Kai stadione šimtai skardžiabalsių aistruolių negailėdami balsų skanduoja "Geltonai mėlyna jėga mes tikim visada!", "Atlanto" futbolo klubo prezidentui ir vyriausiajam treneriui Vaciui Lekevičiui nekyla minčių, jog komanda galėtų rungtyniauti kitokių spalvų nei geltona ir mėlyna apranga.

Daugelis uostamiesčio ekipų, žaidžiančių tarp pajėgiausių šalies komandų, stengiasi išsiskirti mėlynos – jūros – spalvos apranga. Tačiau kai kurioms ekipoms spalvą nurodo pinigai – jos rungtyniauja rėmėjų pageidaujamos spalvos sportine apranga.

Kinų vėliavos aidas

Buvęs ilgametis "Neptūno" krepšinio klubo direktorius Saulius Vilkas tvirtino, kad nuo pirmųjų ekipos gyvavimo dienų, kai 1964 m. "Maisto" komanda buvo perkrikštyta "Neptūnu", klaipėdiečių marškinėliai buvo tik mėlyni.

"Ši spalva simbolizuoja jūrą, – kodėl buvo pasirinkta tokia spalva, aiškino "Neptūno" krepšinio arenai vadovaujantis S.Vilkas. – Atsarginiai marškinėliai buvo balti, o kitokiais apsirengę nesame žaidę."

Po akimirkos legendinis uostamiesčio krepšininkas prisiminė, jog 2002 m. Klaipėdos žaidėjai stebino aistruolius ir specialistus raudonos ir geltonos spalvų marškinėliais.

"Tais metais klubas pasirašė sutartį su kinų milijonieriumi Xsia Songu, – istoriją prisiminė S.Vilkas. – "Neptūnas" neturėjo pinigų naujai aprangai, todėl paprašė naujojo klubo dalininko, kad jis nupirktų."

Tolimos šalies verslininkas neklausė, kokios komandos spalvos. Jis pasielgė, kaip jam atrodė teisinga – užsakė kinų vėliavos spalvų marškinėlius. Daugeliui akys ant akių iššoko pamačius uostamiesčio krepšininkus, žaidžiančius tai raudonais, tai geltonais marškinėliais.

"Tikėjomės, kad kinas orientuosis, kokios mūsų spalvos, – šypsojosi ilgametis krepšinio specialistas. – Nors tąkart kilo daug karštų diskusijų dėl marškinėlių, tačiau kito pasirinkimo mes neturėjome. Pakentėjome, kol įsigijome įprastų spalvų formą."

Tradicija – svarbiausia

"Mes žaidėme ir žaisime tik geltonos ir mėlynos spalvų marškinėliais, – dievagojosi ekscentriškasis "Atlanto" futbolo komandos strategas V.Lekevičius. – Kiek pamenu, nuo senų laikų Klaipėdos vienuolikė kovojo tradicinės spalvos – geltonos – marškinėliais."

Vyresnieji futbolo mėgėjai prisimena, kai "Atlantas", rungtyniavęs Sovietų Sąjungos pirmenybėse, ypač išsiskyrė savo geltonais marškinėliais – dėl šios spalvos komanda per visą čempionatą neturėdavo rūpesčių dėl atsarginės aprangos. Jos keisti kita spalva nereikėjo todėl, kad beveik visos rusų komandos rungtyniavo baltos arba raudonos spalvų apranga, o geltonos – labai reta.

"Mūsų klubo spalvos simbolizuoja jūrą, saulę, smėlį, – dėstė V.Lekevičius. – Pastaraisiais metais nusistovėjo tradicija, kad namie būname geltoni, išvykę – mėlyni."

Treneris atvirai kalbėjo, kad po sėkmingų rungtynių žaidėjai nenori keisti marškinėlių, tikindami strategą, kad jie neša laimę. O kai komandą persekioja nesėkmės, futbolininkai kaltę verčia ne kam nors kitam, o ne tos spalvos marškinėliams ir ragina vilkėti kitos spalvos aprangą.

Ištikimos mėlynai spalvai

Tinklinio varžybose komandoms marškinėlių spalva neturi didesnės įtakos, nes abipus tinklo rungtyniaujančios ekipos susiduria tik po rungtynių – sveikindamos viena kitą.

Klaipėdos "Orasvydžio" komandos treneris Valdemaras Piešina, paklaustas, kokios spalvos marškinėlius vilki jo auklėtinės, nė nesusimąstęs atšovė: "Žaliais."

