"Tour de France" lenktynės dviratininkams tolygu futbolininkų pasaulio ir Europos čempionatams", – konkrečiu pavyzdžiu prestižinių varžybų svarbą įvardijo geriausias šios sporto šakos Lietuvos atstovas Tomas Vaitkus.

Trauma sugadino sezoną

2007 metais, jis, būdamas amerikiečių "Discovery Channel" komandos nariu, trumpai turėjo progos pajausti šių varžybų dvasią, tačiau dėl lūžusio nykščio po antrojo etapo baigė pasirodymą.

Šiais metais lietuvis buvo minimas tarp kazachų "Astana" komandos dviratininkų, rungtyniausiančių Prancūzijoje, tačiau dėl pavasarį lūžusios rankos, o vėliau atsinaujinusios traumos, T.Vaitkus daug nesitreniravo ir prarado viltį antrą kartą išmėginti jėgas alinančiose trijų savaičių varžybose, kurios šiandien startuoja Monake.

Pastarosiomis dienomis sužinojęs "Astana" komandos direktoriaus Johano Bruyneelio verdiktą, jog nėra tarp devynių laimingųjų, klaipėdietis dėmesį sukoncentravo į trečiąsias pagal prestižą sezono lenktynes – "Vuelta de Espana", vyksiančias rugsėjo mėnesį Pirėnų pusiasalyje.

Paklaustas, ką dviratininkams reiškia "Tour de France", 27-erių plento ir treko meistras ilgai negalvojęs atsakė: "Tai yra sunkiausios daugiadienės lenktynės pasaulyje. Jos išsunkia iš dviratininkų visas jėgas, ištampo nervus. Sportininkai pasistengia, kad "Tour de France" jie pasiektų geriausią sportinės formą, net geresnę nei per pasaulio čempionatus ar olimpines žaidynes."

Daugkartinis Lietuvos čempionas patvirtino, kad visi sportininkai, patekę į šį dviračių festivalį, siekia kuo geriau jame pasirodyti, atkreipti ne tik žiūrovų, bet ir specialistų dėmesį.

Dėl traumos T.Vaitkus net nesitikėjo patekti į pirmąsias prestižines "Giro d‘Italia" lenktynes, tačiau puoselėjo viltis rungtyniauti Prancūzijoje. Dar pavasarį lietuvį tarp "Tour de France" dalyvių pageidavo matyti "Astana" žvaigždės amerikietis Lance'as Armstrongas ir ispanas Alberto Contadoras.

Tačiau klaipėdietis išgirdo nemalonų nuosprendį. Pasaulio jaunimo čempionas įsitikinęs, kad jis buvo paaukotas dėl kazacho.

"Pagal komandos politiką, ekipoje turi būti bent vienas kazachas, – neslėpė klaipėdietis. – Aišku, jeigu būčiau geresnės sportinės formos, kuris nors iš kazachų būtų išstūmęs ne mane, o kitą legionierių."

Žiūrovams – maloni atrakcija

Nepaisydamas blogų prisiminimų, Lietuvos dviratininkas tik gerai atsiliepia apie turą po Prancūziją.

"Lenktynės užkrečia visus miestus ir miestelius, per kuriuos nusidriekia trasa, – pasakojo antrus metus "Astana" ekipai atstovaujantis T.Vaitkus. – Valandai prieš pasirodant dviratininkams, keliais rieda rėmėjus ir jų produkciją reklamuojančių automobilių virtinė, gražuolės dalija saldainius, balionus, plakatus."

Dviratininkas tvirtino, kad "Tour de France" maratonas sulaukia didžiulio žiūrovų susidomėjimo – kovą stebi milijonai dviračių sporto aistruolių, kurie, anot T.Vaitkaus, vienu metu netilptų į jokį pasaulio stadioną: "Kuo arčiau varžybų pradžia, tuo jaučiamas didesnis ažiotažas."

Sportininkas juokavo, kad su lenktynėmis sutampa daugelio europiečių atostogos, kurie automobiliais arba išnuomotais kemperiais lydi dviratininkus kelis etapus.

"Daug dviračių sporto gerbėjų gražiose gamtos vietose, prie trasų, kepdami šašlykus, laukia atvažiuojančių sportininkų", – kaip Prancūzijos žiūrovai derina sportą su poilsiu iliustravo klaipėdietis.

Aistruoliai kartais pernelyg aktyviai stengiasi raginti dviratininkus, kone palįsdami po jų ratais.

"Pirmiesiems, kurie važiuoja į kalną, galbūt smalsuoliai kažkiek trukdo, tačiau tiems dviratininkams, kurie važiuoja būryje – netrukdo, – šypsojosi T.Vaitkus. – Dažnai net pastumia, kai važiuodami į statų kalną prarandame greitį. Net patys paprašome, kad pastumtų."

Lyg į darbą

Šiltas oras, graži gamta ir įspūdinga dviratininkų kova – aistruoliams, o dviratininkams – alinantis trijų savaičių ir daugiau nei 3 tūkstančių kilometrų pragaras.

"Pirmoji savaitė būna sunkiausia, – sakė T.Vaitkus. – Vėliau – įsivažiuoji ir į kiekvieną etapą stoji lyg į darbą. Vėliau pagauni ritmą. Po pirmųjų rungčių išryškėja dviratininkų jėgos – vieni susikoncentruoja kovai dėl aukštų vietų, kiti – vadinamieji darbininkai – turi padėti savo lyderiams. Komandos vidutiniokai susiranda savo varžovus trasoje, su kuriais turi kovoti. Apskirtai dalyviai pripranta prie monotoniško gyvenimo ir važiuoja iki lemiamo spurto."

