"O ką tai reiškia?" – nustebęs paklausė Lukas Lekavičius. Jaunajam Lietuvos krepšinio talentui nežinomas nei rusiškas terminas "dedovščina", nei jo reikšmė – vyrų krepšinio rinktinės debiutantas tvirtino jaučiąs didžiulį senbuvių palaikymą.

21-erių metų 180 cm ūgio L.Lekavičius, prieš tris savaites pirmą kartą atvykęs į nacionalinės rinktinės treniruočių stovyklą, nedrąsiai pravėrė Palangos viešbučio duris. Užteko vos kelis kartus išeiti į varžybų aikštę, kad ir jo paties, ir krepšinio specialistų bei sirgalių nuomonė pasikeistų.

Naujokas per dvejas pirmąsias kontrolines rungtynes su australais buvo vienas pastebimiausių krepšininkų. L.Lekavičius pagyvindavo žaidimą atakuodamas beveik be klaidų, o pelnydavo vidutiniškai po 10,5 taško.

– Lukai, ar tikėjaisi tokio debiuto vyrų rinktinėje? – paklausėme L.Lekavičiaus.

– Nemaniau, kad viskas iškart pavyks taip gerai. Nors šiaip aikštėje pasitikiu savo jėgomis, tad atakuoju drąsiai. Gal tai ir lėmė gerus rezultatus. Žinoma, dar turiu labai daug ką tobulinti. Treneris pareiškė pastabų dėl gynybos, reikia nemažai išmokti.

– Įžaidėjo pagrindinė funkcija – organizuoti komandos puolimą ir skirstyti kamuolį ekipos draugams. Tau kol kas sekasi pačiam rinkti taškus, o rezultatyvių perdavimų per du mačus atlikai tik vieną. Kas tai lėmė?

– Viskas priklauso nuo konkrečios situacijos. Jeigu yra gera proga atakai – atakuoju. Man buvo paranki australų gynyba. J.Kazlauskas taip pat sakė, kad dėl puolimo – viskas gerai.

– Atrodo, kad aikštėje nejauti jokios baimės autoritetams. Juk ir rinktinėje, ir Eurolygoje žaidei su tituluotais varžovais?

– Nesakyčiau, kad išvis nebūna jokio jaudulio ar baimės. Turbūt visi naujokai tą jaučia. Sunkiausia – pirmosiomis varžybų akimirkomis. Praeina kokia minutė ir aš pasineriu į žaidimą, kitos mintys išgaruoja. Man beveik jokio skirtumo – pradėti rungtynes starto penkete ar nuo atsarginių suolo.

– O kaip gyvenime? Elgiesi panašiai kaip aikštėje?

– Gyvenime esu visiška priešingybė. Nedrąsus ir kuklus. Gerai, kad turiu kur išsikrauti (šypsosi – aut. past.).

– Į vyrų rinktinę atvykai iš studentų komandos, dalyvavusios universiadoje Pietų Korėjoje. Ar varžybų praktika tau suteikia pranašumo prieš konkurentus?

– Manau, kad pradiniu etapu – taip. Nuo žaidimo įgūdžių nebuvau atitrūkęs. Iš "Žalgirio" – į studentų rinktinę, o po jos – beveik iškart į vyrų komandą. Šią vasarą turėjau tik penkias laisvas dienas. Kiti rinktinės vyrai atostogavo, vėliau dirbo fizinio rengimo treniruotėse, tad prie kamuolio dar tik pratinasi.

– Penkios dienos atostogų po devynis ar dešimt mėnesių trukusio sezono. Ar nepykina nuo krepšinio?

– Aš dar jaunas, krepšiniu nepersisotinau. Norėtųsi ilgesnių atostogų, tačiau ar galiu galvoti apie poilsį, kai turiu unikalią galimybę padirbėti su Lietuvos rinktine?

– Esi žemiausias rinktinės žaidėjas. Ar tai tavęs netrikdo?

– Ūgis – svarbus koziris. Puolant tai neatsiliepia, bet ginantis priešininkai stengiasi pasinaudoti centimetrų pranašumu. Treneriai pataria, kaip tai kompensuoti. Stengiuosi gintis agresyviai, užkirsti kelią aukštesniam varžovui, neatsidurti jam už nugaros. Daugiau pranašumų turiu puolant. Esu gana greitas ir staigus. Galiu prasiveržti, įmesti iš toliau. Rinktinėje pamačiau daug naujų dalykų, jau dabar nemažai išmokau.

