Į Ukrainos sostinę tuo pačiu traukiniu važiavo ir grupė vaikinų, į kuriuos jau iš tolo atkreipiau dėmesį, nes visi jos nariai buvo pasidabinę „Žalgirio“ atributika. „Mes – fanai iš Kauno. Lydime „Žalgirį“ į įvarius miestus. Galiu iš anksto pasakyti, kad Kyjive muštynių nebus. Su šio miesto krepšinio aistruoliais mes gerai sutariame. Ne taip, kaip su maskviečiais“, – tada, 1989-ųjų balandį, pasakojo vienas iš vaikinų.
„Žalgirio“ fanai, su kuriais kartu važiavau traukiniu, nuo pat Kijivo geležinkelio stoties traukė lietuvių liaudies dainas. Kai kurių dainų žodžius, pvz. „Išėjo tėvelis į mišką“, vaikinai buvo pakeitę ir vietoj jų skambėjo lietuvių mylimų krepšininkų pavardės bei jiems skiriami posmai.
Traukinyje visi įrašėme prognozuojamus rungtynių rezultatus. Nė vienas pergalės nepranašavome „Budivelnik“ krepšininkms. Visi apsirikome…
Atvykęs prie Kijivo sporto rūmų, įsitikinau, kad „Žalgirio“ fanų ir „Budivelnik“ aistruolių santykiai tikrai buvo draugiški. Atvykėlius iš Kauno pasitiko pažįstami ukrainiečiai, kurie šiltai bendravo su svečiais. Po rungtynių „Budivelnik“ gerbėjai svečiams iš Lietuvos įteikė didžiulį tortą.
Prieš mačą spėjau pakalbinti „Žalgirio“ kapitoną Valdemarą Chomičių ir „Budivelnik“ vyriausiąjį trenerį Viktorą Boženarą. Abu jie teigė, kad finalui gerai pasiruošė, tačiau vengė prognozuoti rezultato. V. Boženaras teigė, kad „Budivelnik“ ne tokia stipri komanda, kaip „Žalgiris“, tačiau žadėjo jai nenusileisti.
V. Chomičius sakė, kad nežino, ar pavyks laimėti Kyjive, nes varžovai daro viską, kad namuose laimėtų.
Kijivo sporto rūmuose buvo nemažai laisvų vietų. Krepšinis Ukrainoje nei tada, nei dabar populiarumu neprilygsta futbolui. SSRS krepšinio čempionato superfinale buvau ir 1988 metais Maskvoje, tad pastebėjau, jog krepšinio aistruolių iš Lietuvos Ukrainos sostinėje buvo kur kas mažiau.
Kijive „Budivelnik“ ir „Žalgirio“ aistruoliai savo numylėtinius palaikė aistringai, tačiau nesigirdėjo jokių neapykantos žodžių, užgauliojimų. „Kijiv – čempion“, – šaukė vietiniai. Lietuviai stengėsi nenusileisti, tačiau jų balsus nustelbdavo žymiai gausesnis ukrainiečių choras.
Po finalinio švilpuko, paskelbusio „Budivelnik“ pergalę 97:94, mano akyse kaupėsi liūdesys. „Nenusimink, kolega. Kaune „Žalgiris“ laimės abu kartus“, – per petį paplojo Ukrainos sporto žurnalistas. Tuomet neabejojau, kad taip ir bus. Deja...
Kijivo“ Budivelnik“ – Kauno „Žalgiris“ 97:94 (51:48).
„Budivelnik“: Andrejus Šaptala 25, Andrejus Podkovyrovas 20, Aleksandras Volkovas 15, Aleksandras Belostenas 14, Jurijus Silvestrovas 12, Anatolijus Kovtunas 11.
„Žalgiris“: Arvydas Sabonis 25, Rimas Kurtinaitis 24, Valdemaras Chomičius 21, Romanas Brazdauskis 13, Algirdas Brazys 5, Gintaras Krapikas 4, Mindaugas Lekarauskas 2. Gintaras Einikis, Sergejus Jovaiša ir Gvidonas Markevičius taškų nepelnė.
Atsakomosios superfinalo iki dviejų pergalių rungtynės vyko balandžio 25-ąją Kaune, Sporto halėje. „Žalgirio“ lyderis Arvydas Sabonis, kuris pirmose rungtynėse žaidė rezultatyviausiai, Kaune žaisti negalėjo, jis komandos draugų žaidimą stebėjo nuo suolelio.
Mačas baigėsi skandalingai, o jo baigtį nulėmė „Budivelnik“ lyderio Aleksandro Volkovo metimas paskutinę antrojo kėlinio sekundę (tada buvo žaidžiami du kėliniai) iš aštuonių metrų. Kamuolys įkrito, „Budivelnik“ žaidėjai jau šoko džiaugsmo šokį, tačiau po ilgų ginčų teisėjai metimo neįskaitė. Jie nutarė, kad kamuolys buvo išmestas pasibaigus rungtynių laikui, nors televizorių ekranuose laiką skaičiavęs laikmatis rodė 1 sekundę, kai buvo išmestas kamuolys.
Tad po pagrindinio laiko užfiksuotas lygus rezultatas – 87:87.
Per pratęsimą „Žalgiris“ išplėšė pergalę 98:93.
„Žalgiris“: Rimas Kurtinaitis 30, Valdemaras Chomičius 22, Sergejus Jovaiša 18, Algirdas Brazys, Gintaras Krapikas ir Mindaugas Lekarauskas po 8, Romanas Brazdauskis 4. Gintaras Einikis taškų nepelnė.
„Budivelnik“: Aleksandras Volkovas 26, Aleksandras Belostenas 17, Andrejus Podkovyrovas ir Vladimiras Levickis po 13, Andrejus Šaptala ir Jevgenijus Murzinas po 10, Jurijus Silvestrovas 4.
Tačiau trečiosios, lemiamos serijos rungtynės neįvyko. „Budivelnik“ pateikė protestą, kuris po trijų dienų Sovietų Sąjungos krepšinio federacijos prezidiumo posėdyje buvo patenkintas – „Budivelnik“ paskelbtas čempionu.
Iš tame finale žaidusių ir taškus pelniusių „Budivelnik“ krepšininkų tarp gyvųjų jau nėra Anatolijaus Kovtuno ir Aleksandro Belosteno. A. Kovtunas mirė 2005 metų vasario 22 d. būdamas vos 44-erių metų. A. Belostenas anapilin iškeliavo 2010-ųjų gegužės 24 d. Aukštaūgiui buvo 51-eri metai.
Naujausi komentarai