiau visai norėčiau likti "Chimki" klube – geras treneris, geros sąlygos, man ten patiko."

P.Jankūnas, kaip ir kiti daug metų "Žalgiriui" atidavę žaidėjai, širdyje tikriausiai visą gyvenimą liks žalgiriečiu. Ir gyvendamas Rusijoje jis sekė buvusios komandos rezultatus ir žaidimą. Ar jis svarstytų Kauno klubo pasiūlymą, jei "Žalgiris" norėtų susigrąžinti jį?

"Svarstyčiau kiekvieną pasiūlymą, aišku, – ir "Žalgirio". Esu atviras pasiūlymams, bet kol kas jokių žinių iš Kauno klubo dar neturiu", – sakė P.Jankūnas.

Kamuolio reikia ir sūnui

Savo gimtajame mieste Paulius jaučiasi puikiai: "Smagu važiuoti pažįstamomis gatvėmis, pažiūrėti, kaip keičiasi Kaunas, kas pagražėjo, kokių naujovių atsirado. Čia viskas sava, žinoma. Labai geras jausmas būti namuose. O Maskva tokia didelė, kad žinai dvi gatves, ir viskas. Po Maskvos Kaune atrodo ir žmonių mažai, ir mašinų. Visur spėji, visur greitai nuvažiuoji. Kaune visai kitoks gyvenimo ritmas."

Grįžęs iš Rusijos jis pirmiausia skubėjo pas šeimą – žmoną ir sūnų, kurie į Kauną buvo grįžę dviem savaitėmis anksčiau. Metų ir septynių mėnesių sūnus Matas kaip du vandens lašai panašus į tėtį ir jau žino, ką reikia veikti su kamuoliu.

"Kamuolio Matas beveik nepaleidžia iš rankų. Ir į varžybas ateidavo su savo kamuoliu. Kai žaidėjai tik išeidavo iš aikštės, tai jis iškart su savo kamuoliu į ją bėgdavo. Jau moka parodyti, kaip tetis krepšinį žaidžia, kaip meta kamuolį", – džiaugėsi atžala P.Jankūnas.