11 taškų į turkų krepšį tapo vertingu indėliu į pergalę, bet dar labiau Mantas prisidėjo vykdydamas savo tiesiogines pareigas. Jo 11 rezultatyvių perdavimų virto papildomais beveik 30-čia taškų.

„Rūbinėje nuotaika smagesnė, bet į euforifą nepuolame. Buvo darbinė pergalė, kurios nusipelnėme. Gynyboje tikrai pagaliau pradedame suprasti vieni kitus, puolime galbūt broko daugiau, bet trenerio braižo apraiškos atsiranda“

Be abejo, mes džiaugiamės progresu, mums smagiau gyventi rūbinėje, bet euforijos nėra ir toliau eisime dirbti susikoncentravę.

– Ar pralaimėjimų serijos nepajutote varžovų pagarbos trūkumo?

– Nesinori mėtytis epitetais. Akivaizdu, kad po truputį lipame į viršų. Esame toli gražu nuo gerų rezultatų. Nesvajojame toli į priekį. Juk, kai buvo blogas laikas, nėjome skandintis į Nemuną, tai ir po šių pergalių nevažiuosime švęsti į Rotušės balkoną. Mes negalime laimėti talentu, bet dirbdami kantriai ir disciplinuotai galime išsitraukti tokias darbines pergales.

– Ką jums reiškia pirmąsis karjeros dvigubas dublis Eurolygoje?

– Pagaliau jaučiuosi labiau panašus į save. Aišku, visos rungtynės nebus tokios, bet svarbu, jog jausčiau, kad kontroliuoju rungtynes. Atsirado ryšys tarp manęs ir trenerio. Pagaliau kažkiek daugiau suprantu, ko jis nori, ir tai žaidėjui yra svarbiausia. Kad 35-eri metai, ir pirmas dublis, tai čia nėra ko labai džiaugtis.

– Į "Žalgirį" grįžote su sąlyga, kad neteks būti pagrindiniu įžaidėju. Tačiau dabar jums tenka vesti ekipą. Ar jums pačiam priimtinas šis vaidmuo?

– Manau, kad mano amžius nėra pagrindinė problema. Mano silpnybė, kad kartais nesuprantu, kokį vaidmenį turiu atlikti. Esu įpratęs žaisti daug, man tada sekasi geriausiai. Šiandien pavyko nusimesti kvailą psichologinę naštą, kurią be reikalo atsinešu į rungtynes, ir pradedu per daug galvoti, ką čia daryti. Geriau tiesiog žaisti savo žaidimą ir mėgautis. Jausmas, aišku, geras. Smagu žaisti. Kalbėjau su treneriu ir pagaliau jaučiuosi labiau panašus į save.