Buvęs Kauno "Žalgirio", "Atleto" ir "Laveros" įžaidėjas prieš porą mėnesių grįžo į gimtąjį miestą. Aikštėje išskirtiniu mąstymu pasižymėjęs krepšininkas stojo prie "Aisčių-LSU" komandos vairo. G.Meiliūnui teks nelengva misija – pakelti buvusias Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) autsaideres iš dugno.

"Kad nuo mergaičių krepšinio pereitume prie moterų, reikia laiko, bet pamažu pamažu ir pasivysime", – padėties nedramatizavo pašnekovas.

– Treneri, kodėl nusprendėte atsisakyti darbo Rusijoje ir sugrįžti į gimtąjį Kauną?

– Palaikiau ryšį su LSU dirbančia kolege trenere Rasa Kreivyte, gaudavau informacijos apie Lietuvos moterų krepšinio aktualijas. Po "Aistėms" nesėkmingo sezono Rasa pasiūlė perimti komandą. Savo žodį tarė ir Vydas Gedvilas (buvęs Europos moterų krepšinio čempionių treneris, dabartinis Seimo vicepirmininkas – aut. past.). Pamaniau: gimtasis miestas, LSU salė, kurioje pats žaidžiau visą dešimtmetį – kodėl gi ne? Vasarą susitikau su klubo direktoriumi Petru Aleksoniu. Jis parodė mano autografą, kurį prieš daugelį metų jam suraičiau dar būdamas "Atleto" ar "Laveros" žaidėjas. Tai paglostė širdį. Pabendravęs įsitikinau, kad teks dirbti su krepšiniui atsidavusiu ir šį sportą išmanančiu žmogumi. Tad jokių abejonių neliko.

– Ar gilinotės į priežastis, kodėl "Aisčių-LSU" komanda praėjusį LMKL sezoną buvo paskutinė?

– Žinojau, kad klubas kelis kartus keitė trenerius. Tai ženklas, kad kolektyve buvo problemų. Tačiau, kai liepos mėnesį susitikau su komanda, įsitikinau: merginos nori dirbti. Gal maniau, kad jos bus kiek stipresnės fiziškai, tačiau viskas pataisoma.

– Iki šiol jums neteko treniruoti krepšininkių. O sakoma, kad moterų krepšinis – tarsi atskira sporto šaka. Nebijote nerti į jums naujus vandenis?

– Prieš daugiau nei 20 metų viename interviu "Kauno dienai" esu pasakęs, kad krepšininkių niekada netreniruočiau (juokiasi). O dabar man toks darbas įdomus. Ar jos supras ir priims mano krepšinio filosofiją, ar rasiu bendrą kalbą? Vis dėlto moterų ir vyrų kolektyvai – skirtingi poliai. Jei krepšininkas suklydo, gali jam griežtai pasakyti, net riebiai nusikeikti. Su moterimis reikia elgtis apdairiau. Vienai galima pasakyti tiesiai šviesiai, kitai užtenka vien žvilgsnio.

– Ką treniravote Rusijoje?

– Dvejus metus dirbau su Kaliningrade veikiančio Baltijos universiteto komanda. Dalyvavome Rusijos aukštųjų mokyklų lygoje ir Tarptautinės studentų lygos čempionate. Su studentais nemažai prisikeliavome, būdavo ir labai tolimų išvykų į Rusijos šiaurę. Skrisdavome tūkstančius kilometrų, pajutome tikrą Sibiro šaltį. Buvo įdomu. Didžiausias mano pasiekimas su Kaliningrado studentais – Rusijos pirmenybių bronzos medalis. Dar treniravau Kaliningrado srities superlygos komandas. Tai labiau mėgėjiškos ekipos, tačiau dukart tapome superlygos čempionais ir dar dusyk – vicečempionais.

– Ar Rusijos krepšinis skiriasi nuo lietuviškojo?

– Apie žaidimą nekalbėsiu, nes tai plati tema. Labiausiai skiriasi pati sistema. Tarkime, jei su studentų komanda atsisveikina keli gabesni krepšininkai, atsiveria didelės spragos, nes prastai auginama pamaina. Lietuvoje tokių problemų nebūna, mūsų krepšinio mokyklos dirba nepalyginamai geriau.

– Ar buvote patenkintas savo darbo rezultatais?

