Lietuvos krepšinio specialistai pasiekia atokiausius pasaulio kampelius. Tačiau retas jų gali pasigirti dirbęs beveik 50 laipsnių šaltyje ir tokiame pat pragariškame karštyje. Tai teko patirti kauniečiui Dariui Dikčiui.

Prieš kelias dienas 40-metį atšventęs D.Dikčius pastaruosius porą sezonų Lietuvoje buvo nedažnas svečias. Treneris, vadovavęs Kauno "Viktorijos" moterų ekipai, vėliau – "Aisčių" ir "Baltų" vyrų klubams, su Lietuvos jaunučių (iki 16 metų) vaikinų rinktine tapęs Europos vicečempionu, į savo karjeros dosjė įsirašė ir kelias egzotiškas eilutes: užpernai jis sėjo krepšinio sėklą Rusijos platybėse, o pernai muštravo Kuveito krepšininkus.

Į Lietuvą grįžęs specialistas pasidalijo su "Kauno diena" savo įspūdžiais apie darbą arktiniame Jakutske ir vienoje turtingiausių pasaulio šalių – saulėtajame Kuveite.

– Dariau, Lietuvoje pastarąjį sykį, 2013-aisiais, treniravote Kauno "LSU-Baltus". Vėliau pakėlėte sparnus į užsienį. Ar nepasiilgote darbo gimtinėje?

– Tokia yra trenerio profesija. Eini ten, kur siūlo tinkančias sąlygas. Norisi ne tik dirbti, bet ir užsidirbti. Prieš išvykdamas į Rusiją, ilgai dirbau Lietuvoje, tad buvo pribrendęs noras išmėginti jėgas užsienyje. Žinoma, patirtis, įgyta Lietuvos krepšinio lygoje, labai vertinga, tačiau yra ir finansiniai svertai. Be to, Lietuvoje vyrauja keistas požiūris į trenerius. Susitariama sezonui ar keliems, o atleidžiama, kai tik savininkui šauna į galvą – kad ir po mėnesio. Labai trūksta garantijų ir stabilumo.

– Į Jakutiją išvykote 2013-aisiais. Kaip atsirado šis krepšinio prasme itin egzotiškas variantas?

– Išvykti padėjo vienas pažįstamų Rusijos krepšinio teisėjų. Manęs paprašė pagelbėti ugdant vietos jaunimą. Kaip tik buvau laisvas, o kartu knietėjo išmėginti tą mums labai neįprastą kraštą. Kas yra Jakutija? Tai Tolimieji Rytai. Vien nuo Maskvos – 7 valandos skrydžio. Pats regionas – tokio dydžio kaip penkios Prancūzijos. Jakutskas, kuriame dirbau, vadinamas šalčiausiu pasaulio miestu.

– Kokio pobūdžio darbas laukė Jakutske?

– Dirbau su vietos vaikinų, gimusių 1998 m., komanda. Jai padėjau tapti Jakutijos čempione, dalyvavome Rusijos čempionate. Iš viso ten praleidau apie pusę metų.

– Ar labai skyrėsi vietos krepšinio aplinka nuo lietuviškosios?

– Net lyginti negalima. Mane pasitiko slogus vaizdas. Maždaug toks, kaip pas mus buvo prieš 30 metų, – apleisti namai, sovietinė aplinka. Tačiau vėliau įsitikinau, kad pirmas įspūdis buvo kiek apgaulingas. Pačiame mieste gausu šiuolaikinių pastatų, žmonės gyvena gana pasiturimai. Regione išgaunama apie ketvirtadalis pasaulio deimantų, randama gausybė naudingų iškasenų – visa Mendelejevo lentelė. Laikas nuo lietuviško skiriasi 8 ar 9 valandomis. Kalbant apie krepšinį, ten jiems didžiausia problema – milžiniški atstumai. Artimiausias nuo Jakutsko miestas – už 1 tūkst. km. Labai sunku rengti tarpmiestines varžybas, keliauti į kitus Rusijos regionus. Tad vietos komandos savotiškai izoliuotos. Vaikams sunku tobulėti, nes nėra konkurencijos. Treneriams trūksta ir žinių, ir noro.