Klaipėdietis neslėpė, kad komandų lyderiai stengiasi, jog jiems padedantys draugai būtų kuo geresnės nuotaikos ir turėtų daugiau jėgų.

Gausus ekipos personalas

Dviratininkas sakė, kad apie lenktynių mastą galima spręsti pagal aptarnaujančio personalo peletoną, lydintį sportininkus.

"Nevardijant vadovų ir trenerių, klubas turi mechanikus, gydytojus, masažuotojus, skalbėjus, virėjus. Vieni iš jų lydi dviratininkus, o kiti tiesiog iš viešbučio vyksta į kitą viešbutį, ir ten stengiasi kuo geriau pasiruošti sutikti po etapo pavargusius, išalkusius ir susižeidusius dalyvius. Trasoje lydintys ekipos atstovai maitinimo punktuose paduoda sportininkams maisto davinius, po finišo rūpinasi, jog būtų kur nusiprausti, atgauti jėgas. Mechanikai taiso dviračius. Tai yra kaip diena ir naktis, jei palyginčiau su Klaipėdoje vykstančiomis tarptautinėmis jaunių varžybomis "Auksinės kopos", kurios irgi padaro įspūdį jas stebintiems žmonėms. "Tour de France" komandos personalas dvigubai pranoksta dviratininkus. Pedalus mina devyni vyrai, o jiems vadovauja ir jais rūpinasi apie dvidešimt žmonių", – lenktynių peripetijų neslėpė stipriausias Lietuvos dviratininkas.

Virėjai – svarbiausi žmonės

T.Vaitkus juokavo, kad virėjai – atskira tema.

"Nors kalbama, kad Prancūzijoje skaniai gaminamas maistas, tačiau kai kuriuose viešbučiuose nemoka net makaronų išvirti – košę padaro, – kalbėdamas apie viešbučių virtuves nejuokavo dviratininkams. – Kai esi geros sportinės formos, tai – ne smulkmena. Nesistebiu, kai išgirstu, kad vienas ar kitas sportininkas apsinuodijo maistu. Jautriam organizmui tiek tereikia."

Dviratininkas pasakojo, kad pusryčius ir vakarienę komandos nariai įprastai gauna viešbutyje, o dieną, per varžybas, maisto porcijos ruošiamos tiesiog kelyje.

"Komandos virėjai stengiasi patys paruošti ir pusryčius bei vakarienę viešbučio virtuvėje, bet jeigu jų neįsileidžia, jie maistą gamina savo kemperyje – mobilioje virtuvėje", – sakė lietuvis.

Sportininkai nesuka galvos ir dėl aprangos po lenktynių.

"Po kiekvieno etapo dviratininkai sumeta rūbus – nuo kojinių iki kepuraičių – į asmeninius maišus, kurie būna išdalijami autobuse arba viešbutyje, – pasakojo T.Vaitkus. – Per naktį apranga išskalbiama, išdžiovinama ir išlyginama. Ryte gauname švarų, kvepiantį komplektą. Kartais nesismulkiname – kojines po lietingo etapo tiesiog išmetame, nes jų neįmanoma išskalbti."

Sunkmetis verčia kovoti

T.Vaitkus prisipažino, kad daugiadienės lenktynės nualina dalyvius, visas tris savaites juos lydi didžiulis stresas, įtampa.

"Paskutinę savaitę dėl pervargimo sutrinka miegas, – teigė jis. – Kai kurie dviratininkai jau po pirmosios varžybų savaitės negali užmigti be migdomųjų vaistų. Kada einame miegoti, priklauso nuo lenktynių etapo ilgio. Per pirmąsias dienas dalyviai būna įsitempę: finišas – viešbutis – lova. Tačiau kuo arčiau lenktynių pabaiga, tuo daugiau praradusių viltį kažką laimėti dviračių sporto meistrų leidžia sau atsipalaiduoti. Tačiau pastaruoju metu, kai padidėjusi konkurencija, profesionalai, stengdamiesi kuo geriau užsirekomenduoti, trasoje rizikuoja, lenda, krenta. O kovojančių dėl aukštų vietų komandų nariai būna susikoncentravę iki tol, kol neatvažiuoja į Eliziejaus laukus."

Incidentai – įprastas reiškinys

T.Vaitkus sakė, kad su varžovais pastaruoju metu susiklostė geri santykiai.

"Nuolat susitinkame varžybose, todėl gerai vieni kitus pažįstame, – kalbėjo jis. – Pasitaiko ir išsišokėlių. Tai pasakyčiau apie prancūzus. Jie, matydami, kad dviratininkas iš Lietuvos, Rusijos ar kitos buvusios postsovietinės valstybės, nori įgnybti, jog mes dar gyvename akmens amžiuje. Bet po kurio laiko prancūzai "nuleidžia garą", pradeda normaliai šnekėtis."

Lietuvis neslėpė, kad incidentų nepavyksta išvengti.

"Trasoje dviratininkai apsistumdo, pažeria vieni kitiems "komplimentų", tačiau kur daug sportininkų – tai natūralu, – tvirtino klaipėdietis. – Net pačioje komandoje kartais būna konfliktų, kai komandos nariai pradeda priekaištauti vieni kitiems dėl neatliktų darbų arba neteisingų veiksmų trasoje. O ką jau kalbėti apie santykius tarp varžovų."

T.Vaitkus, nekreipdamas dėmesio į komandą spaudžiančias skolas, pasidžiaugė, kad "Astana" klubas turi tvirtas pozicijas pasaulio dviračių sporto elite.

"Man tai geriausia komanda per visą karjerą", – interviu baigė T.Vaitkus, žadėjęs stebėti, kaip šiemet Prancūzijoje kovos jo ekipos draugai.