Antradienio popietė Kėdainių arenoje. Iki vakarinės Kėdainių „Nevėžio“ ekipos treniruotės – dar daugiau nei keturios valandos, tačiau 24-erių metų 215 cm ūgio komandos vidurio puolėjas Mindaugas Kupšas jau lieja prakaitą sporto salėje.

„Šeštadienį mūsų laukia sunkios rungtynės su Klaipėdos „Neptūnu“, – šypteli aukštaūgis, vos tik išvydęs smalsius žvilgsnius, ir pasiūlo palaikyti jam kompaniją.

Su Kupšu „kknevezis.lt“ kalbėjosi apie Kėdainių „Nevėžio“ dinozaurus, aukštų žmonių vargus ir svajonę dar kartą užsivilkti Kauno „Žalgirio“ marškinėlius.

– Mindaugai, užklupome tave sporto salėje kilojantį svarmenis. Papasakok, kiek svorio iškeli?

– Čia nėra tiek, kiek galėčiau iškelti (juokiasi). Na, daugiau negu šimtą kilogramų tikrai iškeliu.

– Ar turi pravardę komandoje? Teko girdėti, kad komandos draugai tave ir komandos draugą, aukštaūgį Simoną Kymantą, vadina „dinozaurais“?

– Dinozauru dažniau vadina Simą. „Nevėžyje“ man pirmą kartą gyvenime „prilipo“ pravardė „Mindė“. Taip vadinti mane pradėjo treneris, o paskui – ir komandos draugai (juokiasi). Įprastai visiems būdavau tiesiog „Kupšas“.

– Ką veiktum, jeigu nežaistum krepšinio? Iš ko valgytum duoną?

– O, apie tai niekada nė nesusimąsčiau. Mokslininkas tikrai nebūčiau (juokiasi). Menininkas – irgi. Nebūčiau ir treneris. Yra tekę dainuoti mokyklos chore. Gal būčiau tęsęs dainavimą?

– Kodėl nenori būti treneriu?

– Tam man trūksta potraukio. Esu labiau išpildytojas negu reikalautojas.

– Sezono pradžioje siekei įsitvirtinti Vienos „Hallman“ klube, tačiau jau spalį sugrįžai į Lietuvą. Kaip nepabūgai sukirsti rankomis su Kėdainių „Nevėžiu“, paskui kurį pernai vilkosi labai nemalonus lažybų ir skolų šleifas?

– Sezono pradžioje išvykau į Austriją. Tikėjausi, kad Vienos „Hallman“ klube man bus gerai, tačiau pamatęs, kaip yra iš tikrųjų, nusprendžiau važiuoti ten, kur geriau. „Nevėžio“ treneris su manimi bendravo dar prieš prasidedant sezonui, kvietė atvykti pasibandyti. Prikalbino. Ir štai aš čia.

Visi skandalai komandą purtė pernai. Šiemet klube – nauji žmonės. Naujas sezonas – nauja istorija.

– Kaip jautiesi „Nevėžyje“? Ko gero, su tokiais fiziniais duomenimis sulauki pasiūlymų ir iš kitų, pajėgesnių ekipų?

– Vieni krepšininkai krepšinį žaidžia tik dėl pinigų, tuo tarpu man krepšinis – didžiulė aistra. Gali išvažiuoti, kur didesni pinigai, tačiau ne visada ten, kur daugiau moka, yra geriau.

Man patinka ir „Nevėžis“, ir Kėdainiai. Tai – nedidelis miestas, o man, pačiam kilusiam iš nedidelio Joniškio miestelio, tokie prie širdies.

– Mindaugai, tavo ūgis – 215 cm. Ar nuo mažens buvai aukštesnis už bendraamžius? O gal smarkiai išstypai paauglystėje?

– Nebuvo taip, kad vieną vasarą imčiau ir stipriai išstypčiau – aukštas buvau nuo pat mažens. Į pirmąją treniruotę tėvai mane nuvedė kai buvau šešerių, nes jau tuo metu buvau labai aukštas. Pamenu, kad visuomet mokykloje buvau aukštesnis ne tik už bendraamžius, bet ir už metais vyresnius berniukus (juokiasi).

Tiesa, savo ūgį jau senokai matavau. Užtat svorį kartas nuo karto pasitikrinu.

– Su kokiais nepatogumais susiduri būdamas tokio ūgio?

– Vargina tik tai, kad reikia pasilenkti žengiant pro duris. Tačiau jau įpratau. Tai – visai kaip mini treniruotė (juokiasi).

– Tavo pėda – viena didžiausių komandoje. Kur perki sau tinkamą avalynę?

– Sportinius batus perku vienoje lietuviškoje internetinėje parduotuvėje, kurioje yra tikrai nemažas sportinės avalynės pasirinkimas didesnių kojų savininkams. O šventinius batus reikia siųstis iš užsienio. Lietuvoje nerandu.

– Tokio ūgio nepastebimam išlikti ir minioje pasislėpti turbūt neįmanoma. Ar gatvėje tave dažnai stebi žmonės?

– Būna ir tokių, kurie visiškai nekreipia dėmesio, bet 99 procentai žmonių gatvėje į mane atsigręžia (šypsosi). Niekis, jau seniai įpratau.

– Ar nėra keista išeiti į aikštelę ir joje kaip lygus su lygiu stumdytis, tarkime, su Robertu Javtoku, kurį kadaise stebėdavai atstovaujantį Lietuvos rinktinei?

– Pirmaisiais metais, kai atėjau žaisti į LKL, tikrai buvo keista. Pradžioje daug kas būna keista.

Kai buvau šešiolikos, iš gimtojo Joniškio atvažiavau į Kauną ir pradėjau žaisti Sabonio krepšinio mokykloje. Šis pokytis irgi buvo beprotiškai keistas.

Niekada negalvojau, kad žaisiu Kaune. Visad to norėjau, tačiau nebuvo galimybių. Ir kuomet dėdė persikėlė gyventi į Kauną, kartu atsivežė mane. Už tai aš jam esu labai dėkingas.

– Sakykite, su kuriuo LKL vidurio puolėju yra sudėtingiausia kovoti baudos aikštelėje?

– Galbūt su Ianu Vougiouku ir Adamu Lapeta.

– 2013-2014 m. žaidei Kauno „Žalgiryje“, o praėjusį sezoną klubas tave paskolino Estijos ekipai. Ar dėl to šiame sezone rungtyniaudamas prieš „Žalgirį“ turi tarsi papildomą motyvaciją pasirodyti kaip įmanoma geriau?

–Žinoma. Juk „Žalgiris“ – mano buvusi komanda. Pasirodyti gerai kovoje su šia komanda yra ir principo reikalas.

– Vieną sezoną jau gynei Kauno „Žalgirio“ garbę. Ar svajoji ir vėl ginti laikinosios sostinės komandos garbę?

– Visi svajoja žaisti už „Žalgirį“. Norėtųsi grįžti. Jeigu galimybės leis, jei parodysiu kažką naujo, jei nebus traumų ir nesustosiu tobulėti, galbūt kas nors atkreips į mane dėmesį. Viskas priklauso tik nuo manęs paties. Jeigu aikštelėje atrodysiu gerai, gal ne tik „Žalgiris“ mane pastebės (šypteli).