K. Kemzūra: apie ieškojimų kelyje esančią „Fenerbahče“ ir smagiai atrodantį „Žalgirį“

Šį sezoną 50-metis K. Kemzūra tapo aukščiausios Turkijos lygos debiutantės Izmiro „Petkim Spor“ vyriausiuoju treneriu. Nors ekipa negali pasigirti ypatingai dideliu biudžetu, tačiau ji lygoje su 5 pergalėmis ir 6 pralaimėjimais dalijasi 7-9 pozicijomis, o ketverias rungtynes pralaimėjo vos 4 ir mažesniu taškų skirtumu.

Lietuvio vadovaujama ekipa dvejose rungtynėse patyrė skaudesnius pralaimėjimus, o vienas iš jų buvo dvikova su „Fenerbahče“, kurioje „Petkim Spor“ krito 70:93.

Dar praėjusį sezoną K. Kemzūra stovėjo prie Pirėjo „Olympiakos“ vairo ir su „Fenerbahče“ susikovė Eurolygoje, o šį sezoną mače su Stambulo ekipa pamatė visiškai pasikeitusią komandą, kurios valdymą iš Željko Obradovičiaus perėmė Igoris Kokoškovas, o vienu iš jo auklėtinių tapo Edgaras Ulanovas.

„Fenerbahče“ – jau ne ta, kuri laimėjo Eurolygą arba žaisdavo finalo ketverte, – tinklalapiui basketnews.lt sakė K. Kemzūra. – Daug pakeitimų, ir sudėtis, ir treneris pasikeitė. Kiek pabendrauju su savo asistentais, „Fenerbahče“ klubui Turkijoje tenka labai daug kritikos. Jie turi sirgalių armiją, iš jų pusės yra didelis spaudimas. Jie buvo pripratę prie pergalių, prie elitinio klubo. „Fenerbahče“ kol kas šis sezonas yra gana prastas. Komanda turi daug talento, bet, manau, jie nesuranda savo ritmo. Sporte taip jau yra, kad kartais reikia persilaužimo. Laimi vienas kitas rungtynes, lipi į viršų, komanda įgauna pasitikėjimo savimi, sistema, treneriu. Ir atvirkščiai po pralaimėtų rungtynių, ypač dideliu skirtumu.

Man atrodo, kad jie turi daug problemų. Aišku, Nando De Colo trauma atsiliepė, jis daug kūrė, turėjo didelį vaidmenį. Dabar jis grįžo, turi daug ambicijų, bet ne viskas gaunasi, kartais per daug ant savęs imasi, galbūt per mažai pasitiki komandos draugais. Dabar jie nerodo formos, nors yra labai pavojinga komanda, Eurolygoje nėra silpnų klubų. Man atrodo, kad treneris galbūt dar nelabai pažįsta komandos, jie nėra labai gerai atsirinkę vaidmenis. Tai matosi ir žiūrint į E. Ulanovą, jis bent sezono pradžioje darydavo tokius dalykus, kurių „Žalgiryje“ jam Š. Jasikevičius neleisdavo daryti. Dabar atrodo, kad jie stengėsi Ulanovą laikyti kuo toliau nuo tų dalykų, kuriuos jis sugeba, kaip jis būdavo išnaudojamas. Čia jam davė daugiau laisvės ir jis nelabai mokėjo to išnaudoti.“

Spalio 25-ąją, dvikovoje su K. Kemzūros treniruojamu klubu, Edgaras Ulanovas pelnė 13 taškų (3/3 trit.). Per 14 rungtynių Eurolygoje kaunietis „Fenerbahče“ komandoje žaidžia po 23,5 min. ir pelno po 4,9 taško, atkovoja po 1,9 kamuolio bei atlieka po 1,6 rezultatyvaus perdavimo.

„Manau, kad stipriausia E. Ulanovo pusė yra centravimas. Jis taip žaisdamas Kaune turėjo pranašumų, galėdavo įveikti ir didesnius varžovus. Viskas buvo aiškiau. Dabar jį bando visur, duoda ir du prieš du žaisti, bet nemanau, kad tai yra jo stipriausia vieta. Man atrodo, kad jis turėtų daryti ne visai tai, ką daro. O kokios to priežastys, man yra sunku pasakyti. Manau, kad „Fenerbahče“ dar yra ieškojimų kelyje“, – sakė K. Kemzūra.

