Skolose paskendęs „Žalgiris“ neturėjo jokių galimybių išsaugoti 53-ejų specialistą savo gretose, o šis taip ir nebesulaukė progos atsidėkoti šeštajam Kauno klubo žaidėjui namų rungtynėse – sirgaliams.

Galiausiai gyvenimas jį tokia galimybe apdovanojo praėjus puspenkto sezono nuo išsiskyrimo su mylimu Kaunu. Į Eurolygą po metų pertraukos sugrįžusi jo treniruojama Malagos „Unicaja“ sausio 12-ąją lankysis Lietuvoje, kur 17-ojo turo rungtynėse surems ginklus su „Žalgiriu“. Ši diena Plazos kalendoriuje yra pažymėta išskirtine spalva, o to momento nekantriai laukiantis specialistas meldžia, jog laikas prabėgtų kuo greičiau.

„Negaliu jūsų apgaudinėti sakydamas, jog tai bus tiesiog eilinės rungtynės, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ atviravo Plaza. – Prisimenu vienas svarbiausių savo gyvenimo rungtynių, nors priešininko nebepasakysiu, kuomet pasikviečiau savo mamą savaitei į Kauną. Tuomet iš pradžių pristatačiau savo knygą amfiteatre 400 žmonių akivaizdoje, buvo ir muzika, ir aktoriai… Kažkas nepaprasto. Po kelių dienų mama buvo rungtynėse, kuriose sirgaliai tribūnoje iškėlė plakatą su mano vardu ir užrašu „Daugiau nei treneris“. Ir tai buvo parašyta mano gimtąja katalonų kalba. Mama tai matė ir liejo ašaras kaip mažas kvailas vaikas.

Kai paaiškėjo, jog dėl klubo skolų man nepavyks toliau ten dirbti, tuomet nebeturėjau šanso atsisveikinti su fanais arenoje, su tais 16 tūkst. žmonių, kurie visada buvo ten, padėjo mums ir rūpinosi manimi. Niekada dar nėra tekę taip pasijausti. Bus puiku vėl sugrįžti sausį. Norėčiau, jog laikas eitų šiek tiek greičiau. Asmeniškai bus sunku vėl eiti tuo koridoriumi ir žengti ant parketo. Tikiuosi, jog žmonės mane vis dar prisimins. Penkeri metai yra ilgas laiko tarpas įsilieti naujiems fanams, kurie galbūt manęs nežinos, bet man tai bus nuostabu sugrįžti ten.“

Patirtis buvusio „Žalgirio“ savininko Vladimiro Romanovo aferų nustekentame Kauno klube Plazai buvo labai karti, tačiau, kaip treneris ne kartą pabrėžė, visa tai kompensavo aplinkinių žmogiškumas ir meilė komandai. Specialistas vis dar palaiko ryšį su dauguma Lietuvoje sutiktų žmonių, tarp kurių – ir „Žalgirį“ tuomet iš dugno kelti pasiryžęs dabartinis generalinis direktorius Paulius Motiejūnas. Pastarojo iniciatyva, Plazos atsidavimas komandai neliko neįvertintas – atsisveikinimo konferencijoje jam buvo įteiktas „Žalgirio“ ordinas.

„Bene kas savaitę bendrauju su Pauliumi Motiejūnu. Diskutuojame apie kai kuriuos žaidėjus, jis žino, jog džiaugiuosi dėl komandos pergalių, o kai pralaimi – išgyvenu, ypatingai praėjusiais metais, kada „Žalgiris“ buvo šalia Eurolygos atkrintamųjų.

Kuomet atsiverčiu naršyklę, ten yra trys pagrindinės svetainės ir seku visą informaciją apie tai. Man buvo puiki žinia, jog „Žalgiris“ pasirašė ilgalaikę dalyvavimo sutartį su Eurolyga. Tai – nuostabus „Žalgirio“ žingsnis, kadangi žinau, kaip sunku jiems rasti rėmėjus dėl esančių skolų.

