Sidabro medalį iš Helsinkyje vykusio Europos lengvosios atletikos čempionato į Lietuvą parvežęs šuolininkas į aukštį Raivydas Stanys tikina, kad kartelė 231 cm aukštyje – ne riba.

Suomijos sostinėje lietuvis dėl aukso susikibo su britu Robbie Grabarzu. 233 cm įveikti nepavyko abiem atletams, bet pagal nesėkmingų bandymų skaičių čempionu tapo anglas.

– Po apdovanojimų ceremonijos prisipažinai negalintis patikėti, kad esi antras Europoje. Ar jau patikėjai? – žurnalistai oro uoste paklausė Europos vicečempiono.

– Taip, jau patikėjau (šypsosi). Džiugu, esu patenkintas savo rezultatu, nors dėl jo teko kaip reikiant pavargti. Dabar jau keliu sau kitus tikslus. Europos čempionate įgijau labai daug pasitikėjimo. Asmeninį rekordą pasiekiau turėdamas nemažą rezervą, todėl jaučiu, kad 231 cm – dar ne pabaiga.

– Viskas suplanuota šiems metams?

– Jeigu tik spėsiu atsigauti po čempionato, peršoksiu kartelę, kuri bus aukščiau. Finale perdegiau, nesugebėjau iki galo išnaudoti savo potencialo. Tokia pamoka man į naudą.

– Kokios mintys sukosi galvoje prieš išvykstant į Helsinkį?

– Prieš kiekvienas varžybas prisimenu trenerio žodžius: „Blogas tas karys, kuris nenori tapti generolu.“ Prieš varžybas svajoju apie aukso medalį. Jis man net vaidenasi. Šįkart atsipirko sunkus darbas ruošiantis pirmenybėms. Visada keliu sau aukštus tikslus.

– Ar per treniruotę esi šokęs aukščiau?

– Ne, per treniruotes nesistengiame užbėgti įvykiams už akių. Įveikti daigiau nei 230 cm nesu bandęs.

– Prieš kiekvieną šuolį žegnojiesi. Esi tikintis?

– Taip, Dievas man yra padėjęs.

– Nemažai esi kalbėjęs apie psichologiją. Kiek ji lemia tavo pasirinktoje sporto šakoje?

– Psichologija nemažai lemia ne tik mano sporto šakoje. Kiekviename sporte daugiau negu 50 proc. viską nulemia būtent ji.

– Esi minėjęs, kad sieksi Londono olimpinėse žaidynėse patekti į finalą. Sidabras Europos čempionate – rimta paraiška.

– Londone bus sunkiau, nes ten susirinks stipriausi planetos sportininkai. Viskas priklausys nuo to, ar pavyks pailsėti po šio čempionato. Jau dabar turiu daug minčių. Aukščiausias mano tikslas žaidynėse bus finalas. Dabar džiaugiuosi sėkme Europoje.

– Kodėl po kiekvieno šuolio prieidavai prie trenerės?

– Ji visada pataria. Stadione tvyravo labai didelė įtampa: aplink – kameros, be galo daug žmonių. Trenerės patarimai padėdavo susikoncentruoti. Ji visada primena, ką neretai pamirštu. Kvalifikacijoje jaučiausi tvirtai, tačiau finale nespėjau atsigauti fiziškai, teko parodyti savo charakterį.

– Bandei įveikti ir 233 cm aukštį. Ko pritrūko?

– Jėgų. Jas išnaudojau bandydamas įveikti 220 cm aukštį. Jį pavyko įveikti tik trečiuoju bandymu. Trukdė stiprus vėjas, reikėjo atrasti sėkmingos technikos raktelį. Trečiasis bandymas daugiau priklausė nuo jėgos, o ne nuo technikos. Įveikus šį aukštį, trenerė mane nuramino, priminė, ką reikia daryti. Prieš kiekvieną šuolį sau kartojau: „Tai tavo galimybė, privalai kažką daryti.“

– Iki Londono olimpinių žaidynių liko mažiau negu mėnuo. Kokie tavo planai?

– Stengsiuosi per dvi dienas pailsėti, viską apmąstyti. O vėliau ruošiuosi toliau. Iki starto Londone tikiuosi dalyvauti vienose ar dvejose varžybose. Vienerios, manau, bus Lenkijoje. Prieš pat olimpines žaidynes planuoju vykti į stovyklą. Prisipažinsiu, kad apie Londoną stengiuosi dabar mažiausiai galvoti. Reikia atsipūsti – juk nesu robotas. Europos čempionate kūnui teko labai didelis krūvis. Nesu to jautęs: atrodo, kad nukritau iš trečio aukšto ir nusileidau ant kojų. Bet viskas gerai, nes traumų nepatyriau.