„Nuobodžiai gerai, – paklaustas, kaip gyvena, pripažino Kurtinaitis. – Miegu, kiek noriu, krepšinį žiūriu nesinervindamas, kaip žiūrovas, ne kaip treneris.“

Kurtinaitis yra neatsiejama „Žalgirio“ ir Vilniaus „Ryto“ istorijos dalis. Su gimtojo miesto Kauno komanda jis iškovojo galybę titulų, tačiau šie metai Kauno klubui – vieni prasčiausių klubo istorijoje. Paskutinė vieta Eurolygoje, nuolat besikeičiantys treneriai ir turbūt didžiausias šokas LKL istorijoje – nepatekimas į lygos finalą. To dar nėra buvę.

Kurtinaitis turi daug priežasčių, kodėl kauniečiams nepavyko apginti titulo. Viena iš jų – motyvacija laimėti.

„Tikrai nemaniau, kad Eurolygos kalibro komanda, kaip „Žalgiris“, pralaimės seriją. Visgi patirties ir meistriškumo santykis buvo kauniečių pusėje. Žinoma, ne visuomet laimi turtingesnė ir iš pažiūros stipresnė komanda. Laimi noras, užsispyrimas, kurį matėme iš „Lietkabelio“ pusės. Visų pirma, noras. Galbūt „Lietkabeliui“ trūksta kažkiek meistriškumo, bet ta energija, noras, su kuriuo jie žaidė, „Žalgiris“ tuo neprilygo“, – pasakojo treneris.

Kita Lietuvos krepšinio grandė, kurios istorinės pergalės ir Kurtinaitis yra sinonimai – „Rytas“. Specialistas su sostinės klubu 2008-2009 m. sezone laimėjo viską – nuo BBL prezidento taurės iki Europos taurės trofėjaus, kuris iškovotas finale nukovus pinigais aptekusius rusus – Maskvos srities „Chimki“. 5 titulai per sezoną – nė viena Lietuvos komanda nėra to pasiekusi.

Kurtinaitis buvo ir paskutinio „Ryto“ triumfo LKL liudininkas. Lygiai prieš 12 metų – 2010-ųjų gegužės 24-ąją – vilniečiai tuometinėje „Siemens“ arenoje septintajame mače palaužė „Žalgirį“ ir antrą sezoną paeiliui užsimovė žiedus. Tačiau sėkmingam treneriui tolesnis bendradarbiavimas dėl neaiškių priežasčių nebuvo pasiūlytas, o išėjus Kurtinaičiui, klubą apleido ir pergalės. Nuo to laiko LKL trofėjus taip ir nebuvo pakeltas.

Treneris auksinius laikus Vilniuje prisimena ir su nostalgija, ir su kartėliu.

„Mes padarėme tai, ką šioje pusfinalio serijoje padarė „Lietkabelis“. Viskas prasidėjo nuo LKF finalo „Cido“ arenoje, kuomet mes panaikinome 14 taškų deficitą, o Lukauskis įmetė tritaškį iš kampo ir laimėjome. Atsimenu, kad jie taip džiaugėsi ir taip rėkė, kad aš mačiau, jog jie perlaužė save, kad patikėtų pergale prieš „Žalgirį“. Nes iki tol „Žalgiriui“ buvo jaučiama baimė.

Tada mes įgavome nugalėtojų mentalitetą ir per tuos metus laimėjome beveik viską. Po to laiko, kai manęs nepasiliko ir aš išėjau, Gedvydui sakiau, kad turėjome nugalėtojų dvasią. Negaliu jos paaiškinti, bet ji buvo. Bet vėlesniais metais, kai nebeliko manęs, Jono Vainausko, ta nugalėtojų dvasia nyko, nyko ir galiausiai pozicijas vėl perėmė „Žalgiris“. Mes vis silpome, o „Žalgiris“ stiprėjo. Nebuvo smagu matyti, kad taip atsitiko“, – sakė treneris.

Tačiau viskas vėl gali sugrįžti į senas vėžes. „Rytas“ po 12 metų pertraukos turi geriausią šansą sugrįžti ant pjedestalo ir susigrąžinti vilniečių be galo pasiilgtą LKL trofėjų, kuris visą šį laikotarpį puikavosi Kaune.