Prieš tai kai kurie rėmėjai nenorėjo duoti pinigų tol, kol Kauno klubas neišsikapstys iš skolų. Žinau tą visą priešistorę. Dalyvavimas Eurolygoje dešimčiai metų su 16 tūkst. neįtikėtinų sirgalių užnugariu žada puikius šansus „Žalgirį“ pamatyti finaliniame ketverte ar netgi laimint Eurolygą.

Taip pat dar bendrauju su kitais keliais žmonėmis, bet po atsisveikinimo su „Žalgiriui“ Kaune lankytis neteko. Iš pradžių Paulius teiravosi žaidėjų rekomendacijų, bet dabar jis yra patobulėjęs ir jam absoliučiai to nebereikia. Pradžioje keitėmės ne tik informacija apie krepšininkus, tačiau netgi ir apie trenerius. Paulius – puikus draugas, galintis suteikti daug naudingos informacijos ir padėti būnant net 3 tūkstančių kilometrų atstumu“, – pasakojo Plaza.

– „Žalgiris“ po jūsų išvykimo trenerio postą buvo patikėjęs keliems anksčiau dirbusiems strategas. Ar kauniečiai buvo atsigręžę į jus? – „BasketNews.lt“ paklausė trenerio.

– Ne, sakau nuoširdžiai. Tačiau mes kalbėjomės apie kai kuriuos strategus. Motiejūnas turi aiškią komandos viziją ir ko šiam klubui reikia. Kalbant ne vien tik dėl mano atvejo, tačiau pakankamai sunku yra prisivilioti žmones į Kauną, kai pinigai sklando ore. Patikėkite manimi, savo draugams esu sakęs, jog tikiuosi, kad gyvenimas dar suteiks man šansą vieną dieną vėl dirbti Kaune, gal po trejų ar dešimties metų. Tačiau mano darbai „Žalgiryje“ nėra baigti. Paulius manęs klausė, ar noriu sugrįžti, tačiau jis žino, kad netgi po penkerių metų aš vis dar nesu atgavęs savo indėlių iš „Ūkio banko“. „Žalgiris“ su manimi baigė atsiskaityti pernai, bet bankas ar valdžia to nesiruošia daryti.

Patikėkite manimi, savo draugams esu sakęs, jog tikiuosi, kad gyvenimas dar suteiks man šansą vieną dieną vėl dirbti Kaune, gal po trejų ar dešimties metų.

– Kokia yra situacija dėl jūsų prarastų santaupų?

– Reali situacija yra paprasta – esu nevykėlis romantikas, nusprendęs savo pinigus laikyti pas komandos rėmėją, kuris man mokėjo atlyginimą. Kuomet banką ištiko problemos prieš penkerius metus, galvojau, jog mes visi, žaidėjai ir treneriai, esame į visa tai įtraukti, tačiau pasirodo, jog aš toks buvau vienas, kurio pinigai buvo „Ūkio banke“. Mano atveju, jie tikino sumokėsią man, tačiau po to, kai tai bus padaryta ilgesnį laiką savo indėlius banke laikiusiems žmonėms. Bet praėjo penkeri metai ir aš vis dar be tų pinigų.

Lietuvoje neturiu tokių įtakingų pažįstamų, kurie galėtų visa tai išspręsti. Tai buvo pakankamai dideli pinigai ir tikiuosi, jog per kitus penkerius metus man kas nors padės ir atgausiu savo prarastus pinigus. Ne kartą sakiau, jog jaučiuosi privilegijuotas galėdamas dirbti treneriu, tačiau prieš tampant juo, aš turėjau kitokio darbo patirtį. Visuomet vertinau savo atlyginimą kaip reguliarusis darbuotojas ir tame banke buvau padėjęs savo dvejų metų atlyginimą. Tai negali būti dovana kažkam. Tačiau tai nėra „Žalgirio“ problema. Mes sutarėme dėl skolos grąžinimo plano ir jie tai įvykdė. Dabar tikiuosi, jog kažkas iš valdžios ar banko grąžins likusius pinigus. Esu tiesiog nuoširdus žmogus, kuris tai padarė pasitikėdamas savo vadovu. Viliuosi prieš pat mirtį atgauti tai.

