Tuomet „Lietuvos ryto“ legionierius Zabianas Dowdellas prieš pat nuaidint sirenai švystelėjo tritaškį iš dešiniojo kampo, šis nepasiekė tikslo ir Kauno „Žalgiris“ 73:71 pranoko D. Adomaičio treniruotą Vilniaus „Lietuvos rytą“, taip laimėdamas pusfinalio seriją 2-1 ir netikėtai patekdamas į finalą.

Netikėtai, nes tada kauniečiai reguliariajame sezone liko vos ketvirti, buvo ką tik pakeitę trenerį ir pralaimėję pirmąsias pusfinalio serijos rungtynes.

D. Adomaitis taip pat buvo naujas treneris Vilniuje – prie komandos vairo jis stovėjo vos mėnesį – ir pralaimėtas pusfinalis sugriovė jo karjerą Vilniuje.

Po dvejų metų ir 8 dienų toje pačioje aikštėje D. Adomaičio treniruojama „Neptūno“ komanda pirmavo 73:72, kai Danielis Ewingas perėmė kamuolį Mindaugui Lukauskiui bandant išmesti tritaškį ir sudegino paskutines rungtynių sekundes, taip išplėšdamas Klaipėdos klubui pergalę serijoje 3-2.

Tai buvo dar didesnė sensacija nei ta serija prieš dvejus metus vien dėl to, kad šiemet nugalėtojui išaiškinti reikėjo trijų pergalių, o ketverios serijos rungtynės baigėsi sunkiai suvokiamu bendru 6 taškų skirtumu.

2014 metų gegužės 14 dieną „Lietuvos rytas“ ir D. Adomaitis krito kartu. Per kitus dvejus metus D. Adomaitis vis kilo į viršų, o „Lietuvos rytas“ išliko kur buvęs arba net smigo žemyn.

„Nesu žmogus, kuris laikytų pyktį, – apie „Lietuvos ryto“ sprendimą nepratęsti su juo sutarties po pralaimėto pusfinalio kalbėjo D. Adomaitis. – Aš laikausi principo, kad jeigu kas nepasisekė, pirmiausia reikia žiūrėti į save. Gal pats kažką negerai padarei, gal pasirinkai ne tą aplinką, su kokia reiktų dirbti. Pats analizuoji savo klaidas. Man tai buvo papildoma motyvacija gilinti savo žinias.“

Taip kalbėdamas D. Adomaitis tikrai neturėjo omenyje „Lietuvos ryto“ savininko Gedvydo Vainausko, bet šie žodžiai geriausiai tinka būtent kalbant apie G. Vainauską.

Ar kas nors „Lietuvos ryte“ žiūri į save dėl to, kad tribūnos vis tuštesnės metai iš metų? Po šimts, šiemet nesugebėta užpildyti netgi „Siemens“ arenos pirmo aukšto per penktąsias beprotiškos serijos rungtynes.

Ką tai sako apie didžiausio šalies miesto žmonių požiūrį į komandą?

Ką apie aplinką, su kuria dirba „Lietuvos ryto“ savininkas, sako tai, kad šiemet klubas sezoną pradėjo su vienu treneriu, sezono viduryje sušoko pasiutpolkę turėdamas du laikinus trenerius, o galiausiai patikėjo vairą ir sprendimus Tomui Pačėsui, kuris greičiausiai buvo geriausias „Lietuvos ryto“ treneris nuo to paties D. Adomaičio laikų, bet dabar labai abejotina, ar liks klube po sezono, nes „Lietuvos ryte“ dėl nieko negali būti tikras.

Galiausiai, ar „Lietuvos ryto“ savininkas kada pagalvoja, kad ką nors pats daro negerai? Kad galbūt jo skandalai (gresianti aštuonerių metų nelaisvė) ir jo geltonoji žiniasklaida (žr. Janutienė, Rūta) žmonėms yra koktūs? Kad tai, ką darai už aikštelės ribų, persiduoda ir į aikštelę?

Treneris D. Adomaitis nurijo karčią piliulę, analizavo save bei savo sprendimus, ir grįžo stipresnis.

Praėjus metams po pralaimėjimo su „Lietuvos rytu“, jis pirmą kartą klubo istorijoje atvedė Utenos „Juventus“ į LKL trečiąją poziciją. Dar po metų jis tapo žmogumi, kurio treniruojama komanda pirmoji po Kauno „Žalgirio“ eliminavo „Lietuvos rytą“ iš atkrintamųjų varžybų. „Lietuvos ryto“ LKL istorijoje – 18 metų, 54 atkrintamųjų varžybų serijos ir nė viena nebuvo pralaimėta kitai komandai nei „Žalgiris“.

2016 metų gegužės 22 dieną tai pasikeitė. D. Adomaičio treniruojama Klaipėdos komanda pasiuntė „Lietuvos rytą“ į mažąjį finalą.

Po pusfinalio Adomaitis gaudė sveikinimus ir linkėjimus iš Edmundo Jakilaičio, Marijono Mikutavičiaus, Rimvydo Valatkos, Vytaro Radzevičiaus ir kitų vilniečių. Tai irgi šį tą sako apie dabartinį Vilniaus ir „Lietuvos ryto“ santykį.

Trečias grandas?

„Neptūno“ iškilimas iki trečiojo LKL grando neįvyko per dieną. Klaipėdos klubas nenukrito iš dangaus ir LKL finale atsidūrė ne per stebuklą.

Tačiau sekmadienio mačas Vilniuje atspindėjo momentą, kuomet „Neptūnas“ pelnė teisę lygintis su „Žalgiriu“ ar „Lietuvos rytu“. Jie patys tą teisę iškovojo, niekas ant lėkštutės to neatnešė.

Galbūt klaipėdiečiai kiek avansu gavo vietą finale prieš dvejus metus, bet jau tada dvi pergalės finalo serijoje prieš „Žalgirį“ šį tą sakė. Palyginimui, „Lietuvos ryto“ rezultatas paskutiniuose keturiuose LKL finaluose yra 1-15.

Tai reiškia, kad per paskutinius penkis sezonus „Neptūnas“ LKL finaluose turi daugiau pergalių nei „Lietuvos rytas“. Ir šiemet klaipėdiečiai dar turi galimybę padidinti šį skaičių.

„Neptūnui“ užteko vieno sezono Eurolygoje, kad iškovotų daugiau pergalių nei „Lietuvos rytas“ per du sezonus iki tol. Klaipėdiečiai savo debiutiniame sezone laimėjo 4 rungtynes iš 10, kai prieš tai sostinės ekipa per 20 mačų sukrapštė vos 3 laimėjimus.

Ir tik Europos taurėje paskutinių trijų sezonų „Lietuvos ryto“ rezultatas yra geresnis (18-17 prieš 13-19), bet šiemetinis „Neptūno“ pasirodymas Europoje buvo geresnis.

„Neptūnas“ prieš tai trejus metus dirbo su Kaziu Maskvyčiu, kuris pakėlė Klaipėdos krepšinį į naują lygį. Kai atėjo laikas skirtis, uostamiesčio ekipa pasirinko trenerį, kuris, panašu, kilstelėjo klubą į dar aukštesnį lygmenį.

Dar pridėkime tikrą kapitoną ir klaipėdietį Martyną Mažeiką, geriausią sezono LKL legionierių Danielį Ewingą, nuostabų atradimą Jerai Grantą, tinkamus žaidėjus aplink juos, ir gauname laiminčią komandą.

Ar ši laiminti komanda gali tapti ir čempioniška? „Neptūno“ žaidėjai tiki, kad taip. Pats laikas tuo pradėti tikėti ir kitiems.