„Gaila dėl neiškovoto taško, neiškovotos pergalės. Žaidėjai didžiąją rungtynių dalį laikėsi plano. Varžovų pergalę lėmė prasta trečiojo kėlinio pradžia, kai prie gerų emocijų ir agresyvios gynybos išmušė mus iš mūsų puolimo. Mes gana lėtai pereidavome vidurį ir labai blogai įžaidėme kamuolį. Tuomet jie pasiėmė atkovotus kamuolius, bėgo į greitą puolimą ir šiek tiek mus išmušė iš vėžių. Geras dalykas tas, kad grįžome į rungtynes. Turėjome šansą laimėti, kad ir paskutinėje atakoje. Neturėjome galimybės paimti minutės pertraukėlės, bet laikėme kamuolį iki galo, nors to nereikėjo daryti atsiliekant. Gaila“, – sakė Kazys.

– Trečiajame kėlinyje varžovai buvo pabėgę, tačiau sugrįžote. Kas leido tai padaryti?

– Manau, kad šiek tiek buvome agresyvesni gynyboje, išleidome daugiau žmonių, kurie gali žaisti su kamuoliu. Galima sakyti, kad pats penketas – Tomas Dimša, Arnas Butkevičius, Lukas Lekavičius – jie grąžino komandą į rungtynes.

– Dimša buvo tas žaidėjas, kuris svarbiais momentais ėmėsi iniciatyvos. Turbūt buvo X faktorius?

– Jis buvo tas žmogus, kuris veržėsi po krepšiu. Iš pradžių gal Ignas. Vėliau nebeliko, visi žaidėme ties tritaškio linija ir buvome per daug pasyvūs, o Tomas tai darė gana gerai ir padėjo mums grįžti.

– Ko pritrūko paskutinėje atakoje?

– Neturėjome pertraukėlės, kamuolys buvo mūsų rankose. Paprasčiausiai, kai tu atsilieki vienu tašku, nereikia laukti atakos laiko, nes vėliau nebeturėsi šansų pasitaisyti. Reikia atakuoti pasitaikius pirmai progai. Sustojome, turėjome žaisti paprastą pikenrolą, kažkiek sustojome ir nesusikūrėme normalaus metimo.

– Paskutinėse dviejose atakose Evansas nusimetė kamuolį komandos draugams. Ar nesinorėjo, kad jis imtųsi iniciatyvos?
– Norėjosi. Tą jam pasakiau po rungtynių, jog jis nebijotų imtis ant savęs tokiais sunkiais momentais. Mes irgi sprendėme savo klausimus, ar palikti aikštelėje Luką Lekavičių, su kuriuo buvome geresni puolime, bet nusprendėme įleisti gynybinį penketą, kad galėtume keistis ginamaisiais. Kaip matome, puolime šiek tiek pritrūko šviežumo ir energijos, nes prieš tai buvę žaidėjai rungtyniavo geriau.

– Prašėte, kad komanda naudotųsi pražangų limitu, o trečiajame kėlinyje žaidėjai labiau pradėjo žaisti individualiai. Kiek tai yra naujos komandos skauduliai?

– Kas susiję su neišnaudotomis pražangomis – blogai, baisu. Gauname 30 taškų per kėlinį ir liekame su dviem pražangomis. Ties viduriu trečiajame kėlinyje galėjome keletą kartų prasižengti, atimti taškus. Mes nesubaudavome, leidome jiems įmesti bei užbaigti atakas dėjimais. Nedovanotina. Kai tiek dovanų atiduodi varžovams, pralaimi rungtynes.

– Trečiajame kėlinyje pradėjote žaisti po vieną, nors iki tol viskas veikė. Kodėl pasikeitė tas žaidimas?

– Pakeitėme žaidėjus, kurie įnešė šiek tiek daugiau energijos, pradėjome pulti statiškai. Nebuvo nieko įspūdingo, tai buvo spaudimas per visą aikštelę. Manau, kad įžaidėjui neturi būti staigmena, jeigu jį spaudžia per visą aikštę. Reikia tą spaudimą įveikti bei įvesti komandą į derinį. Šito nepadarėme. Kadangi buvome tokie statiški puolime, dėl šito nukentėjome.

– Ką gero išsinešate iš šių rungtynių?

– Laimėjome kovą po krepšiu, kas yra gerai prieš tokią atletišką komandą. Turėjome nemažai antrų šansų. Grįžome į rungtynes, antroje pusėje parodėme charakterį. Gaila, kad nepavyko jų uždaryti. Buvo ir gerų dalykų.

– Kai priartėdavote iki kelių taškų, kas sutrukdydavo perlaužti rungtynes?

– Pritrūko labai mažai – vieno metimo, vienos gynybos. Tos nepadarytos baudos pirmoje pusėje ir nesustabdytas greitas puolimas, pasyvus puolimas prie to privedė.