– Kokie buvo jūsų lūkesčiai dėl Domanto Sabonio?

– Kai atvykau į Malagą, iš pradžių aš verčiau jį žaisti su septyniolikmečiais, tačiau viskas baigėsi tuo, jog jis kovojo startiniame penkete su „Barcelona“. Mačiau, jog Domantas yra daug daugiau nei jo pavardė. Jis buvo ypatingas, daug plušantis ir tikintis, jog turės šansą pasirodyti tame lygyje. Tikrai tikėjau, kad galiausiai jis žais NBA. Man asmeniškai tai yra didelė sėkmė, jog Domantas yra NBA. Jis buvo vienas tų žaidėjų, kuriais mėgaujies turėdamas komandoje. Būdavo daug momentų, kuomet jis drovėjosi kalbėti, ir man tokie vaikinukai, nekeliantys daug triukšmo, patinka. Jo buvimas klube buvo kažkas neįtikėtino, galbūt jis galėjo būti pašauktas kiek aukščiau, tačiau dabar, ypatingai Indianos „Pacers“ komandoje, jis įrodinėja galintis puikiai žaisti ir NBA čempionate.

– Ar jaučiatės kažką konkrečiai pridėjęs nuo savęs Sabonio žaidime?

– Aišku, jis turėtų apie tai pasisakyti, tačiau aš siekiau įrodyti jam, kad jis tikrai gali žaisti prieš aukštesnius ir vyresnius krepšininkus nei jis. Sabonis pernelyg gerbė kitus komandos draugus. Jis manė, kad kitas žaidėjas turi mesti pirmiau už jį, kad kitas žaidėjas turi būti starto penkete vietoje jo. Sezono metu aš jam leidau ir skatinau jį atakuoti krepšį, kada jis tik nori. Ir pasakiau, jeigu jis suklys atakuodamas ar priimdamas sprendimus tokių, kokių aš reikalauju, ar netgi užsidirbs bloką, tai bus mano kaltė ir atsakmomybė. Minėjau jam, kad „tu turi mėgautis žaidimu ir pasirodyti kuo geriau, o negalvoti, kad kiti yra geresni nei tu“. Ir nežinau, aišku jis turėtų tai pasakyti, tačiau manau, kad sugebėjome jį įtikinti kur kas labiau pasitikėti savo jėgomis.

– Kuzminskas bene kasmet buvo medžiojamas Europos grandų. Kaip pavykdavo jį išsaugoti savo gretose?

– Visada žaidėjams ir netgi savo asistentams sakiau, jog jie privalo išlikti kartu su manimi tol, kol jie to nori arba kol aš juos atleisiu. Sabonio, Kuzminsko, Jaysono Grangerio, Zorano Dragičiaus ar kitų žaidėjų atvejais, žinai, jog ateis momentas, kuomet jiems reikės žengti žingsnį į priekį, kadangi savo situacijoje tu jiems atidavei geriausia, ką galėjai. Žinoma, norėčiau su Kuzminsku dirbti visos savo karjeros metu, tačiau visi žino, jog kai pasikviečiu naują žaidėją, noriu, jog po sezono dirbant kartu jie jaustųsi patobulėję.

Kalbant apie Kuzminsko situaciją, visi puikiai suprato, jog po ketverių metų kitas jo žingsnis – šuolis į tokias komandas kaip Madrido „Real“, Maskvos CSKA ar Stambulo „Fenerbahče“ arba netgi didesnis šuolis už Atlanto. Mindaugas yra pakankamai talentingas rungtyniauti NBA ilgesnį laiką bei taip pat žinau, jog jam visada bus atviros durys į elitines Eurolygos komandas. Puikiai suprantu, jog kiekvienam lietuviui gyvenimas JAV ar netgi Didžiojoje Britanijoje yra ypatingas. Kuzia nori ten likti, tačiau tas likimas… jis visada turės šansus sugrįžti į Europą ir būti vienu vedlių grandų komandose.

– Krepšinio sirgaliai likdavo nesupratę jūsų dėl riboto Kuzminsko laiko nepaisant to, jis žaidžia rezultatyviai ar ne.