– J.Kazlauskas garsėja kaip akademinio, pozicinio krepšinio šalininkas. Palankiausias žaidimas – paremtas žaibiškomis atakomis. Ar nekyla sunkumų prisiderinti prie trenerio propaguojamo stiliaus?

– Tiesos jūsų teiginiuose yra, bet treneris su australais kaip tik akcentavo, kad turime greitai bėgti į puolimą. Tai ir stengiausi daryti. Atrodo, pavyko.

– Prieš pat rinktinės stovyklą buvai įsitikinęs, kad kiti du kandidatai tapti Manto Kalniečio dubleriais įžaidėjo pozicijoje yra pranašesni nei tu, nes labiau patyrę. Tačiau dabar Ado Juškevičiaus ir Žygimanto Janavičiaus galimybės patekti į komandą vertinamos prasčiau nei taviškės.

– Nemanau, kad tapau geresnis nei vyresni kolegos ir man vieta rinktinėje jau garantuota. Mano akimis, jie brandesni žaidėjai už mane. Dvejos rungtynės nieko nekeičia. Juolab kad jiems šios buvo pirmos po ilgos pertraukos, o aš nuolat rungtyniauju. Ir Adas, ir Žygis dar įsibėgės. O kaip man seksis vėliau – žiūrėsime. Bet kuriuo atveju, stengsiuosi kovoti dėl vietos dvyliktuke. Į rinktinę važiavau pasitikrinti savo jėgų su aukščiausio lygio žaidėjais. Dabar jau norisi daugiau.

– Ar tai, kad "Žalgirio" gretose žaidei nemažai Eurolygos rungtynių, palengvino adaptaciją rinktinėje?

– Tai labai padėjo. Čia panašiai kaip Eurolygoje – dideli greičiai, nedaug laiko sprendimams.

– Ar rinktinėje nesusidūrei su vadinamąja dedovščina?

– O ką tai reiškia? Jaunesnių žaidėjų žeminimą? Nieko panašaus išvis nebuvo. Atvykęs į rinktinę net nustebau. Maniau, kad senbuviai skirs kažkokių užduočių, bet tikrai – nei kas liepia jų krepšius tampyti, nei kažkaip kitaip parodo savo statusą. Visi esame lygūs.

– Su kuriais rinktinės žaidėjais daugiau bendrauji ir ne aikštėje?

– Su Roku Giedraičiu susipažinome studentų rinktinėje, ten susibičiuliavome. Pasikalbame su žalgiriečiais, su Artūru Gudaičiu.

– "Žalgirio" klubas pasirašė sutartį su aukštaūgiu iš Australijos Brocku Motumu. Kokį įspūdį tau paliko šis vidurio puolėjas per rungtynes Šiauliuose ir Klaipėdoje?

– Kai žaidėme su australais, dar nežinojau, kad jis atsidurs "Žalgiryje". Susitarimas su B.Motumu labai maloniai nustebino. Savo šalies rinktinėje jis žaidė užtikrintai, buvo lyderis. Turint galvoje, kad "Žalgirį" pasirinko ir keli pajėgūs lietuviai, komandos komplektacija – įspūdinga.

– Sakei, kad šiemet poilsiui laiko beveik nėra. Ar tavo artimieji dėl to nepyksta?

– Kai grįžtu į gimtąją Šilalę, tėvai vis klausia: gal šįsyk ilgiau pabūsi? O aš jau kitą dieną čiumpu krepšį ir išvykstu. Taip ir lakstau po pasaulį. Tačiau ir tėvai, ir mano draugė supranta: tokia mano profesija. Juolab kad mano mergina Ugnė Šmitaitė – taip pat sportininkė. Ji atstovauja stipriausiai Lietuvos moterų futbolo komandai – Šiaulių "Gintrai-Universitetui". Ugnė taip pat nuolat važinėja po treniruočių stovyklas, varžybas. Kaip tik dabar ruošiasi atsakingam Europos čempionių lygos atrankos turnyrui.

– Ko gero, įprasti pasimatymai judviem – prabanga?

– Kai esame toli vienas nuo kito, bendraujame virtualiai – trumposiomis žinutėmis, socialiniuose tinkluose. Suprantame, kad tai – neišvengiama, nes turime dėl ko stengtis. O pasimatymams laiko dar bus.