„Kaip čia nerealu! Kokia nuostabi trasa ir atmosfera“, - atskriejo trumpoji žinutė nuo olimpietės BMX dviratininkės Vilmos Rimšaitės pirmadienio pavakarę.

Trečiadienį mergina jau spėjo pasivaržyti su visomis savo konkurentėmis olimpinėje trasoje tam, kad sportininkai pagal rezultatus būtų suskirstyti į apylygius važiavimus.

„Sekėsi ir gerai, ir blogai , - sakė V. Rimšaitė. – Gerai pravažiavau dvi tiesiąsias, bet vėliau privėliau klaidų trečiojoje, o paskutinėje visai sustojai. Nežinau, kas nutiko. Dėl to ant savęs pykstu“.

- Papasakok apie įspūdžius olimpinėse žaidynėse?

- Jų yra labai daug, nes tai – mano pirmosios žaidynės. Būti tarp geriausių pasaulio sportininkų yra kažkas nerealaus. Manau, kad tik sportininkai gali suprasti, kokia čia yra ypatinga atmosfera. Paprastam žmogui visa tai gali pasirodyti visiškai nereikšminga. Pirmą naktį olimpiniame kaimelyje mane apgyvendino su šaule Daina Gudzinevičiūte. Ji yra labai šauni kambariokė: aprodė man kaimelį, valgyklą, papasakojo, kur galima ką nors naudingo gauti. Kitam kambaryje gyveno Virgilijus Alekna. Įsivaizduokite mane apgyvendino su pačiais geriausiais.

- Ar teko stebėti kokias nors varžybas?

- Mačiau kaip Aleksandras Kazakevičius iškovojo bronzos medalį. Didžiausią įspūdį man paliko lengvosios atletikos varžybos, kuriose stebėjau 100 m bėgimo finalą. Usainas Boltas pralėkė vos dešimt metrų nuo manęs. Ačiū D. Gudzinevičiūtei, kad padėjo man gauti bilietą į šias varžybas. Tai buvo mano pirmoji diena olimpiniame parke, leidau sau pasiblaškyti. Būti stadione – be galo įdomus jausmas. To negalima lyginti su tuo, ką matai per televizorių. Gaudžianti minia, ovacijos – tai nepakartojama.

- Ar jau gali pasakyti, kad olimpinės žaidynės – didžiausias tavo gyvenimo nuotykis?

- Taip, visomis prasmėmis.

- Prieš pat olimpines žaidynes patyriai riešo traumą. Ar spėjo viskas sugyti?

- Buvo daug streso. Manau, kad net pražilau (juokiasi). Tikrai, nejuokauju. Beveik mėnesį negalėjau ramiai miegoti. Vieną dieną visiškai nejaučiu traumos padarinių, o kitą jau skauda darant net patį paprasčiausią veiksmą. Kartais netgi sunku būna paimti puodelį arbatos ar kavos. Londone kol kas jokių bėdų su tuo neturiu, treniruotes atlaikau.

- Olimpinių žaidynių pabaiga taps gera proga paatostogauti?

- Yra planų: kitą savaitgalį po olimpiados tapsiu brolio dukrytės krikštamote, turiu pakvietimą į vestuves. Bus ką veikti, tačiau vėliau norėsiu išvažiuoti pailsėti nuo šurmulio, žmonių.

- Žinau, kad turi nedidelę priklausomybę saldumynams ir sūriams. Kaip sekasi atsilaikyti gyvenant sportiniu režimu?

- Sekasi siaubingai... Ir dabar mano kuprinėje yra saldumynų, bet jeigu ką – jie ne man (juokiasi). Pasiliksiu juos ateičiai. Saldumynai man – tarsi kompensacija po sunkaus ir varginančio darbo per treniruotes. Leidžiu sau pasilepinti. Iš kitos pusės, jeigu saldumynų nėra per daug, tai nėra blogai. Juk ir dabar mano kuprinėje – guminukai, avižiniai batonėliai... Juk jie organizmui padeda.

- O „Snickers“ batonėlis?

- Jis irgi su avižomis (juokiasi). Juk man energijos reikia. Neslėpsiu, dažnai būna, kad persistengiu su saldumynais. Jeigu būnu liūdna, pavargusi, vieniša čiumpu saldumynus.

- Sportininkas, manau, neretai būna vienišas?

- Teisingai pastebėjai. Savo gyvenime kol kas nemažai paaukojau savo asmeninio gyvenimo. Pastarieji dveji metai buvo labai sunkūs. Du sezonai buvo sujungti į vieną – pertraukų nebuvo. Stovyklos vijo varžybas, kurios vykdavo beveik kiekvieną savaitgalį vis kitame pasaulio gale. Matydavau tik lėktuvus, trasas ir viešbučio kambarius.

- Bet dėl olimpinių žaidynių buvo verta?

- Verta. Olimpinės žaidynės man buvo didžiausia siekiamybė gyvenime. Kvalifikuotis čia nėra lengva, vienintelis šansas buvo pasaulio čempionatas. Pavyko. Buvo šiek tiek skaudu, kai prieš keturis metus nepavyko išvažiuoti į Pekiną.

- Ar turi sau išsikėlusi užduotis ir tikslus?

- Prieš atvykstant į Londoną turėjau vieną tikslą – susidoroti su galimu riešo skausmu. Tačiau po pirmosios treniruotės pajaučiau, kad riešas man netrukdo. O tikėtis kažkokių įspūdingų rezultatų šiuo metu būtų tiesiog įžūlu, nes pusantro mėnesio trasoje beveik nevažinėjau. Mano technika nepablogėjo, tačiau liko toje pačioje vietoje, o kitos sportininkės juk treniravosi. Tačiau dėl nieko nesigailiu. Esu Londone. Nebijau, kad olimpinės žaidynės netrukus baigsis, įspūdžių man užteks. Žinai, šiandien perskaičiau vieną gerą frazę: „Niekada nereikia gailėtis, kad kažkas baigiasi, reikia džiaugtis, kad tai įvyko“.