– Daug kartų sakiau visiems žaidėjams ir ypač Mindaugui, jog jis turėtų nerimauti tada, kai aš nešaukiu ant jo ar nekreipiu pernelyg dėmesio į jį. Visų pirma, Kuzia yra nepaprastas žmogus, kurį norėtum turėti savo šeimoje. Gali rėkti ant jo, tačiau jis visada ateis, padės ir atiduos visą save, yra nuoširdus, puikus ir visada besišypsantis vyrukas. Tačiau visuomet šalia jo turi būti žmogus, darantis jam spaudimą. Ne dėl to, kad jis būna atsipalaidavęs, bet dėl to, kad jis mokytųsi iš kiekvieno momento. Mindaugas vis dar yra augantis krepšininkas ir dar turi laiko tobulėti abiejose aikštės pusėse, neleisti sau galvoti, jog kažkas vyksta ne taip.

Po vieno sezono „Žalgiryje“ ir trejų metų Malagoje mes atsivertėme jo statistiką bei jis žaisdavo 21-23 minutes per rungtynes. Kuzia ir visi sirgaliai žinojo, kad „Endesa“ yra pajėgiausia lyga Europoje, bei Mindaugui reikėjo suprasti, kad mes turime kontroliuoti rungtynių ritmą, o jam – savo indėlį į komandą. Tokia yra viso to priežastis. Atvirai kalbant, sirgaliai jį visada palaikys, kadangi jis puikus vaikinas. Tačiau reikia sutikti, kad su juo buvo atliktas puikus darbas kontroliuojant jo emocijas ir nukreipinėjant jo energiją tinkama linkme. Ar buvo kažkas padaryta blogai pamatysime per artėjančius 10 metų.

– Kaip vertinate debiutinį Kuzminsko sezoną NBA?

– Esu tikras, kad praėjusį sezoną jis pasirodė tikrai gerai, ir manau, kad viršijo lūkesčius. Pirmaisiais metais NBA yra pakankamai sunku ir ypatingai Niujorke, kur komanda galbūt paskutiniuosius metus 10 metų žaidžia šiaip sau – būna gerų rungtynių, bet ne sezonų. Man buvo didelis netikėtumas, kuomet mačiau, jog Kuzia rungtyniauja daug, žaidžia neblogai ir taip pat būna aikštėje lemiamomis rungtynių minutėmis. Visa tai buvo kur kas daugiau nei tikėjausi. Mindaugas dar būdamas Kaune suprato, jog galiausiai gali gerai pasirodyti ir „Žalgiryje“, tą patį padaryti Malagoje, padėti mums žaidžiant aukštame lygyje ir paskui persikelti į NBA.

Galbūt už Atlanto jam reikia surasti geresnę komandą, jog galėtų atsiskleisti. Kiek teko matyti pačiam, tai „Knicks“ neturi konkrečios vizijos ne tik dėl Mindaugo, tačiau ir kai kurių kitų krepšininkų, kurie praėjusiais metais beveik nežaidė, bet šį sezoną rungtyniauja. Komandoje pakeitus Philą Jacksoną, Kuzia gali būti svarbus žaidėjas NBA lygoje, tačiau tik kitoje komandoje. Žinau, kad jis turi lūkesčių išvykti į Fynikso „Suns“ arba į solidesnę ir kitokią komandą nei „Knicks“. Esu įsitikinęs, jog ateityje jis sulauks to šanso.

– Prieš pakeliant sparnus už Atlanto, Kuzminskas daugiausiai kritikos susilaukdavo dėl sportinio pykčio trūkumo ir pernelyg minkšto charakterio. Ar, jūsų akimis, jis žengė žingsnį į priekį kalbant apie šį jo žaidimo aspektą?

– Nežinau, kaip jūs išsireiškiate lietuviškai, tačiau nežinau, kaip pasakyti ir angliškai. Tarkime, jis – puikus jūsų dukters vyras, bet tuo pačiu per daug geras vyrukas. Kada aš jį verčiau žaisti agresyviau, jis pasimesdavo. Tokį dalyką reikia išsiugdyti per patirtį, negalima to „nusipirkti“. Tai – vienas dalykų, kuriuos man pavyko pakeisti Kuzios žaidime.