Visai kitokį įspūdį treneris susidarė apie „Žalgirį“, kuris su Stambulo klubu Kaune susitiks šįvakar 20 valandą. Martino Schillerio auklėtiniai per 14 rungtynių laimėjo septynis susitikimus ir dalijasi 9-10 pozicijomis. „Fenerbahče“ per tiek pat mačų laimėjo 5 sykius bei dalijasi 13-14 vietomis.

„Žalgiris“ demonstruoja fantastišką formą, sužaidė puikias rungtynes su „Baskonia“. Jie turi patirties ir supranta rungtynių su „Fenerbahče“ reikšmę. Manau, kad rezultatas turėtų būti teigiamas, – kalbėjo K. Kemzūra. – Man „Žalgiris“ atrodo labai neblogai. Reikėjo kantrybės, nes pralaimėjo kažkiek rungtynių, bet visumoje jie žaidžia gerą krepšinį, turi kuriančius krepšininkus, gynėjai yra geroje formoje.

Kartais keista dėl varžovų gynybos ar trenerių sprendimų, kaip jie nemato. Pavyzdžiui, rungtynėse su „Baskonia“ galima stebėtis tokiu tritaškių procentu, net ir laisvam reikia mokėti pataikyti 70 proc. tritaškių. Bet, kiek aš mačiau, jie metė laisvus tritaškius, tad negali stebėtis. Nenoriu atimti nuopelnų iš „Žalgirio“, bet jie žaidė taip, kaip jiems leido varžovai, ir išnaudojo viską. Šaunuoliai, manau, kad gerai atrodo tempas ir ritmas, jie žaidžia kartu, žino savo vaidmenis. Yra smagu žiūrėti. Kartais gynyboje pritrūksta kietumo, bet, manau, kad ir treneris jau perima tai, kaip viskas vyksta Eurolygoje. Jis irgi kinta, reikia laiko, kol jis įsives visus pokyčius. Nėra mygtuko, kurį paspausi ir viskas apsivers, reikia įdirbio. Paskutinės dvejos rungtynės buvo tokios, jog jie ir patys mėgaujasi žaidimu.“

„Facebook“ nuotr.

Šiuo metu K. Kemzūra gali kiek atsikvėpti, kadangi „Petkim Spor“ gretose įsisuko COVID-19 virusas, dėl kurio žaisti negali pusė krepšininkų. Dėl to komanda jau praleido praėjusios savaitės rungtynes, taip pat žaisti negalės ir artėjantį savaitgalį.

„Liūdna, gaila įdirbio, buvome neblogoje formoje“, – apie situaciją sakė K. Kemzūra, kurio ekipa pastarosiose rungtynėse tik paskutinėmis akimirkomis 4 taškais krito prieš Stambulo „Anadolu Efes“.

K. Kemzūra Turkijoje dirba jau trečioje komandoje. Jis 2001-2002 metais buvo Stambulo „Bešiktaš“ trenerio asistentu, tokias pačias pareigas užėmė 2016-2018 metais, kai Stambulo „Daruššafaka“ gretose padėjo Davidui Blattui, o galiausiai šį sezoną užėmė „Petkim Spor“ vyriausiojo trenerio pareigas.

Antroje interviu dalyje – apie l. Kemzūros ekipos sezoną Turkijoje, pasikviestus lietuvius Šarūną Vasiliauską ir Robertiną Vilimą bei kita.

– Treneri, jūs nuo 1992 iki 2001 metų profesionaliai rungtyniavote Lietuvoje ir Austrijoje, o karjerą baigėte būdamas 31-erių metų. Kaip atsitiko, kad 2001-2002 metų sezone pasukote į Turkiją ir tapote Stambulo „Bešiktaš“ trenerio asistentu?

