Kovingosios "Hoptrans-Sirenų" krepšininkės jau nukalė didžiausią sezono sensaciją, tačiau į Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) finalą netikėtai prasibrovusi Kauno rajono komanda sustoti neketina. "Dabar jau viskas įmanoma", – įsitikinusi klubo vadovė ir žaidėja Rasa Žemantauskaitė-Matlašaitienė.

Pusfinalyje kaunietės po dramatiškos serijos 2:1 (64:65, 51:42 ir 62:59) nukarūnavo LMKL čempionės titulą gynusią "Utenos" ekipą.

Pernai vos 6-oje vietoje finišavusios Kauno rajono komandos pribloškiantis žygis šiemet garantavo mažiausiai sidabro medalius ir galimybę užsidėti LMKL karūną.

Finalo su Marijampolės "Sūduva" mačas iki trijų pergalių startuos trečiadienį. Balandžio 18-ąją ekipos kelsis į Garliavą, o 21-ąją vėl grįš į Marijampolę. Jei reikės papildomų rungtynių, jos vyks 25 d. Garliavoje ir 26 d. Marijampolėje.

"Marijampolietės juokavo, kad į Garliavą atvažiuos tik vieną kartą. Sakau: gerai, vadinasi, mes laimėsime 3:0. Galėsite nebegrįžti", – šypsojosi R.Žemantauskaitė-Matlašaitienė.

– Ar jūsų komanda jau suvokė savo pasiekimą pusfinalyje?

– Tą dieną, kai Utenoje nukovėme čempiones, buvo labai smagu. Net sunku apsakyti, kas po mačo dėjosi drabužinėje. Neslėpsiu, vėliau pergalę šiek tiek atšventėme. Manau, kad tokius svarbius pasiekimus privaloma paminėti.

– Sezono pradžioje turbūt nė nesvajojote, kad žaisite finale?

– Apie tokią viršūnę tikrai nesvajojome. Žinojome, kad dvi komandos – "Utena" ir "Sūduva" – visais atžvilgiais pranašesnės: solidūs biudžetai joms leidžia išsirinkti norimas žaidėjas. Mes tokios prabangos neturime. Tačiau pažinodami savo merginas neabejojome, kad dėl bronzos tikrai kausimės. Tuo įsitikinome dar Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės turnyre, iškovojusios trečiąją vietą. Tuomet supratome, kad ir šalies čempionate galime kibti į atlapus stipriausioms varžovėms.

– Sezono pradžioje uteniškėms savo aikštėje pralaimėjote 22 taškais, o visai neseniai, reguliariojo sezono pabaigoje, Utenoje kapituliavote net 28 taškais. Kodėl pusfinalyje viskas apsivertė aukštyn kojomis?

– Ne veltui sakoma, kad ir lazda kartą per metus iššauna. Mes pusfinalyje iššovėme net du kartus (juokiasi – aut. past.). Galiu kalbėti tik apie savo komandą. Mes visą šį laiką kryptingai dirbome, kad pakeltume atskirų žaidėjų ir komandos meistriškumą. Kaip per šį laiką dirbo varžovės, kaip nusiteikusios atėjo į pusfinalį, reikėtų klausti jų. Tas triuškinamai pralaimėtas rungtynes Utenoje mes žaidėme žinodamos, kad nuo jų baigties mūsų pozicija turnyre nei pablogės, nei pagerės, o pusfinalyje nusiteikimas buvo visiškai kitoks. Atkrintamosios varžybos – visai kas kita.

– "Utena" turėjo daug pranašumų, tačiau specialistai tvirtina, kad tai pirmiausia buvo jūsų taktinė pergalė. Ar iš tiesų "Hoptrans-Sirenų" trenerių štabas parengė geresnę taktiką?

– Mūsų vyriausiasis treneris Linas Šalkus – stiprus strategas. Prie jo neseniai prisidėjo Ričardas Maceina, ne vienus metus dirbantis moterų krepšinyje. Tokio žmogaus mums reikėjo. Dvi galvos visada geriau nei viena. Tačiau treneris ne veltui pabrėžia, kad jis gali sugalvoti bet kokį derinį, tačiau už mus taškų nepelnys ir apsiginti nepadės. Jei mes visos aikštėje – kaip darnus mechanizmas, tai ir taktika veikia, ir rezultatą pasiekiame. Be to, mūsų neslėgė psichologinė įtampa, nes už pralaimėjimą niekas nebūtų pasmerkęs, o uteniškėms nesėkmė – tragedija.