Atvykus į „Žalgirį“, Mindaugas buvo 12-as ar netgi 14-as žaidėjas komandoje, nors buvo talentingas ir visi tą žinojo. Jis buvo tarsi Domantas Malagoje – per daug gerbė kitus ir buvo visų draugas. Bet jis turėjo suprasti, kad mes esame tokiame pasaulyje, kuriame turi būti labiau ne kiek agresyvus, bet kuomet eini gatve, turi tikėti, jog dėl visų tu gali nukauti kitą tobulą vyruką. Kalbant apie žaidimą aikštėje, tu turi priešininkui „perkąsti gerklę“. Bet jis yra fantastiškas žmogus, kuriam reikalingas paskatinimas labiau pasikliauti savo kūnu ir galbūt netgi nebijoti prarasti pagarbos iš jį supančių žaidėjų.

– Kaip dažnai palaikote ryšį su Saboniu ir Kuzminsku?

– Su Kuzia kalbėjausi galbūt prieš savaitę, palaikome ryšį ir su Saboniu. Kada jis buvo iškeistas į „Pacers“, parašiau jam žinutę. Akivaizdu, jog visi palaiko, kada tu laimi, tačiau niekada to nebūna, kada tu pralaimi. Prisimenu, kada jiems abiem rašiau žinutes, kai jiems nesisekė ar nežaidė daug. Kai Sabonis žaidė NCAA su Gonzagos universitetu, didžiąją dalį tų rungtynių tiesiog „ryjau“, ypatingai ir tas, kuriose žaidė mano buvę auklėtiniai.“

Esu truputį nusivylęs, kadangi Kuzminskas manęs nepakvietė į savo vestuves. Tuomet jo klausiau: „Kaip tai įmanoma?“ Mindaugas atšovė: „Žinau, treneri, kad neatvyksite.“ Atsakiau: „Na, vis tiek pakviesk mane, aš nežinau, atvyksiu ar ne.“ Bandau išlikti artimas su jais. Su Kuzia teko dirbti ketverius metus, o su Saboniu tik vieną sezoną. Būtų svajonė gauti šansą vėl treniruoti juos.

– Praėjusią vasarą buvote siejamas su Milano „AX Armani Exchange“ ir Tel Avivo „Maccabi“ komandomis. Kiek tose kalbose buvo tiesos?

– Buvo galimybė, tačiau tai realybe nevirto ir mums nereikėtų apie tai kalbėti. Tai yra puiku, jog laimint Europos taurę susilauki dėmesio iš kitų komandų. Prieš dvejus metus Eurolygos klubų vadovai man skyrė antrąją vietą geriausio trenerio rinkimuose, bet tokiais atvejais aš nuolatos stengiuosi kontroliuoti savo emocijas. Gyvenu šia diena ir per daug nieko nesitikiu. Mes treneriai daugelyje atvejų tikimės, jog ne tik vienas sezonas, bet ir vienerios rungtynes gali lemti tavo ateitį. Tokioje situacijoje tu esi susikoncentravęs ties esama komanda, tačiau tuo pačiu ir mintys yra už klubo.

Prieš trejus metus asmeniškai nusprendžiau atsikratyti tokių minčių. Žinoma, malonu matyti savo pavardę prie puikių komandų, tačiau labai laimingas dirbdamas Malagoje, kadangi niekas dar nebuvo išreiškęs pasitikėjimo manimi penkerius metus iš eilės. Sugebame suderinti savo filosofijas, o visa tai yra akivaizdžiai matoma.

Kada atvykau į Malagą, komanda buvo duobėje: nebuvo didelio fanų palaikymo, komanda nežaidė Karaliaus taurėje ir „Endesa“ atkrintamosiose. Tačiau mums tai pavyko pakeisti: mūsų arenoje renkasi apie 8 tūkstančius sirgalių, kasmet žaidžiame Karaliaus taurėje ir atkrintamosiose, taip pat laimėjome Europos taurę, kuri – vienas didžiausių klubo pasiekimų.