– Išvykau per Stepą Kairį, jis tuomet dirbo agentu. Aš jau brendau, kad baigčiau krepšininko karjerą, nes dėl traumų ir sveikatos būsenos tapo per sunku. Jaučiau, kad nebegalėjau tiek daug padaryti, o tai pastūmėjo baigti karjerą. Aš jau tam ruošiausi, visada norėjau būti treneriu.

Tuomet „Bešiktaš“ treneriu dirbo Ahmetas Kandemiras, kuris komandą treniruoja ir dabar. Jis prieš tai komandoje turėjo Virginijų Praškevičių, jam patiko Virgio mentalitetas, atsinešimas, todėl jis nutarė, kad nori lietuvio asistento. Man taip pasisekė, kad jie ieškojo asistento lietuvio, o Stepas pasiūlė man. Ten pabuvau metus, buvo įdomu pamatyti, išmokti, buvo daug naujų dalykų. O po tų metų Jonas Kazlauskas pakvietė į Vilniaus „Lietuvos rytą“.

– Praėjo jau beveik pusė sezono. Kaip sekasi naujoje komandoje?

– Šiek tiek yra apmaudu. Manau, kad nėra labai blogai, bet ir nėra taip, kaip galėjo būti. Buvo rungtynių, kurias galėjome laimėti, bet ketverias rungtynes pralaimėjome minimaliais rezultatais. Pradžioje strigome, nors pasiruošimas buvo geras, žaidėme neblogai. Dėl įvairių priežasčių pralaimėjome pirmąsias dvejas rungtynes. Suradome savo žaidimą, sustygavome jį ir turėjome neblogų rungtynių.

Pralaimėjome didesniu skirtumu prieš „Fenerbahče“, nors mes nežaidėme prastai, tiesiog prieš tokią komandą užtenka vienos prastos atkarpos. Taip pat nutiko su „Pinar Karšiyaka“. Buvo įdomios rungtynės, nes žaidėme apie 3 valandas, vis gedo arenos švieslentė. Pradžioje mums tai buvo į naudą, nes sumažinome 20 taškų skirtumą, bet tuomet jie įjungė aukštesnę pavarą ir mus fiziškai uždominavo. Bet „Pinar Karšiyaka“ yra viena iš 4-5 stipriausių lygos komandų.

Mūsų komanda nėra pati talentingiausia, mes suprantame savo silpnybes ir stengiamės žaisti kaip galima kiečiau, o svarbiausia – kartu. Norime tapti ta komanda, kuri išeina ir kaunasi su visais. Mes tokie esame, kad galime padaryti siurprizą ir nugalėti stipresnį varžovą, bet taip pat galime pralaimėti sąlyginai silpnesniam ar to paties lygio klubui.

– Kokioje vietoje lygoje esate pagal biudžeto dydį?

– Turbūt kažkur žemiau vidurio. Mūsų biudžetas nėra nei mažiausias, nei didžiausias, bet mūsų rėmėjai, SOCAR kompanija, yra viena stabiliausių, iki šiol nebuvo problemų su mokėjimais, o po laimėtų rungtynių net paskatina premijomis. Atrodo, kad tai yra normalus dalykas, bet šiandien tai, kad komanda algas gauna laiku, yra labai svarbu. O tais pinigų skaičiais mes nelenkiame labai daug komandų.

– Įveikėte „Bursaspor“, „Galatasaray“, „Bešiktaš“, „Gaziantep“ komandas. Kuri pergalė buvo maloniausia?

– Visos pergalės yra malonios. Kaip treneris dažnai iki galo nebūnu patenkintas žaidimu, bet pergale visada džiaugiuosi. Aš pasidžiaugiu visomis pergalėmis, o kai kuriose pralaimėtose rungtynėse – nors žaidimu. Dažnai džiugina žaidimas, išpildymas. Aš pats neskaitau spaudos, bet mano asistentai paskaito, tai yra gerų atsiliepimų. Yra malonu, kad įvertina. Nesame talentingiausi, ne viskas gaunasi, bet judame gera linkme.

„Facebook“ nuotr.

