„Labai malonu, kad galutinis sprendimas apie pilietybės suteikimą buvo priimtas po pokalbio su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda. Turėjau unikalią galimybę apsilankyti Prezidentūroje ir trumpai pabendrauti su šalies vadovu. Buvo labai malonu, šventiška, jaučiausi ypatinga. Manau, kad kitose šalyse toks reiškinys gana retas, todėl dėl tokio man parodyto dėmesio buvau maloniai nustebusi ne tik pati, bet ir mano draugai, kitų šalių piliečiai“, - pasakoja V. Golodneva-Lacitienė.
Lietuvos vardą visame pasaulyje su šokių partnerių ir sutuoktiniu V. Lacičiu garsinančiai moteriai Lietuvos pilietybė buvo suteikta natūralizacijos tvarka ir santuokos pagrindu. V. Golodneva-Lacitienė Lietuvoje gyvena ilgiau nei dešimtmetį, o su šokių partneriu šiemet minėjo jau penktas vestuvių metines. Tapdama Lietuvos piliete V. Golodneva-Lacitienė turėjo atsisakyti Rusijos pilietybės.
„Esame šokėjai, todėl labai daug keliaujame. Jei būtų galimybė, mielai turėčiau dvi pilietybes, kurios palengvintų keliones, tačiau įstatymus reikia gerbti. Džiaugiuosi tapusi Lietuvos piliete, nes čia pastaruosius metus praleidžiu daugiausiai laiko, Vilnius yra mano namai. Tiesą sakant, net Rusijoje gyvenantys mano tėvai dažniau atvažiuoja manęs aplankyti į Lietuvą nei aš nuvažiuoju pas juos į gimtinę“, - sakė puikiai į Lietuvos gyvenimą įsiliejusi ir lietuvių kalbą išmokusi V. Golodneva-Lacitienė.
V. Lacitis bei V. Golodneva-Lacitienė yra pasaulyje geriausių klasikinių sportinių šokių šokėjų porų penketuke, o netrukus, lapkričio 30 dieną, dėl geriausiųjų vardo jie varžysis pasaulio klasikinių sportinių šokių čempionate Vilniaus „Siemens“ arenoje. Trumpame interviu šokėjų pora atskleidė, ko tikisi iš šio starto ir kokios baimės juos kausto.
– Klasikinių sportinių šokių šokėjai varžybose šoka 5 šokius. Kuris šokis jūsų mėgstamiausias ir sėkmingiausias?
Vaidotas ir Veronika: – Dabar, matyt, tai yra tango.
– Skaniausia patirta pergalė ir skaudžiausias nusivylimas?
Veronika: – Skaudžiausias nusivylimas man turbūt buvo varžybose Štutgarte, kai pirmą kartą patekome į finalą. Skamba kvailai, tačiau tuomet jautėme, kad nepaisant rezultato, nesušokome gerai, susipykome. Buvo skaudu, kad didelis pasiekimas, tačiau mumyse verda neigiamos emocijos, kurios neleidžia džiaugtis. O skaniausia pergalė turbūt taip pat buvo Štutgarte, kai pirmą kartą patekome į varžybų pusfinalį. Mes to labai siekėme, tačiau tuo metu šis tikslas atrodė nelabai realus.
Vaidotas: – Tuomet galvojau, kad jau galiu mesti šokius.
– Nuo 2012 metais Štutgarte vykusių varžybų praėjo daug laiko, per kurį patekote tarp šokėjų elito. Kokį tikslą sau keliate pasaulio čempionate?
Vaidotas: – Veronika mane išmokė garsiai apie tai nekalbėti.
Veronika: – Mano mama sakydavo: „Nesakyk Dievui savo planų“.
Vaidotas: – O jei nori pasakyti, tai tris kartus nusispjauni ir nesakai.
– Ko artėjant svarbiam startui labiausiai bijo šokėjai? Ko bijote jūs?
Vaidotas: – Sušokti blogai.
Veronika: – Anksčiau labai bijodavau, kad kaklą sutrauks mėšlungis. Paskutiniu metu baimių nebeliko. Gal tik vienos figūros, kurią dar visai neseniai šokome. Ją net naktimis sapnuodavau, bet dabar ją išėmėme iš pasirodymo.
