K. Maksvyčiui žinutę perdavęs K. Kemzūra džiaugėsi auklėtinių reakcija: pykome ant savęs

Kęstučio Kemzūros auklėtiniai išvykoje 65:56 nugalėjo Juodkalniją ir tokiu būdu įvykdė savo užsibrėžtą tikslą – iškovojo bilietą į pasaulio čempionatą.

Kazį Maksvytį vyriausiojo trenerio poste pavaduojantis Kemzūra džiaugėsi lietuvių reakcija po skaudaus pralaimėjimo prieš Prancūziją.

„Geros mintys apie šias rungtynes. Manau, kad teisingai sureagavome į pralaimėjimą Panevėžyje, – po pergalės Podgoricoje kalbėjo Kemzūra. – Pykome ant savęs dėl to, kaip atrodėme ir žaidėme. Norėjome reabilituotis prieš savo sirgalius ir laimėti šias rungtynes. Žinojome, kad nebus lengva, bet kartu su treneriais parinkome gerą ir teisingą žaidimo planą. O kas svarbiausia, kad žaidėjai jį įvykdė.

Mes buvome tokie agresyvūs, aktyvūs ir fiziški, kokie ir norėjome būti. Vien tik skaičiai parodo, kad atkovojome 12 kamuolių po jų krepšiu ir padarėme tik 11 klaidų. Manau, kad tai buvo svarbu. Neleidome susirinkusiai miniai paveikti namų komandos.“

Kemzūra taip pat su šypsena veide pasiuntė žinią lapkričio lange negalinčiam dalyvauti pagrindiniam vyriausiajam treneriui, kurį jis pavadavo.

„Galiu perduoti, kad, Kazy, tau tai kainuos“, – šypsodamasis sakė Kemzūra.

– Kaip pats jautėtės sugrįžęs prie nacionalinės vyrų rinktinės vyr. trenerio posto?

– Žinote, viskas įvyko labai greitai, nėra paruošiamojo sezono. Galbūt tas ir prisidėjo pirmosiose rungtynėse, bet niekur nedingsi. Antrosiose rungtynėse turėjome sugrįžti ir daryti tai, ką turime daryti. Aišku, palengvino tai, kad turėjome nuostabiausius pagalbininkus.

– Kartais atrodė, kad arenos atmosfera įsielektrindavo. Kaip pavyko ją nutildyti?

– Ją nutildėme koncentracija ir geru žaidimu. Neleidome tai miniai užsikurti. Kai atlaikai visą tą spaudimą ir pats duodi spaudimą, tai viskas susitvarko. Tiesioginio poveikio gi nėra – niekas netrukdo gintis. Jie triukšmavo ir palaikė, o tai yra normalu. Manau, kad kiekvieno krepšininko svajonė yra žaisti tokioje atmosferoje ar dar garsesnėje.

– Ar girdėjote sirgalių būrelį iš Lietuvos?
– Taip, noriu visos komandos vardu padėkoti, nes tie žmonės yra tiesiog fantastiški. Būtume supratę, jeigu po rungtynių Panevėžyje jie būtų neatvažiavę. Bet jie vis tiek atvažiavo ir mus palaikė. Esame be galo jiems dėkingi.

– Šis atrankos langas buvo išskirtinis, nes be Manto Rubštavičiaus, kuris nežaidė, nebuvo nė vieno komandos debiutanto. Kurie iš atvykusių žaidėjų jaučiasi labiausiai patobulėję?
– Atvirai pasakysiu, kad į langus atvykę žaidėjai yra ruošiami klubuose, todėl reikia dėkoti klubų treneriams ir klubams, kurie išleidžia ir ruošia juos. Jeigu matėte, tai naudojome senus ryšius, kad išlygintume tas mintis, vienodai galvotume aikštelėje ir suprastume žaidimo principus. Jokio naujo įgūdžio neišlavinsi ir neįdiegsi. Po laimėtų rungtynių galime sakyti, kad jie patobulėjo.

Tie patys „Ryto“ žaidėjai žaidžia aukštame lygyje ir kiti pakankamai aukštame lygyje. Manau, kad šiandien visi sužaidė šauniai. Vaidas Kariniauskas labai gerai kontroliavo komandą, o Margiris Normantas ir Gytis Radzevičius davė daug energijos. Mūsų dideli daug dirbo du prieš du situacijose, nors ir buvo kažkiek klaidų. Ir Kristupas Žemaitis, ir Eigirdas Žukauskas įsiliejo labai gerai. Nėra, ką kalbėti ir apie Mindaugą Kuzminską. Gal Mindaugui Girdžiūnui nepavyko įmesti, bet jis metė gerus ir laisvus metimus.

Mūsų pranašumas buvo tai, kad žaisdami agresyviai mes varginome, nes mūsų rotacija buvo gilesnė. Vis dėlto sprendimas buvo sumažinti rotaciją – žaisti ne su dvylika žmonių, o rungtyniauti su dešimt. Tiesiog taip nusprendėme. Žinau, kad ir Arnas Velička, ir Gytis Masiulis buvo pasiruošę, jeigu reikės pagalbos. Tai buvo mano sprendimas.

– Kaip manote, kokia rotacija galėtų būti vasario mėnesį, kai tas langas jau nieko nebelems?
– Jūs bėgate į priekį. Vasario mėnesį kalbėsime apie vasario mėnesį ir jo langą. Aišku, kad kalbėsimės ir tarsimės, bet mes juk žaidžiame su užrašu „Lietuva“. Mes negalime išeiti viena koja. Mums kartais taip gaunasi, bet kai eini žaisti, nori laimėti. Galbūt dėl šio klausimo ir su Kaziu Maksvyčiu pasikalbėsime apie tai, ko jis nori ir kokios jo mintys. Mūsų užduotis buvo patekti į pasaulio čempionatą. Esu labai laimingas, kad tą programą įvykdėme. Turime žaisti ir stengtis laimėti kiekvienose rungtynėse.

– Užduotį patekti į pasaulio čempionatą pats susigalvojote ar Maksvytis labai gražiai paprašė?

– Ne, mes patys nenorime visko nukelti iki paskutinių rungtynių. Norėjome laimėti kiekvienose rungtynėse, bet vienur gavosi, kitur nesigavo. Galiu perduoti, kad, Kazy, tau tai kainuos (šypsosi).

– Ką gali kainuoti?

– Mes čia jau susitarsime (juokiasi).