"Laikausi karantino taisyklių, bet, kas labai nori pasveikinti, gali tiesiog aplankyti. Deja, kol galioja apribojimai, aš net su artimiausiais bičiuliais nesimačiau. Geresniu metu jau būtume žvejoję su Dariumi Lukminu arba Romanu Brazdauskiu (buvusiais žalgiriečiais – aut. past.), bet šiemet su jais susitikau gal tik kartą. Sėdžiu sau miške, ir tiek", – sakė R.Kurtinaitis.
Maskvos srities "Chimki" ekipos strategas pastaruoju metu suka galvą ne dėl krepšinio peripetijų, o gilinasi į sodininkystės paslaptis. Su žmona Skirmante iš medelyno prisipirko vyšnių, slyvų, antaninę obelį, pasisodino ir pušelių bei serbentų krūmų.
"Dar prisileidau baseiną, užsikuriu pirtį. Taip ir stumiu dienas", – kikeno jis.
Vienam žinomiausių visų laikų Lietuvos krepšininkų gegužės 15-ąją sukako šešiasdešimt.
– Treneri, pradėdamas pokalbį negaliu išvengti to banalaus klausimo...
– Apie amžių? Aš metų nesureikšminu. Širdyje esu toks pats dvidešimtmetis, tik gal kartais energijos pritrūksta. O dėl požiūrio į vyresnius žmones… Mes, lietuviai, dažnai bandome atrodyti pernelyg rimti ar solidūs. Pamenu, kai tapau Kūno kultūros ir sporto departamento vadovu, žurnalistai paklausė, ar ir toliau laidysiu savo juokelius. Atsakiau, kad turbūt teks pradėti verkti. Bet iš tiesų juk nieko blogo, jei žmogus moka laiku pajuokauti, o kai reikia – ir pabūti rimtas. Prieš keletą metų Kaune keičiau vairuotojo teises, atsinešiau nuotrauką, kurioje šiek tiek šypsausi – kaip mėgsta amerikiečiai. Darbuotoja nepriėmė, liepė nusifotografuoti rimtesniu veidu. Vėl stojau į eilę prie aparato, susiraukiau ir tokia nuotrauka jau tiko. Mane tai stebina. Suprasčiau, jei būčiau nusifotografavęs su beisbolininko kepure, kaip mano vienas legionierius Azerbaidžane. Tada jam paaiškinome, kad oficialiam dokumentui toks vaizdelis netiks. Turėjo fotografuotis iš naujo. Bet kuo blogai šypsotis?
– Kai prieš metus, sveikindamas su 60-mečiu, jūsų bendražygį Valdemarą Chomičių paklausiau, kokio neiškovoto titulo jam labiausiai trūksta, jis atsakė: 1986 m. Budapešte pralaimėtos Čempionų taurės (tuometinės Eurolygos – aut. past.). Kokio trofėjaus trūksta jums?
– Nesižvalgau į praeitį, nes jos nebepakeisiu. Vis dėlto sakyčiau, kad trūksta to trofėjaus, kurį dar galiu laimėti, – Eurolygos čempionų taurės. Nesvarbu, kad jau ne kaip žaidėjas, o kaip treneris. Tai padaryti nepaprastai sudėtinga, bet įmanoma, tik reikia turėti priemonių ir daug sėkmės. "Chimki" biudžetas – konkurencingas, kokybiški žaidėjai. Nematau priežasčių, kodėl negalėtume pakovoti dėl aukščiausių vietų Europoje.
Aš amžiaus nesureikšminu. Širdyje esu toks pat dvidešimtmetis, tik gal kartais energijos pritrūksta.
– Žmonės jus turbūt labiausiai myli už vadinamąją aukso karštinę, kai, ne kartą nukovę SSRS rinktine vadintą Maskvos CSKA, įrodėte, kiek daug gali lietuvių tauta, ir ne vien sporte. Tačiau jūs esate vienintelis tų laikų žalgirietis, vilkėjęs lietuvių tada nekenčiamiausio klubo marškinėlius. Ar dažnai išgirsdavote žodį "išdavikas"?
