Julija, vos prieš pusantro mėnesio atvykusi į "Kaunas-ASU" ekipą, jau nuskynė ir komandinius, ir individualius laurus. Praėjusią savaitę legionierė su kaunietėmis tapo Baltijos lygos čempione.

Iki tol Kauno klubas šią aukštumą nesėkmingai šturmavo net aštuonerius metus.

Kauno sporto halėje įvykusiame turnyro finale įspūdingą žaidimą pademonstravusios kaunietės 3:0 (25:20, 25:18, 25:16) sutriuškino praėjusių metų čempionę "Kohila VC/E-Service" (Estija) ekipą.

J.Vorona, pelniusi 12 taškų, buvo viena kauniečių vedlių į pergalę ir pateko į simbolinę naudingiausių turnyro žaidėjų komandą.

"Julija labai svarbi mūsų komandai. Ji puikiai pritapo kolektyve ir padeda mus perrašyti klubo istoriją", – teigė "Kauno-ASU" trenerė Vida Makauskienė.

Paklausta, kaip atšventė titulus, ukrainietė nusišypsojo.

"Toks ir šventimas. Gavome porą laisvadienių. Prieš tai Kaune visa komanda susirinkome kavinėje ir smagiai pasėdėjome. Tačiau atsipalaiduoti dar negalime. Juk priešakyje – Lietuvos čempionato lemiamos kovos. Nors mes – favoritės, turėsime tai įrodyti aikštėje", – sakė J.Vorona.

– Ar triumfas Baltijos lygos čempionate – didžiausias jūsų karjeros pasiekimas?

– Galima sakyti, kad taip. Šalyse, kur žaidžiau anksčiau, mano atstovaujamos komandos tokių aukštumų nebuvo pasiekusios. Dėl medalių nekovodavome, o čia – iškart auksas. Ypač po to, kai pusmetį prasėdėjau namuose. Tokia pergalė... Labai geras jausmas.

– Pusmetį – be tinklinio ir iškart tapote naudingiausia žaidėja. Kokios jūsų realios galimybės ir žaidimo lygis?

– Nesitikėjau tokio pripažinimo. Juk ilgokai nerungtyniavau jokioje komandoje. Tiesa, nesėdėjau ant sofos – treniravausi individualiai. Tačiau smagu, kad per trumpą laiką pasiekiau gerą sportinę formą. Labai daug lėmė komandos pastangos, kolegės man padėjo pelnyti šį įvertinimą. Nežinau nė vieno čempionių kolektyvo, kur tik viena žaistų nuostabiai, o likusios – prastai. Ne viena mano bendražygė buvo verta MVP apdovanojimo.

– Kaip atsidūrėte Kaune?

– Klubo vadovas Vidas Makauskas mane kvietė dar praėjusį rudenį, bet tada negalėjau atvykti. Net ir po priverstinės pauzės susidomėjimas išliko, todėl maždaug prieš pusantro mėnesio atsidūriau čia.

– Ar nenusivylėte mūsų miestu?

– Dar nebuvo progų ilgėliau pasidairyti po Kauną. Gerai, kad komandoje yra mano tėvynainė Oksana Rusnačenko. Su ja kartu gyvename viešbutyje. Ji aprodė Kauno senamiestį. Buvome ir "Akropolyje". Tačiau nei muziejams, nei kitoms atrakcijoms kol kas stigo laiko.

– Kaip iki šiol klostėsi jūsų sportinė karjera?

– Aš kilusi iš Černigovo, nedidelio miesto (apie 250 tūkst. gyventojų – aut. past.) netoli Kijevo. Ten ir pradėjau savo sportinį kelią. Į vietos tinklinio klubą patekau dar būdama moksleivė. Vėliau įstojau į Pedagoginį universitetą, pasirinkau kūno kultūros specialybę. Su vietos komanda pakilome iki Ukrainos superlygos, bet ten nedebiutavau, nes sulaukiau pasiūlymo iš Suomijos, kur dvejus metus atstovavau "Kuusamo" ekipai iš šiaurinio Suomijos regiono. Porą sezonų praleidau Suomijos superlygoje.

– Palyginkite Ukrainos, Suomijos ir Lietuvos tinklinio lygas. Kuri iš jų pranašesnė?

– Labai sudėtinga nuspręsti. Visos lygos maždaug panašaus pajėgumo. Dabartinės Ukrainos pirmenybės – ne kažin kas. Suomijoje buvo pajėgesnių ekipų, buvo ir silpnų. Tas pats ir Lietuvoje.

– Kurios šalies sirgaliai kur labiau mėgsta tinklinį?

– Nė vienoje šių šalių tinklinis nėra populiariausia sporto šaka. Suomijoje karaliauja ledo ritulys, Ukrainoje – futbolas, Lietuvoje – krepšinis, tad tinkliniui – kur kas mažiau dėmesio. Lietuvoje žaidžiame kukliose arenose, išskyrus didesnę Kauno sporto halę, tačiau sąlygos nėra prastos. Bent manęs tuštesnės tribūnos ar mažesnė salė nė kiek netrikdo.

– Ukrainoje dirbę mūsų šalies krepšinio ar futbolo specialistai pabrėžia, kad jūsų tėvynės čempionatų pajėgumas buvo tikrai aukštas, tačiau jų lygiui skaudžiai atsiliepė Rusijos agresija, karas Donbaso regione ir su tuo susijusi ekonominė suirutė. Kokia jūsų nuomonė?

– Nestabilumas atsiliepė visiems ukrainiečiams. Mūsų regione tiesiogiai su karu nesusiduriame, tačiau jo aidas, žinios iš karštųjų sričių vis tiek mus pasiekia. Psichologinė žmonių savijauta nėra gera. Nukentėjo ir tinklinio lyga. Kaip ir kitų sporto šakų lygose, tinklinyje dėl sumaišties išvyko nemažai legionierių, vietos žaidėjai taip pat ieško laimės užsienyje. Klubų biudžetai susitraukė, o sportininkai nori užsidirbti ateičiai. Mūsų moterų nacionalinė rinktinė dar išlaiko neprastas pozicijas. Manau, ji – pajėgesnė nei Lietuvos.

– Jūs į Lietuvą atvykote užsidirbti?

– Žinote, kaip su pinigais... Jų visada norisi daugiau. Tačiau kol kas man užtenka. Esu jauna, tad tikiuosi, kad ateityje dar turėsiu ne vieną šansą.