Dažnai žmonės šokį vertina labiau kaip meną nei kaip sportą. Kiek juose meno ir kiek sporto?
Vaidotas: – Anksčiau buvo daugiau meno, mažiau sporto. Dabar menas ir sportas yra neatsiejami. Negali gerai šokti didžiuliu greičiu ir plačiomis amplitudėmis 2 minutes, jei nesi fiziškai stiprus. Bet šokis yra menas, todėl stengiamės būdami sportininkais žiūrovams parodyti meną.
Veronika: – Mūsų pasiruošimas varžyboms neapsiriboja tik treniruotėmis, kur gludiname šokio žingsnelius. Darome ir fizinius pratimus. Be fizinio pasirengimo negalėsi parodyti meno. Kad šoktum taip, jog atrodyti, kad plauki, reikia labai daug ne tik meistriškumo, bet ir fizinių jėgų.
– Jūsų programa, kurią matysime pasaulio čempionate Vilniuje jau, matyt, sudėliota. Ar ją keitėte?
Veronika: – Iš pagrindų programos nekeitėme, tačiau bus naujų dalykų, naujų figūrų. Kaip tik neseniai savo šokius pakoregavome ir šiuo metu stipriai treniruojamės.
– Kokį vaidmenį siekiant aukščiausių rezultatų vaidina išvaizda? Ar ji svarbi?
Vaidotas: – Šokėjams išvaizda labai svarbi. Kas ką besakytų, tai tikrai yra dalis sėkmės.
Veronika: – Tai viena priežasčių, kodėl pirmaujančios poros nuolat keičia savo drabužius. Jei žemesnio lygio šokėjos visus metus šoka su 1-2 suknelėmis, tai aš su ta pačia suknele retai kada šoku daugiau nei dvejose varžybose. Čempionatui Lietuvoje taip pat ruošiame naują rinkinuką.
– Kas rūpinasi jūsų išvaizda, stiliumi?
Veronika: – Bendrą stilių paprastai formuojame kartu su trenere ir dizainere, o prieš varžybas padeda įvairios grožio studijos, kuriose dirbantys meistrai padaro ir makiažą, ir šukuoseną. Retai, bet būna, kad varžybose užsienyje jų nėra, tada tenka pačiai. Man tai didelė problema. Pasidaryti makiažą paprasta, tačiau nemoku daryti sau šukuosenos. Man tai kainuoja daug jėgų ir nervų. Tiesą sakant, ne tik man, bet ir Vaidui.
Vaidotas: – Vyrui paprasčiau. Nuolat kartoju, kad jei būčiau mergina, nešokčiau. Būti mergina šokiuose dabar taip sunku. Jei anksčiau vyras buvo variklis, arklys, kuris neša savo gražuolę, tai dabar moteriai neužtenka būti tik gražiai. Moteriai keliami labai dideli reikalavimai, ji turi atlikti daug funkcijų. Plius dar tos suknios... Išprotėčiau. Gerą fraką pasiūti taip pat nėra lengva. Visame pasaulyje gerų meistrų yra vienetai. Bet pasiuva ir turi, nereikia keisti kas kelias varžybas.
– Gerai sutariate su pirmoje reitingų lentelės vietoje esančia Evaldo Sodeikos ir Ievos Žukauskaitės-Sodeikienės pora. Ar draugystei netrukdo konkurencija?
Vaidotas: – Aikštelėje esame konkurentai ir ten tikrai kiekvienas norime būti geriausiu. Už aikštelės ribų esame draugai. Porą metų buvo taip, kad keitėmės Lietuvos čempionų titulais, tad žinome, ką reiškia būti priekyje jų. Manau, kad mes vieni kitiems duodame papildomos motyvacijos. Manau, kad aš niekada nebūčiau tiek pasiekęs, jei ne Veronika ir ne Evaldo bei Ievos pora.
Pasaulio klasikinių sportinių šokių čempionatas lapkričio 30 dieną vyks Vilniaus „Siemens“ arenoje.
Naujausi komentarai