"Jei kas atimtų kelis metelius, galėčiau A lygos čempionate vartus ginti", – apie savo sportinę formą kalbėjo Vacys Lekevičius, į futbolo aikštę vėl pasirengęs grįžti "Atlanto" klubo prezidentas ir direktorius.

Pakluso treneriams

Birželio 26 d. 46-ąjį gimtadienį švęsiantis buvęs šios komandos vyriausiasis treneris apie ketinimus žaisti kalba rimtai – jis yra registruotas "Atlante", kuris šiais metais žaidžia klubui neįprastai žemoje – Lietuvos 2-ojoje lygoje.

Prieš šių metų sezoną Lietuvos futbole buvo surengtas demaršas, kurio iniciatoriai – FBK "Kaunas" ir "Atlantas" buvo gana skaudžiai nubausti. Lietuvos futbolo federacija (LFF) garsiąsias komandas, po pareiškimų pageidavusias žaisti 1-ojoje lygoje, iš viso pašalino iš federacijos rengiamų varžybų. Kadangi uostamiesčio vienuolikei buvo palikta teisė žaisti 2-osios lygos Vakarų zonos futbolo čempionate, geriausi "Atlanto" žaidėjai, pasirašę sutartis su "Šilute", išvyko iš klubo.

Klaipėdoje liko jauni ir patyrę futbolininkai. Dėl tokio skilimo nesisielojo vyriausiasis treneris Šenderis Giršovičius ir jo asistentas Rimantas Žvingilas. Jie buvo įsitikinę, kad ir su likusiais futbolininkais laimės mėgėjų čempionatą.

Tačiau iki pirmenybių likus suskaičiuotoms dienoms, sunkią traumą patyrė vienas vartininkų Aurimas Dubickas, nežinia kada vėl galėsiantis žaisti. Tuo bėdos nesibaigė – kojos skausmais pradėjo skųstis ir antrasis vartų sargas Paulius Pocius.

Tuomet strategų žvilgsniai nukrypo į visą sportinę karjerą vartininku buvusį V.Lekevičių.

"Paskambinęs R.Žvingilas išdėstė susiklosčiusią situaciją ir pranešė, kad būsiu įregistruotas čempionatui, – netikėto sugrįžimo į futbolą priežastį papasakojo vėl nuo vinies futbolo batelius nukabinęs senjoras. – Rinktis neturėjau galimybės. "Atlantui" priklausančios Futbolo akademijos komanda žaidžia tame pačiame čempionate, todėl iš jos negalėjęs paimti vartininko, turėjau paklusti treneriams."

Kretinga nesulaukė įžymybės

V.Lekevičiaus sugrįžtuvių į futbolą laukė apie tūkstantį Kretingos žiūrovų, susirinkusių stebėti "Minijos" ir "Atlanto" rungtynes. Prezidentas buvo pasirengęs – kartu su kitais futbolininkais liejo prakaitą per apšilimą, tačiau sirgaliai jo vartuose nepamatė.

"Ekipai vadovavęs R.Žvingilas, likus žaisti 20 min., pasiūlė pakeisti P.Pocių, tačiau matydamas, kad nėra būtinybės, – atsisakiau, – aiškino, kodėl nuvylė žiūrovus, futbolo senjoras. – Išvakarėse kojų skausmais skundęsis Paulius varžybų dieną jautėsi geriau. Jis išbėgo žaisti, o aš buvau pasirengęs, jei kas nutiks, jį pakeisti."

Tačiau dėl to, kad negavo žaisti, teisėjų siaubu įvardijamas V.Lekevičius nesisielojo: "Maloniai nuteikė varžybų atmosfera Kretingoje. Pilnos tribūnos žiūrovų. Tiek žmonių retai sulaukdavome žaisdami A lygoje. Skanduotėmis pamalonino "Atlanto" aistruoliai. Varžybos su "Minija" kretingiškiams tapo puiki futbolo šventė. O aš sulauksiu dar vieno savo debiuto. Jei nebus progos anksčiau, tai birželio 5-ąją, kai Klaipėdos "Baltijos" stadione žaisime su Plikių "Sakuona", stosiu į vartus neklausdamas trenerių."

Žada treniruotis uoliau

Pastaruoju metu du kartus savaitę komandos treniruotėse dalyvaudamas V.Lekevičius jaučia, kad forma sugrįžta.

"Aš po tiek metų pertraukos vėl grįžęs į vartus, pagal žaidimo komponentus nė kiek nenusileidžiu jaunesniems kolegoms, – juokaudamas gyrėsi Lietuvos futbolo senjorų čempionu tris kartus spėjęs tapti impulsyvusis specialistas. – Jei kas mane pajaunintų keleriais metais – galėčiau drąsiai žaisti A lygos čempionate."

Pastaraisiais metais aktyviai senjorų krepšinį žaidžiantis klaipėdietis žada dar dažniau treniruotis su "Atlanto" futbolininkais.

"Po Lietuvos vidaus reikalų ministerijos finalinių varžybų baigsiu krepšinio sezoną ir galėsiu daugiau laiko skirti futbolui", – dievagojosi prezidentas, vakar su Klaipėdos policijos krepšininkais buvęs Vilniuje.

Atsisveikino po skandalo

Iš didžiojo futbolo V.Lekevičius 2000-ųjų balandį pasitraukė ne savo noru. Po to, kai Vilniuje per Lietuvos futbolo čempionato rungtynes su "Žalgiriu" užpuolė teisėjo asistentą Gintarą Ratkevičių, jis buvo diskvalifikuotas iki sezono pabaigos, jam per rungtynes uždrausta būti šalia tarp atsarginių žaidėjų.