– Nieko panašaus. Turbūt visi suprato, kad CSKA atsidūriau ne savo noru. Apleidau mokslus, todėl teko tarnauti sovietų armijoje. Jei išvis būčiau atsisakęs, grėsė treji metai kalėjimo! Be to, į Maskvą išvykau ne tiesiai iš "Žalgirio", bet pažaidęs kitame kariškių klube – Rygos ASK. O ir krepšininkas buvau dar gana žalias, bet perspektyvus, todėl, kai atitarnavau privalomus dvejus metus, Aleksandras Gomelskis siūlė likti Maskvoje, žadėjo fantastiškas sąlygas – butą, mašiną, karininko laipsnį. O kur dar, sakykime, verslo galimybės! Ne paslaptis, kad tais laikais mes į užsienio atsiveždavome didelius kiekius prekių, kompiuterių ir gerai užsidirbdavome. Oficialiai bizniauti buvo uždrausta ir, skraidant reguliariais reisais, tai daryti būdavo sudėtinga. Tuo tarpu CSKA į socialistinį užsienį skraidydavo savo kariniu lėktuvu. Jokios kontrolės, patikros. Vežk, ką nori. Bet aš turėjau svajonę, su kuria augau nuo pat vaikystės, todėl grįžau į Kauną. Nepadėjo nei A.Gomelskio grasinimai, kad nebeims į SSRS rinktinę. Tačiau, jo garbei, turiu pripažinti, kad treneris buvo objektyvus. Pamatė, kad Kaune tobulėju, ir po metų vėl pakvietė į rinktinę.
– Dar sykį savotišku disidentu galėjote pasijausti jau tapęs treneriu, kai 2009-aisiais, "Žalgirio" klubui skęstant skolose ir atsidūrus ant išnykimo ribos, pasiūlėte nebevargti, o užkalti Sporto halės langus ir išsiskirstyti. Lyg tyčia tada stovėjote prie aršaus kauniečių priešo Vilniaus "Lietuvos ryto" vairo…
- Aš – kaunietis iš Panemunės, visada sirgau už "Žalgirį". Kai vilkėjau mūsų komandos marškinėlius, buvau toks pat aršus Kauno patriotas, kaip ir sirgaliai. Tiesiog tada pasakiau, ką galvojau apie tą situaciją, klubo vadybą. Tiesa, ir mano žodžiai buvo netiksliai interpretuoti. O kad tuo metu dirbau Vilniuje, nieko nereiškė. Prieš tai darbavausi Lenkijoje, bet klubas bankrutavo. Vėliau sulaukiau vilniečių kvietimo. Esu profesionalas, dirbau ten, kur manęs norėjo. Atrodo, sekėsi visai neblogai (tą sezoną R.Kurtinaičio vadovaujamas "Lietuvos rytas" triumfavo Europos taurės turnyre ir tapo Lietuvos čempionu – aut. past.).
– Ir kaip žaidėjas, ir kaip treneris esate pasiekęs išties daug. Prisipažinkite atvirai: ar dabartinis treneris R.Kurtinaitis kviestųsi į savo vadovaujamą stiprią Eurolygos komandą krepšininką R.Kurtinaitį?
– Žinok, metikus aš mėgstu (juokiasi). Man visada reikėtų tokio snaiperio, kaip Arvydas Macijauskas arba D.Lukminas (Europos vicečempionas bei Atlantos olimpiados prizininkas). Tai tikčiau ir aš. Jeigu savo metu tikau Madrido "Real" klubui, tai kodėl nepakvietus tokio žaidėjo pas save į "Chimki"? Galbūt metikas mažiau patikimas gynyboje, gal dar kažko nesugebės, bet pataikys į krepšį. O tai krepšinyje labai svarbu. Juk būna tokių rungtynių, kai stringa visi deriniai, žaidėjai pavargę, atrodo, nebėra jokių argumentų, o snaiperis ima ir įsmeigia vieną kitą tritaškį, taip perlauždamas visą mačo eigą. Tai pats veiksmingiausias ginklas. Man apskritai patinka rezultatyvus krepšinis. Juk ir žmonėms maloniau stebėti gražų, dinamišką žaidimą nei varžybas, kuriose komandos griauna varžovų atakas, o pačios po pusę minutės minko kamuolį prie tritaškio linijos, vos sukrapšto 50 ar 60 taškų, bet laimi.
– Daug kas pamiršta, kad aikštėje išsiskirdavote ne vien tritaškiais, bet ir aukštu krepšinio intelektu...