– Sezoną pradėjote silpnesnės sudėties, tačiau vėliau jūsų gretas papildė Santa Okockytė, Jolanta Marmienė. Ar tai pasiteisino?

– Santa – Lietuvos rinktinės įžaidėja, tad jos meistriškumas abejonių nekelia. Ieškodami pajėgios krašto puolėjos svarstėme galimybę pasikviesti užsienietę, bet turime skaudžios patirties, kai, pažiūrėjus atsiųstus įrašus, atrodydavo, kad krepšininkė daro stebuklus, o jai atvažiavus matyti, jog ji nesugeba nė pusės to. Dėl Jolantos nesuklydome. Tikrai pajutome jos pagalbą.

– Ne pirmus metus "Hoptrans-Sirenos" garsėja kaip bene kovingiausia lygos komanda. Kaip pavyksta motyvuoti krepšininkes? Juk tikrai ne didžiulėmis premijomis, kuriomis, ko gero, negalite nė lygintis su "Sūduvos" ar "Utenos" klubais.

– Premijos žaidėjoms pažadėtos už sidabro arba aukso medalius. Jos šiuo požiūriu – labai motyvuotos. Tačiau kovingumo už pinigus nenupirksi. Tai mūsų merginų kraujyje. Rinkdami žaidėjas žiūrime ir į jų charakterį. Taip susilipdome kovotojų kolektyvą.

– LMKL sidabras – jūsų svajonių viršūnė?

– Ne, kodėl? Sidabrą savo kolekcijoje jau turime, o aukso – dar ne. Dabar viskas įmanoma. Turime pasinaudoti suteikta istorine galimybe.

– Į finalą įžengėte diena anksčiau nei marijampolietės. Ar ramiai stebėjote lemiamą "Sūduvos" ir "Kibirkšties" pusfinalio akistatą? Gal vylėtės finale susidurti su ne tokia grėsminga Vilniaus ekipa?

– "Sūduva" – neabejotina favoritė. Galbūt su vilnietėmis mums žaisti būtų lengviau, tačiau – ne finale. Čia jau nėra skirtumo, su kuo kautis. Vis tiek bus žūtbūtinis mūšis. Nei mes joms nusileisime, nei jos mums.

– Kokie stipriausi "Sūduvos" koziriai?

– Jų nemažai. Jei jos pataiko, nugali bet kurias varžoves. Be to, neseniai pasikvietė vidurio puolėją iš JAV. Tikrasis jėgų santykis ir mūsų realios galimybės paaiškės per pirmąsias rungtynes.

– Kaip žaidėja gyvenate šiuo sezonu, lemiamomis jo kovomis. Tačiau kaip klubo direktorė jau turite brėžti ir kito sezono gaires. Ar jau planuojate būsimą biudžetą, komandos sudėtį, tikslus?

– Pirmiausia reikia užbaigti šį čempionatą. Nuo užimtos vietos priklausys ir mūsų kito sezono darbai, siekiai. Svarstome galimybę startuoti Europos taurių turnyruose. Manau, kad Kauno rajonas pajėgus turėti aukšto lygio komandą.

– Nepaisant finalo baigties, turbūt nebus gėda po sezono atsiskaityti rėmėjams?

– Duris atidarinėsime drąsiai. Nuveikėme labai daug. Esame labai dėkingi Kauno rajono vadovams, bendrovėms "Hoptrans", "Extara", kitiems pagalbininkams. Be jų paramos tikrai nebūtume užkopę taip aukštai.

– Jums sukako 35-eri. Ar šis sezonas – gulbės giesmė?

– Man jau seniai atrodo, kad šis sezonas – paskutinis. Būsiu tik direktorė. Tačiau jau ne kartą buvo taip: per vasarą pailsėjau, atsigavau ir rudenį vėl veržiausi į krepšinio aikštę. Kol jausiu pergalių alkį ir leis sveikata – žaisiu.