– Kaip žmonės gyvena šalčiausiame pasaulio mieste?

– Prisitaiko. Man būnant, termometro stulpelis žemiausiai buvo nusileidęs iki 54 laipsnių šalčio. Tad mažesnis šaltis jau atrodė norma. Kai temperatūra nukrinta žemiau kaip 40 laipsnių, jau tampa sunku – lauke ilgai nepavaikščiosi. Kai 50 – net ir šiltai apsirengęs gali ištverti gal kokias tris minutes. Net blakstienos sulimpa. Vietiniai palikdami automobilį nakčiai įjungia signalizaciją, o variklis burzgia iki ryto, nes kitaip tiesiog užšaltų.

Labai sužavėjo gamta. Maistas – tiesiai iš taigos. Ragavau laukinio kumeliuko mėsos – gardi, ne veltui vietinių laikoma delikatesu. Elniena jiems – kaip lietuviams kiauliena, kasdienis maistas. Labai patiko patiekalas, vadinamas stroganina. Tai šviežios šaldytos žuvies užkandis. Ji suraižoma plonais griežinėliais ir patiekiama su druska ir pipirais.

– Vis dėlto per šešis mėnesius tikriausiai gerokai atsibodo?

– Jakutske dirbau su Daliumi Ubartu iš Klaipėdos. Jis treniravo mergaičių komandą. Mums kartu buvo linksmiau. Tačiau, žinoma, daug pramogų nebuvo, nes dėl velniško šalčio lauke nepabūsi, tad daugiausia laiko praleisdavome sporto salėje. Iš nuobodulio netgi patys paėmėme kamuolį į rankas. Pradėjome rungtyniauti vienoje miesto lygos ekipų. Ji buvo gal dešimtoje vietoje, o mums pavyko ją pakelti iki antrosios pocizijos. Vienu metu taip įsijautėme, kad ėmėme juokauti, jog savo komandos pergalėmis pradėjome rūpintis labiau nei mūsų treniruojamų vaikų pasiekimais.

– Ar jus tenkino gyvenimo sąlygos?

– Komandą išlaikė vieno iš jos žaidėjų tėvas, naftos dujų bendrovės generalinis direktorius. Jis mus globojo, gyvenome jo įmonės viešbutėlyje. Rėmėjas mus nuvežė į kaimo turizmo sodybą prie Lenos upės. O ji – didžiulė. Pamatėme gamtos vietas, kur žmogaus koja apskritai nėra įžengusi. Jakutų mentalitetas? Labai svetingi, tačiau paveikti Maskvos propagandos. Jie gauna vienpusišką informaciją ir yra šventai įsitikinę, kad Lietuvoje engiami rusakalbiai. Būdavo, kad sėdime pirtyje ir kalba pasisuka apie politiką – aš prašydavau pakeisti temą, nes žinojau, kad vis tiek susiginčysime. Žmonės ten geri, su jais iki šiol bendraujame.

– Kaip iš atšiaurių Rusijos kraštų atsidūrėte karštajame Kuveite?

– Dar prieš išvykstant į Jakutiją agentas man siūlė padirbėti, regis, su Jordanijos rinktine, bet jau buvau davęs žodį ir nenorėjau pažado laužyti. Grįžęs iš Rusijos gavau kvietimą iš Kuveito. Kurį laiką dvejojau, nes šalis – egzotiška, neaišku, ko tikėtis. Pakalbėjau su ten dirbusiu treneriu Mindaugu Lukošiumi ir nutariau pabandyti. Bandymas užtruko visą sezoną – dešimt mėnesių.

– Kaip pasitiko Kuveitas?

– Atvykau rugsėjo pradžioje. Ten plieskė gal 48 laipsnių karštis. Pirmas dvi dienas dar neturėjau automobilio, tad beveik negalėjau išeiti iš viešbučio, kur patalpos kondicionuojamos. Tada prisiminiau, kaip būdavo Jakutijoje, ir priėjau prie išvados, kad minus 48 yra geriau nei plius. Tačiau vėliau nuomonę pakeičiau. Tikrai nesigailėjau, kad atvykau į šią šalį. Buvo smagiau, nes kartu gyveno žmona ir dukra. Gyvenome kaip kurorte – prie jūros, šilta, smagu, maistas puikus.