"Tais metais gyniau vartus ir vadovavau komandai, – devynerių metų senumo nemalonias atsisveikinimo akimirkas gerai prisimena prezidentas. – Nervai buvo įtempti. Tose rungtynėse vartus saugoti buvau patikėjęs Liudvikui Valiui. Po vieno iš arbitrų akibrokštų, kai, atrodo, po mūsų įmušto įvarčio jie užfiksavo nuošalę, nesusivaldžiau ir net nepajutau, kaip atsidūriau prie G.Ratkevičiaus. Po incidento atsiprašiau jo. Mūsų santykiai normalizavosi, tačiau diskvalifikacinė pertrauka man buvo lemtinga – pakabinau futbolo batelius ant vinies."

Darbas pynėsi su futbolu

V.Lekevičius futbolo abėcėlės išmoko Šilutėje. Pirmasis treneris Ervinas Kuncaitis, jam pranašavęs gražią vartininko ateitį, nesuklydo.

Rusnėje gimęs ir čia augęs Vacys anksti neteko mamos. Netektis išmokė jį būti savarankišką. Nuo vaikystės sugebėdavo apsiginti ir apginti savo draugus nuo chuliganų. Gyvenimas privertė V.Lekevičių būti geru žvejybos žinovu, tačiau tėvo amatas būsimo vartininko neviliojo.

Nenuostabu, kad baigęs aštuonias klases jis išvyko į Kauną. Gyvendamas pas tetą ir krikšto mamą – tėvo seserį Albiną, jaunasis rusniškis buvo priimtas į žinomą vaikų klubą "Viliją", kuriame įvairaus amžiaus berniukus ugdė žinomas treneris Aleksandras Oniščiukas.

"Du kartus per dieną tais laikais treniruodavomės, – pirmuosius metus Kaune prisiminė V.Lekevičius. – Už "Viliją" žaidė vėliau žinomais futbolininkais tapę Robertas Žalys, Valdas Ivanauskas. Su juo mes ilgai buvome geri draugai. Vėliau mane pastebėjo Lietuvos pirmenybėse žaidusio "Kelininko" treneriai, iš šios gerus prisiminimus palikusios ekipos pakvietė SSRS 2-osios lygos pirmenybėse žaidusio "Atlanto" treneris Algimantas Mitigaila."

Tiesa, uostamiestis nebuvo toks svetingas – jaunam vartininkui dažniau tekdavo būti atsarginiu.

Tačiau būsimas "Atlanto" vadovas kartu su kitu klaipėdiečiu Rolandu Bubliausku sublizgėjo gindamas Lietuvos jaunimo rinktinės garbę – 1983 m. Maskvoje tapo SSRS tautų spartakiados čempionu. Visiems nugalėtojams buvo suteiktas tuomet labai vertinamas – SSRS sporto meistro vardas.

"Lemiamose varžybose Maskvoje vartus gynė labiau patyręs Vilniaus "Žalgirio" vartininkas Alvydas Koncevičius, tačiau manimi treneriai pasitikėjo per atrankos varžybas, vykusias Toljatyje", – kone svarbiausios gyvenime pergalės neužmirš klaipėdietis.

Kai "Atlantui" pradėjo vadovauti Česlovas Urbonavičius, 1984 m. V.Lekevičių likimas vėl sugrąžino į Kauną. Po dvejų metų jis su Kauno "Bangos" komanda tapo Lietuvos čempionu.

Baigęs Kauno policijos mokyklą, darbas futbolininką nubloškė į Marijampolę. Jaunesnysis kriminalinės paieškos inspektorius laisvalaikiu žaidė "Sūduvos" vienuolikėje.

Išgelbėjo "Granito" komandą

1991 m. V.Lekevičius dėl darbo reikalų turėjo pasirinkti vieną iš miestų: Klaipėdą arba Vilnių. Ilgai nedvejodamas jis grįžo į uostamiestį, o netrukus tapo "Aro" būrio vado pavaduotojas.

Atvykęs į Klaipėdą, pateko į "Granito" komandą, kurią nuo 1992 m. atsisakė remti tuometis Statybos trestas.

Iš meilės futbolui V.Lekevičius nutarė padėti merdinčiam klubui. 1993 m. pavasarį jis su kitais bendraminčiais įkūrė policijos sporto klubą "Aras". Tokiu pat pavadinimu buvo perkrikštyta "Granito" komanda. O 1996 m. "Aro" vadovai nutarė tęsti gražias Klaipėdos futbolo tradicijas perėmę "Atlanto" pavadinimą.

"Per tuos metus teko daug ko išgyventi, – maloniais ir nemaloniais prisiminimais dalijosi prezidentas. – Dėl komandos gerovės buvau netekęs laisvės. Grįžęs iš įkalinimo vietos atgaivinau Klaipėdos futbolą. Tikriausiai klaipėdiečiai ilgai atmins mūsų pergales Europos varžybose prieš turkus, garsųjį Maskvos "Spartak", velsų "Rhyl FC" komandą, gražias rungtynes su anglais, bulgarais, rumunais ir lenkais. "Atlantas" nepriklausomos Lietuvos laikais du kartus tapome šalies vicečempionu, kelis kartus iškovojo bronzos medalius."

V.Lekevičius įsitikinęs, kad po šio sezono vienuolikė vėl pakils į pajėgių komandų būrį, o sportinės karjeros dirbtinis atgaivinimas liks linksmu prisiminimu.