– Į komandą pasikvietėte du lietuvius – įžaidėją Š. Vasiliauską ir fizinio rengimo trenerį R. Vilimą. Ar iškart klubui turėjote pageidavimą pasikviesti tautiečių?

– Nuskambės nepopuliariai – buriant komandą pirmoje vietoje nėra tautybė. Iš pradžių reikia žiūrėti į profesionalumą ir žmogiškąsias savybes. Bet kai tai gali sutapatinti, pasikviesti profesionalių tautiečių, tai darau su malonumu. Yra smagu dirbti su lietuviais, gali pasikalbėti sava kalba ir t.t. Sąlygos buvo tokios, kad nelabai ką galėjau pasikviesti, klubo noras buvo toks, kad turėčiau vietinius asistentus. Aš išsireikalavau, kad galėčiau pasirinkti asistentą iš Turkijos, labai džiaugiuosi, kad galėjau pasikviesti Umitą Temočiną, su kuriuo kartu dirbome „Daruššafaka“ klube. Žinojau jo galimybes, jis yra profesionalus, mes vienas kitą jau pažinojome.

Sužinojau apie Vilimą, pabandžiau jį prikalbinti ir vadovai sutiko. Esu labai laimingas, kad pats Robertinas sutiko. Žinau, kad jam čia nėra idealiausios finansinės sąlygos, manau, kad jis nusipelnė daugiau, bet šiai dienai mes turime žiūrėti į tai, kad yra pandemija, tad galbūt tai nėra blogiausias variantas. Esu labai patenkintas jo darbu, žiniomis, jis man tikrai labai padeda. Aš iki tol apie Robertiną nežinojau, bet pasiklausinėjau trenerių, su kuriais jis dirbo, ir gavau geriausius atsiliepimus. Dabar galiu pasakyti, kad tai yra tiesa. Man džiugu, kad Lietuvoje daugėja gerų fizinio rengimo trenerių. Kai aš tapau rinktinės treneriu, tuomet didelio pasirinkimo nebuvo.

„Facebook“ nuotr.

O dėl Šarūno, jis buvo vienas iš kandidatų. Tautybė yra viena, bet turi atlikti darbą, o ne lietuviškas dainas dainuoti. Žinau Šarūno silpnąsias vietas ir žinau, kur jis yra stiprus. Manau, kad jis tame paveiksle tinka. Galbūt kažkam atrodo, kad skaičiai turėtų būti geresni, bet statistikoje atsispindi ne viskas. Jo patirtis Turkijos lygoje ir charakteris lėmė tai, kad nutarėme jį pasikviesti.

– Š. Vasiliauskas Turkijos lygoje pelno po 9 taškus ir atlieka po 5,4 rezultatyvaus perdavimo, buvo kviestas ir į rinktinę, bet negalėjo atvykti. Turkijoje jis jau žaidžia penktąjį sezoną, kaip jis yra įsiliejęs šioje lygoje?

– Jis susirgo, todėl negalėjo vykti į rinktinę. Tuomet testas nerodė teigiamo COVID-19 atvejo, bet jis jautėsi tikrai blogai, nežaidė mūsų rungtynėse, o mes tą mačą pralaimėjome su paskutiniu metimu. Tada mums jo labai trūko, o žmogų labiausiai įvertini tuomet, kai jo neturi. Be jo viskas nevyko taip sklandžiai. Šarūnas, kas dabar krepšinyje yra reta, yra tikras įžaidėjas. Jis gerai valdo komandą, pataiko iš toli, gali atiduoti perdavimą aukštaūgiui žaidžiant du prieš du. Jam lengviau perteikti tai, ko nori. Jo pastangos yra puikios, jis viską daro visa jėga. Ne viskas gaunasi, bet neklysta tas, kas nedirba.

– Ar komandai šį sezoną yra iškeltas tikslas?

– Mes labai norėtume pasiekti atkrintamąsias. Gana aukštas tikslas, jeigu pasisektų įgyvendinti, sakyčiau, kad padarėme labai labai daug. Reikia būti sveikiems, turime gerai žaisti. Tikslus turėti reikia, bet mes į tai nesikoncentruojame. Mums kiekvienos naujos rungtynės yra naujas finalas.