– Kokį įspūdį paliko šios šalies čempionatas ir jums patikėtas "Al Nasar" klubas?

– Kuveito lygoje rungtyniavo vienuolika komandų. Jas išlaiko šalies vyriausybė, joms skirdama didžiules sumas. Kiekvienas klubas turi kelių sporto šakų sekcijas: futbolo, rankinio, kitas. Jos treniruojasi gerose bazėse, savo salėse, stadionuose. Krepšinio pirmenybėse yra du vietos superklubai, kaip pas mus – Kauno "Žalgiris" ir Vilniaus "Lietuvos rytas" – "Kuwait SC" ir "Al Qadsia". Jie, matyt, gauna dar ir papildomą vietos šeichų paramą. Maniškis "Al Nasar" buvo lygos vidutiniokas. Tačiau mums pavyko pasiekti aukštesnį lygį ir čempionate realiai pretendavome į finalo ketvertą, o taurės turnyre užėmėme trečiąją vietą. Bet vėlgi – ten daug lemia įvairūs niuansai, tokie, kaip įtaka federacijoje, teisėjavimas. Pirmenybėse likome penkti.

– Ar jūsų komandoje buvo legionierių?

– Kaip tik tą sezoną buvo uždrausta pasitelkti žaidėjus iš užsienio. Taip ir nesupratau motyvų, bet federacija taip nusprendė. Apskritai iki pat čempionato starto nežinojome, kada jis prasidės. Todėl negalėjome susidėlioti aiškių pasirengimo planų, kad komanda būtų optimalios formos. Laukdamas pirmenybių pradžios spėjau ir paatostogauti. Varžybos prasidėjo tik gruodžio viduryje. Dar buvo didelė religinė šventė, per kurią komandai buvo skirta dešimt dienų atostogų.

– Ar pavyko žaidėjams įkvėpti profesionalumo?

– Rugsėjį atvykęs radau gal penkiolika žaidėjų, iš jų tik kokie penki neblogo pajėgumo, o kiti – labiau dėl skaičiaus. Vėliau treniruotėse auklėtinių vis mažėjo. Jie prisigalvodavo įvairiausių priežasčių: tai automobilių spūstis, tai vaikas susirgo, tai egzaminai. Dauguma vaikinų, kaip ir daugelis šios turtingos šalies gyventojų, turėjo labai gerai mokamus darbus, o į treniruotes ateidavo labiau savo malonumui. Ką galiu pasakyti apie jų mentalitetą? Jis savotiškas. Apie vėlavimą į treniruotes net neverta kalbėti. Ko tik neišbandžiau: ir pinigines baudas, ir fizines bausmes. Niekas nepadėjo. Jie kitaip tiesiog negali. Suvaldyti komandą padėdavo nedidelės gudrybės ir vadovybės palaikymas. Vienas žaidėjas kiekvieną savaitę pirkdavo po naujus sportbačius. Gal galvojo, kad tokiu būdu taps geresniu krepšininku. Kai jo paklausiau, kiek avalynės jis turi, atsakė: maždaug 50.

– Kaip su tokia kariauna sekėsi čempionate?

– Jau pirmenybių pradžioje įveikėme savo tiesioginius oponentus dėl vietos pajėgiausiųjų šešetuke. Po to, kai netikėtai patiesėme ir antrosios vietos laimėtojus, į mūsų treniruotę sugužėjo būrys šeichų. Jie išdalijo vokelius su pinigais mūsų žaidėjams. Manau, kad su ta komanda galėjome pasiekti dar daugiau, bet vėlgi – atsiliepė jų mentaliteto ypatumai. Pavyzdžiui, prieš svarbias rungtynes man pasakė, kad keturių krepšininkų nebus: vienas išskrenda mėnesiui mokytis į Bahreiną, kitas – į Egiptą, trečias – į Prancūziją aplankyti mamos. Galiausiai užėmėme penktąją vietą.