– Šiuolaikiniame krepšinyje daug vadinamųjų "rolinių" žaidėjų: vienas moka įmesti, bet nemoka suregzti derinio, kitas puikiai kovoja dėl kamuolio, bet nesugeba jo pasivaryti. Žaidėjai atlieka tik siauras funkcijas ir treneriams to užtenka. Treneriai, skautai paruošia gausybę derinių ir visi veikia pagal strategų brėžinius. Mūsų laikais derinių tiek nebuvo, todėl krepšininkai buvo priversti giliau suvokti žaidimą ir improvizuoti. Bendras žaidėjo vardiklis, jo krepšinio intelektas buvo aukštesnis. Buvome ugdomi universaliau: mus mokė ir centruoti, ir žaisti gynėju. Atidžiau pažiūrėkite į Sergejaus Jovaišos, Arvydo Sabonio ar kitų tuomečių mūsų lyderių veiksmus. Kaip protingai jie žaidė! Turbūt ir aš nebuvau pats žiopliausias.
– Jei tektų įvardyti geriausią jūsų, kaip krepšininko, karjeros partnerį aikštėje ir geriausią jūsų, jau trenerio, auklėtinį, kuriuos žaidėjus išskirtumėte?
– Visada buvo lengva žaisti su Sabu. Vienas kitą suprasdavome iš pusės žvilgsnio. Tik pakeldavai akis ir jau žinodavai, kaip ir kur jam perduoti kamuolį ar atakuoti pačiam. Net nereikėdavo nieko rodyti gestais. Taip buvo ir dėl to, kad tais laikais komandos sudėtis beveik nesikeisdavo metų metais. Todėl ir visų žalgiriečių tarpusavio supratimas buvo neįtikėtinas. Dabar tai vargu ar įmanoma. Iš auklėtinių paminėčiau Chucką Eidsoną (2009 m. naudingiausias Europos taurės turnyro ir geriausias LKL krepšininkas – aut.past.). Jis idealiai įvykdydavo visus mano nurodymus. Iš dabartinių – Aleksejus Švedas turbūt yra Dievo palytėtas. Su juo yra kitų problemų, bet, jeigu jis nori žaisti komandai, o ne vienas rinkti taškus, tada jo žaidimas yra aukščiausio lygio. Kitas dalykas, kad to išreikalauti nėra lengva, bet antrą šio sezono dalį mano tai pavyko. Nepaminėjau lietuvių? Labai patikdavo, kaip "Ryte" krepšinį suprasdavo Justas Sinica, tik jam trūkdavo fizinių galių. Vilniuje buvo dar ir Steponas Babrauskas, Mindaugas Lukauskis, jaunimo rinktinėje – Mantas Kalnietis, Jonas Mačiulis. Jie gudrūs žaidėjai.
Su Sabu visada buvo lengva žaisti. Vienas kitą suprasdavome iš pusės žvilgsnio, nereikėdavo nieko rodyti gestais.
– Šių metų Eurolygos turnyre "Chimki" iki sezono sustabdymo spėjo pakilti į 7-ąją vietą, bet kuriuo atveju leisiančią tęsti kovą dėl trofėjaus. Ar vis dar tikite, kad sezonas bus pratęstas?
– Kad ir kaip norėčiau, neįsivaizduoju, kaip mes susigrąžintume visus žaidėjus. Kaip tai padarytų "Žalgiris" ar kiti klubai? Kokios sportinės formos į Europą grįžtų amerikiečiai? Ar jie apskritai norėtų rizikuoti sveikata? Labai tuo abejoju, nes JAV krepšininkai labai uoliai klauso savo valdžios nurodymų, o dėl viruso, nors ir apmalšinto, tolesnio plitimo nežinomybės yra labai daug. Visi turėtume kalnus problemų, o turnyro lygis būtų žemas, traumų – daug. Tačiau aš esu pasiruošęs bet kuriam scenarijui, nuolat bendrauju su klubu ir laukiu žinių.
– Jei paprašyčiau pasakyti jubiliejinį tostą sau, koks jis būtų?
– Vieno filmo veikėjas kalbėjo: jeigu Dievas būtų mane mylėjęs, būčiau miręs dar gimdamas, nes nematyčiau nei nelaimių, nei skausmo, nei skurdo. Aš galvoju, kad jeigu jau gimėme, tai turime išmokti džiaugtis gyvenimu. Svarbiausia, kad sveikatos būtų. Aišku, per sezoną žaidėjai man kraujo nuleidžia, bet savijauta dar tikrai gera. Tai svarbiausia.
Naujausi komentarai