2012 m. Europos lengvosios atletikos čempionato 100 m distancijos bronzos medalininkė Lina Grinčikaitė prieš pusantrų metų sukūrė šeimą su advokatu Justinu Samuoliu.

Bėgikės vyras - vilnietis, tad, pasak L. Grinčikaitės, Vilnius – šeimos namai, čia jie turi  butą.

„Bet kol siekiu sportinės karjeros, tai mano miestas yra Klaipėda. Apsistojau pas tėvus ir visą laiką treniruojuosi.  Savaitgalius stengiuosi leisti su vyru. Arba aš važiuoju į Vilnių ir pirmadienį grįžtu į Klaipėdą, arba jis atvažiuoja pas mane“, - sakė 28 metų Lina, kuri gausią savo medalių kolekciją neseniai papildė dar vienu apdovanojimu – tapo Lietuvos uždarų patalpų čempione 60 m nuotolyje.

– Kaip vertini šią pergalę?

– Pergalė yra pergalė, norisi neužleisti iškovotų pozicijų, apginti čempionės titulą. Siekiau geriausio sezono rezultato.

– Visiškai neturi varžovių, ar įdomu bėgti?

– 60 m distancijoje dar yra viena kita varžovė, o 100 m – didesnis atotrūkis. Bėgi ir kovoji pati su savimi. Visai kitoks bėgimas, kai yra didelė konkurencija. Jeigu Lietuvoje atsirastų pajėgesnių sprinterių, tik džiaugčiausi, būtų į ką lygiuotis, atkaliau kovoti. Tačiau yra kaip yra.

– Kur susipažinai su savo vyru, kuris tapo dideliu tavo sirgaliumi?

– Atsitiktinai pietaujant vienoje iš Klaipėdos kavinių. Justinas yra kilęs iš Panevėžio, bet daug metų gyvena Vilniuje.

Šeima man – didelis prioritetas, tačiau, kadangi šie metai yra olimpiniai, todėl visas pastangas skiriu sportui. Po žaidynių, tikiuosi, mano gyvenime bus permainų ir jos, manau, bus geros.

Justinas domisi sportu, nes žmona yra sportininkė (šypsosi ...). Ir ne tik lengvąja atletika, bet ir kitomis sporto šakomis. Kiek turi laisvo laiko, jis sportuoja savo malonumui, ateina pasižiūrėti varžybų. 

– Gal abu irgi bėgiojate?

– Kartais pabėgiojame. Kai atostogaujame, bėgiojame ten, kur būname. Jeigu treniruojuosi Vilniuje ar Klaipėdoje, Justinas kartais su manimi pabėgioja ir manieže, ir lauke.  

– Tad gyveni tarp Klaipėdos ir Vilniaus. 

– Dar ir tarp Kauno. Studijuoju Sporto universitete doktorantūroje, esu paskutiniame kurse. Studijos yra laisvos, mums nebūna jokių sesijų. Rašome darbus, dalyvaujame konferencijose. Tai manęs nepririša prie Kauno, mokausi laisvu grafiku.

– Kada būni Vilniuje, ar ateini pabėgioti į lengvosios atletikos maniežą?

– Manieže turiu galimybę sportuoti, tačiau mano treneris Edmundas Norvilas gyvena Klaipėdoje. Su juo esame komanda ir, jeigu dirbame, tai dirbame kartu.

Man Klaipėdoje ir maniežas, ir visa sporto bazė yra geresni. Vilniaus manieže retsykiais susitinku besitreniruojantį ir Lietuvos sprinto čempioną bei rekordininką Rytį Sakalauską, kuris vasarą irgi sieks olimpinio kelialapio.

– Kai tiek daug važinėji, ar tau kas nors sumoka už benziną?

– Ne. Esu Lietuvos olimpinės rinktinės kandidatė, gaunu olimpinę stipendiją iš jos ir gyvenu. 

– Mokslą, sportą, šeimyninį gyvenimą, ko gero, sudėtinga derinti?

– Visą gyvenimą tą bandžiau suderinti ir iš tikrųjų man puikiai sekasi. Tuo labai džiaugiuosi, mane palaiko ir vyras. Kol jis palaiko, tol sportuoju. Jeigu nepavyktų visko suderinti, tektų daryti išvadas.

– Kokie tavo planai šią žiemą?

– Didelių tikslų sau nekeliu, kadangi 60 m distancija nėra mano pagrindinė. Stiprioji – 100 m. Kai dėl pasaulio uždarų patalpų čempionato, tai realiai vertinu savo galimybes, todėl aukštų tikslų ir nėra.

Pasaulio uždarų patalpų čempionato normatyvas (7,32 sek.), bet savęs neforsuosiu. Aš Kaune distanciją įveikiau per 7,44 sek. Gal dalyvausiu ir vienose ar dvejose tarptautinėse varžybose.

Žinoma, norisi gerai startuoti ir uždarose patalpose, tačiau, jeigu nepasiekiu gerų rezultatų, tai nelabai ir nusiviliu. Visas mano dėmesys dabar sutelktas vasarai, pasirengimui Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms. Žiema – tai tik tarpinė stotelė.

– Ar jau turi įvykdžiusi olimpinį normatyvą?

– Normatyvų šturmas mums prasidės nuo pavasario. Sezonas prasidės labai anksti, todėl nebus kada ilsėtis, reikės palaikyti sportinę formą. Olimpinis normatyvas – 11,31 sek., o man priklausantis Lietuvos rekordas – 11,19 sek. Viskas įmanoma.

Kol kas varžybų, kuriose dalyvausiu iki olimpiados, dar nesu numačiusi. Viskas  spręsis, likus vienam-porai mėnesių iki svarbiausių metų varžybų. Iki paskutiniosios minutės stengsiuosi normatyvą įvykdyti. Jeigu man tai pavyktų padaryti, dalyvaučiau savo trečiosiose olimpinėse žaidynėse. Debiutavau Pekine, startavu Londone, o dabar svajoju apie Rio de Žaneirą.