– Manau, kad pavyko pakelti treniruotų komandų lygį. Stengiausi individualiai padėti žaidėjams. Būdavo, ateina perspektyvus vaikinas, bet matyti akivaizdūs jo žaidimo technikos, krepšinio supratimo trūkumai. Bendromis jėgomis ieškodavome išeičių, sprendimų.

– Ar nepasikvietėte legionierių iš Lietuvos?

– Pasitelkdavau savo auklėtinį Justiną Furmanavičių. Su šiuo gabiu vaikinu dirbdavau ir individualiai. Manau, išaugo tikrai perspektyvus žaidėjas. Dabar jis pateko į pajėgų JAV universitetą. Gal krepšinio visuomenei Justas dar nėra plačiai žinomas, bet nenustebčiau, kad po kelerių metų jis žais aukšto lygio klube.

– Kiek laiko per metus praleisdavote Kaliningrade?

– Visą sezoną, nuo rugpjūčio iki gegužės. Tačiau galėdavau dažnai grįžti namo. Vienintelė problema – eilės prie muitinės. Būdavo, kad prie sienos prastovėdavau ir penkias, ir dešimt valandų. Stovėdavome visi bendroje eilėje: ir universitetuose dėstantys lietuviai, ir verslininkai, ir paprasti statybininkai. Ypač pralaidumas sumažėdavo kilus politinei įtampai. Vos tik mūsų Prezidentė pasakydavo kažką nemalonaus Rusijos valdžiai, eismas iškart sulėtėdavo. Kai įtampa nuslūgdavo, eilės bemat ištirpdavo. Nestabilumų išvengdavau važinėdamas viešuoju transportu. Sėsdavau į reisinį autobusą ir sieną įveikdavome kur kas greičiau. Kaliningradas – netipinė Rusija. Iš žemyno atvykstantiems rusams šis miestas – beveik Vakarų Europa, ir architektūra kitokia, ir ekonomika, žmonės europietiškesni. Todėl man, lietuviui, nebuvo sunku ten pritapti, liko labai daug draugų.

– Ar esate patenkintas "Aisčių-LSU" pasirengimu LMKL čempionatui?

– Per mėnesį pavyko pakloti pamatus, nors spragų dar yra. Moterų krepšinis primena jaunių vaikinų krepšinį. Ne veltui su jais žaidėme ne vienas kontrolines rungtynes – panašus mąstymas, jėga, sprendimai. Ir mačai buvo labai apylygiai.

– Lietuvos moterų krepšiniui praėjęs sezonas toli gražu nebuvo geriausias. Rinktinė nepateko į Europos čempionato finalo turnyrą, klubai nenuvertė kalnų Europos turnyre. Ką manote apie tai?

– Stebėjau, kaip kūrėsi ir vystėsi krepšinio komandos Marijampolėje, Utenoje ir kituose regionuose. Akivaizdu, kad jos atsiranda ten, kur rajono ar miesto valdžia serga krepšiniu. Tačiau Utenos pavyzdys rodo, kad kelias, kai susiperkamos patyrusios krepšininkės, nerengiant joms tinkamos pamainos, yra netoliaregiškas. Ne veltui ši buvusi čempionių komanda subyrėjo. Panašių pavyzdžių yra ir vyrų krepšinyje – ką užsiaugino Prienų arba Pasvalio komandos? LSU klubo vizija – remtis savo auklėtinėmis, studentėmis ir gabiomis moksleivėmis. Mes norime turėti visą krepšininkių rengimo piramidę, kad išėjus kelioms lyderėms turėtume kuo jas pakeisti.

– Ar jaunimo jėgų pakaks garbingesniam pasirodymui LMKL čempionate?

– Tikiuosi, kad mums padės ir kelios labiau patyrusios žaidėjos. O ir mūsų jaunosios krepšininkės jau spėjo užsigrūdinti. Manau, kad tikslas – būti kuo arčiau lyderių ketverto – yra pasiekiamas. Bandysime kandžiotis ir kąsime skaudžiai (šypsosi).

– Esate didelis sportinių balandžių entuziastas, buvęs Lietuvos sportinių balandžių federacijos prezidentas. Ar gyvendamas Rusijoje šio pomėgio neapleidote?

– Tikrai ne. Auginu apie 100 šių skraidūnų, esu Kauno klubo pirmininkas. Kol gyvenau Rusijoje, augintinius prižiūrėdavo draugai, o šiemet turėsiu daugiau laiko, tad tikiuosi išugdyti ne vieną čempioną.