"Oi, ne, ne – mes esame mėlyni, – juokaudamas skubiai puolė taisytis V.Piešina. – Man žalia spalva iš akių neišnyksta dėl lydekų. Esu prisiekęs žvejys, o tos vandens plėšrūnės – žalios."

Tinklinio specialistas tvirtino, kad jo komanda rungtyniauja mėlynos spalvos marškinėliais dėl to, kad tai – tradicinė Klaipėdos spalva.

Trečius metus su tais pačiais marškinėliais rungtyniaujančių klaipėdiečių vadovas neslėpė, kad komanda turi tik vieną aprangos komplektą: "Jei rasime pinigų, būtinai pirksime dar vieną komplektą. Mat žaidžiant iš eilės dvi dienas, per naktį marškinėliai kai kada nespėja išdžiūti."

Treneris teigė, kad nauja apranga bus irgi mėlyna. "Kitokios spalvos marškinėlių mums nereikia, – kodėl tokia meilė mėlynai spalvai, aiškino specialistas. – Taip susiklostė, kad Lietuvos pirmenybėse rungtyniaujančios komandos turi savo tradicinę spalvą, todėl kiti šešetukai, įsigydami aprangą, į tai atsižvelgia."

Rėmėjų žodis – lemiamas

Klaipėdos mėlynųjų gretų išsižadėjo "Lemminkainen" moterų krepšinio komanda.

"Mes norime išsiskirti iš Klaipėdos komandų, nes esame moterys, – juokavo trenerė Ramunė Kumpienė, aiškindama, kodėl komanda žaidžia oranžine apranga. – O jos, kaip žinote, dažnai nori atkreipti dėmesį į save."

Surimtėjusi trenerė paaiškino, kad oranžinė spalva yra jų komandos pagrindinio rėmėjo – bendrovės "Lemminkainen" spalva.

"Nereikėjo svarstyti, kokios spalvos apranga mes rungtyniausime, – teigė ji. – Bendrovės vadovai paprašė, jog žaistume oranžiniais marškinėliais."

Komanda iki begalybės dievina apelsinų spalvą. Pagrindiniai žaidėjų marškinėliai yra iš šviesiai į tamsiai oranžinę pereinančios spalvos. Svetur klaipėdietės rungtyniauja tamsesne, tačiau irgi tokios pačios spalvos apranga. Oranžinė spalva apatinėje marškinėlių dalyje virsta beveik juoda.

Žaidžiant Lietuvoje klaipėdiečių trenerei nereikia sukti galvos dėl to, kad gali sutapti marškinėlių spalva, tačiau Europos taurės turnyre pirmą kartą žaidusios "Lemminkainen" žaidėjos pateko į neįprastą situaciją – net trijų iš keturių grupės komandų spalvos buvo oranžinės. Tradicinę Olandijos šalies spalvą buvo pasirinkusios lietuvės, serbės iš ZKK "Hemofarm" ir portugalės iš ADV ekipų.

Be to, naują aprangą turėjusi pasiūti firma negalėjo pasiūlyti pereinančios spalvos marškinėlių, todėl atsarginė lietuvių apranga buvo juoda.

"Graži ir juoda spalva, be to, ji lieknina moteris", – šypsojosi R.Kumpienė.

Geltoni atsitiktinai

Lietuvos nacionalinėje krepšinio lygoje žaidžiančios "Naftos-Uni-Laivitės" vadovas Algimantas Žičkus prisipažino, kad komanda neturi nei tradicinių komandos spalvų, nei siekio žaisti uostamiestį atspindinčiais marškinėliais.

"Kai važiavome užsakyti sportinės aprangos, žinomos Lietuvoje aprangos gamintojos atstovai tą kartą neturėjo nieko kito pasiūlyti, išskyrus geltonus marškinėlius, – pasakojo A.Žičkus. – Neturėjome variantų rinktis, todėl sutikome. Juolab kad geltona spalva mums patiko: šilta, ryški, graži."

Prieš šį sezoną naftininkai ir studentai aprengti naujais – taip pat geltonais – marškinėliais.

A.Žičkus neslėpė, kad šį rudenį klubas delsė užsisakyti aprangą, nes vyko rėmėjų paieška, kuriuos radus būtų tekę atsižvelgti į jų norus.

"Jei būtume radę rėmėjų, – tvirtino vadovas, – vargu, ar šiandien žaistume geltonais marškinėliais."