Sirgaliai mane myli, tačiau, aišku, visada atsiranda priešų, bet tokiais atvejais tu negali nieko su jais padaryti. Dauguma fanų palaiko, skanduoja mano vardą ir triukšmingai palaiko pristatymo metu. Aš ir mano šeima Malagoje jaučiamės puikiai bei turime kardinaliai kitokį orą nei Kaune (šypteli).

– Kokie yra „Unicaja“ tikslai šiam sezonui?

– Eurolygoje bandysime išlikti kuo arčiau atkrintamųjų varžybų. Žinome, kaip sunku tai padaryti. Matėme, jog praėjusį sezoną „Barcelona“, Tel Avivo „Maccabi“, „Žalgiris“, Belgrado „Crvena Zvezda“, Milano „AX Armani Exchange“ ir kitos puikios komandos liko už atkrintamųjų borto. Tai parodo, kaip sunku ten patekti, ir mes tai puikiai suprantame.

Esame patyrę ir viena iš keturių komandų, vienuolika metų iš eilės žaidusių „Top 16“ etape. Tačiau dabar tai yra kitokia Eurolyga, mums reikia mokytis ir prisitaikyti. Vasarą bandėme pasikviesti žaidėjus, su kuriais galėtume priešintis ir išlikti kuo arčiau, kas man asmeniškai būtų puiku. 

Atvirai kalbant, tai padaryti bus labai sunku, ypatingai dėl to, jog mums tai reikia derinti su vietine lyga. Matėte, kas nutiko praėjusį sezoną: „Barcelona“ beveik nežaidė atkrintamosiose, Madrido „Real“ kelissyk pralaimėjo autsaideriams, taip pat mes, žaisdami Europos taurėje, kritome prieš skirtingas komandas.

Tai yra labai sunku, kadangi „Endesa“ nesuteikia galimybių pailsėti vieną ar dvi dienas. Ispanijoje, žinoma, sieksime būti Karaliaus taurėje, taip pat kaip galima arčiau pusfinalio Ispanijos lygoje. Žinant tai, kad Eurolygoje žaidžia penkios komandos, o pusfinaliuose kovoja keturios, ten patekti būtų pakankamai sunku. Mūsų biudžetas pagal dydį yra 5-6 „Endesa“ pirmenybėse, bet pabandysime būti ten, kur mes norime – praėjusiais metais likome ketvirti, pasirodė pakankamai gerai, įskaitant ir Europos taurę. Ketiname išlikti prie šių tikslų. Nesiskelbiame siekiantys padaryti kažką neįtikėtino.

– Esate užsiminęs, jog rašote dar vieną knygą. Kokią vietą joje užims „Žalgiris“?

– Noriu jums pasakyti, jog artimiausiu metu bus išversta antroji mano knyga. Prieš 3-4 savaites vienas redaktorius susisiekė su manimi dėl antrosios novelės vertimo. Pirmoji Lietuvoje buvo išpirkta ir dėl to esu labai patenkintas, todėl tą patį ketiname padaryti ir su antrąja. Ją parašiau po metų, kai palikau „Žalgirį“. Jeigu viskas bus gerai ir susitarsime su atstovu iš Lietuvos, mes surengsime jos prezentaciją, kuomet žaisime Kaune, tačiau pati knyga bus tik pavasarį. Trečiojoje knygoje dalinuosi įspūdžiais apie vietas, kuriose teko dirbti prieš tai.

Patirtys Kaune ir Malagoje bus pagrindinės tos knygos dalys. Jau yra parašyta beveik 300 puslapių, bet jai užbaigti dar prireiks mažiausiai dvejų metų, kadangi mano dabartinis darbas neleidžia to padaryti greičiau. Tačiau labiausiai esu laimingas dėl to, jog antroji knyga pasirodys Lietuvoje. Tai bus greitai, tačiau ne taip, kaip norėčiau aš. Prieš Kalėdas žmones daugiausiai perka knygas, bet manoji taip greitai išversta nebus – tam reikia trijų mėnesių.