Kauno rajono „Hoptrans-Sirenų“ gretas papildžiusi 177 cm gynėja Indrė Mikėlėnaitė savo karjerą pradėjo gimtuosiuose Šiauliuose, kur rungtyniavo ir pastaruosius du sezonus, tačiau neslėpė džiaugsmo gavus pasiūlymą prisijungti prie kauniečių ekipos.

24 metų krepšininkei per savo karjerą jau teko rungtyniauti ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), kur teko galimybė mokytis amerikietiško krepšinio paslapčių.

Duodama interviu I.Mikėlėnaitė papasakojo pirmuosius įspūdžius iš „Hoptrans-Sirenų“ stovyklos, pasidalijo mintimis apie gyvenimą JAV, pomėgius bei savo stipriąsias puses krepšinio aikštelėje.

– Rungtyniavote „Šiaulių-Universiteto“ ekipoje, bet sulaukėte kvietimo prisijungti prie „Hoptrans-Sirenų“. Ar džiaugiatės sulaukusi tokio kvietimo?

– Buvau tikrai nustebusi, kai gavau kvietimą prisijungti prie „Hoptrans-Sirenų“, bet, žinoma, labai apsidžiaugiau, nes su Šiaulių ekipa jau nebūtume patekę į atkrintamąsias varžybas. Tikiuosi, kad galėsiu padėti komandai siekti pergalių.

– Kokie pirmieji įspūdžiai naujoje ekipoje?

– Įspūdžiai tikrai geri, treneris iš visų žaidėjų nori išspausti maksimumą, stengiasi, kad komanda pasiektų pačius geriausius rezultatus, kiek tai yra įmanoma. Dedame pastangų treniruočių metu, kiek tik galime.

– Ar buvote pažįstama ir anksčiau su kitomis komandos merginomis?

– Su Erika Liutkute buvome pažįstamos ir anksčiau, nes buvo tekę kartu rungtyniauti U20 rinktinėje, taip pat kiek geriau pažinojau Korneliją Balčiūnaitę, prieš kurią buvo tekę ne kartą rungtyniauti.

– Kokie jūsų asmeniniai šio sezono tikslai?

– Naujoje komandoje keliu sau tikslą kuo greičiau įsilieti į žaidimą ir padėti laimėti. Sekmadienį mūsų laukia Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) moterų taurės rungtynės dėl trečiosios vietos, todėl norisi ten gerai pasirodyti, laimėti medalius. Su Šiaulių ekipa mums buvo nesėkmingi pastarieji du sezonai, todėl dabar norisi tik kuo daugiau pergalių.

– Kokias įvardintumėte savo stipriąsias puses krepšinio aikštelėje?

– Labiausiai man patinka prasiveržimai bei po jų atakuoti krepšį. Taip pat daug treniruojuosi mesdama tolimus metimus. Stengiuosi gerinti ir gynybą, nes treneris Linas Šalkus to labai reikalauja, todėl stengiuosi reikalavimus įvykdyti.

– Mokėtės ir rungtyniavote JAV. Kokius įvardintumėte skirtumus tarp amerikietiško ir europietiško moterų krepšinio?

– Amerikietiškas krepšinis yra stipresnis fiziškai ir, galbūt, greitesnis. Treniruočių ten taip pat būna daugiau, kasdien po treniruočių eidavome į treniruoklių salę. Reikėdavo tam skirti tikrai nemažai laiko, dar reikėjo rasti laiko ir mokslams. Lietuvoje, galbūt, daugiau galima skirti laiko poilsiui, nes vyksta viena arba dvi treniruotės per dieną.

– Nusprendėte grįžti po mokslų į Lietuvą. Nenorėjote toliau rungtyniauti užsienyje?

– Minčių buvo visokių, tačiau grįžau į Lietuvą ir nusprendžiau prisijungti prie tuometinės Šiaulių „Rūtos“ komandos. Visos sąlygos man tiko, todėl nusprendžiau pasilikti ir padėti gimtojo miesto klubui.

– Daugeliui JAV yra svajonių šalis, kokį įspūdį jums paliko gyvenimas ten?

– Man asmeniškai gyvenimas ten paliko labai didelį įspūdį, tiek žmonių bendravimas, tiek ir palaikymas. Į rungtynes taip pat susirinkdavo daug žmonių, po rungtynių net kiti susirasdavo, pakalbindavo, todėl tokie dalykai tikrai džiugino. Tie, kas sako, kad Amerika yra svajonių šalis, galiu šimtu procentų su tuo sutikti. Kiek pažįstų žmonių, kuriems teko ten pagyventi, visi liko sužavėti ir norėtų ten pasilikti.

– Papasakokite apie save. Koks jūsų laisvalaikis? Ar be krepšinio lieka laiko kitiems pomėgiams?

– Vienas iš mano pomėgių – tai apsilankymai pirtyje. Taip pat žaisdama Šiauliuose dažnai laisvalaikį leisdavau su seserimi ir jos šeima, susitikdavau su draugais. Dar mėgstu žaisti futbolą, todėl vasarą tekdavo kamuolį paspardyti ir su Šiaulių „Gintros“ futbolininkėmis. Futbolas man yra antras sportas po krepšinio.

– Gal turite ir mėgstamiausią futbolo ekipą?

– Kalbant apie Lietuvos komandas, tai palaikau jau minėtą „Gintrą“, taip pat savo simpatijas skirčiau Madrido „Real“.