Kurtinaitis tiki, jog vilniečiai gali vėl tapti LKL čempionais ir turi savo prognozę.

„Ir vieni, ir kiti yra kupini ambicijų, bet sakyčiau, kad 4-3 laimės „Rytas“. Grubiai žiūrint, komandos yra vienodos tiek sudėtimi, tiek noru tapti čempionais. Faktorius yra namų aikštė, todėl ir prognozuoju „Ryto“ pergalę“, – sakė treneris.

Kalbėdamasis su tinklalapiu BasketNews Kurtinaitis palietė ir kitų įdomių temų: treneris išsakė kitas „Žalgirio“ nesėkmių priežastis, aptarė kauniečių pasisėdėjimą bare po pralaimėjimo, Pauliaus Motiejūno sprendimus, per anksti paleistą Jure Zdovcą, naują legionierių realybę ir Šaro nesėkmę Eurolygoje.

– Treneri, LKL šiemet turime labiausiai intriguojančias atkrintamąsias galbūt net per visą lygos istoriją. Turbūt įdomiausia serija buvo „Žalgirio“ ir „Lietkabelio“. Kiek nustebino „Žalgirio“ pralaimėjimas?

– Sakyčiau, kad „Lietkabelis“ visą sezoną žaidė gana lygiai. Aišku, buvo rungtynių, kuomet turėdami deficitą panevėžiečiai ne kartą išsigelbėjo, bet bendrai paėmus, turėjo lygų sezoną be didelių duobių ir matėme, jog komanda pajėgi. Bet aš tikrai nemaniau, kad Eurolygos kalibro komanda, kaip „Žalgiris“, pralaimės seriją. Visgi patirties ir meistriškumo santykis buvo kauniečių pusėje. Žinoma, ne visuomet laimi turtingesnė ir iš pažiūros stipresnė komanda. Laimi noras, užsispyrimas, kurį matėme iš „Lietkabelio“ pusės. Visų pirma, noras. Galbūt jiems trūksta kažkiek meistriškumo, bet ta energija, noras, su kuriuo jie žaidė, „Žalgiris“ neprilygo.

– Kaip dabar manote, kokios buvo „Žalgirio“ fiasko priežastys?

– Nuo pat sezono pradžios viskas nelabai dėliojosi. Nežinau užkulisių, kas ten vyksta, bet atrodo, kad komandos, rūbinės tiesiog nėra. Tokiose situacijose viskas ir pasimato. Kai gerai sekasi, visi draugai. Atrodo, kad trūksta vienybės. Aišku, „Žalgiris“ turi daug naujų žaidėjų. Tie, kas prilaiko rūbinę – Jankūnas, nemažai rungtynių praleido dėl traumos. Net nežinau, kaip nauji žaidėjai reaguoja į senbuvius. Anksčiau „Žalgiris“ kaip tik pasižymėjo tuo, jog nebuvo stipriausios sudėties žengiant į Eurolygą, bet lyginant su kitomis komandomis, savo charakteriu, draugiškumu lenkdavo kitus. To kovojimo pasigedau sezono pradžioje ir pasigedau dabar.

Prie Zdovco situacija kažkiek stabilizavosi, viskas ne taip ir blogai vyko. Buvo eilė rungtynių, pralaimėtų pačiose pabaigose pora taškelių, buvo pergalių. Žiūrint į viso sezono kontekstą, su treneriu Zdovcu situacija buvo stabiliausia. Aš manau, kad sprendimas jį atleisti buvo per greitas. Reikėjo jam leisti ramiai užbaigti sezoną. Po tokios pergalės Eurolygoje prieš Belgrado „Crvena Zvezda“ jie pralaimėjo Jonavoje. Tai yra normalu, kad po Eurolygos yra jaučiamos emocijos, o kitos rungtynės yra prieš LKL vidutiniokus. Visose šalyse ir lygose yra tokia situacija, kuomet mažesnės komandos tyko įkąsti nuvargintam Eurolygos klubui ir kartais pavyksta. Čia yra normalu. Nežinau visų užkulisių, bet nemanau, kad pralaimėjimas Jonavos klubui gali lemti trenerio pasikeitimą. Na, bet klystame mes visi ir dabar matome, koks yra rezultatas.

– Ar su treneriu Zdovcu pusfinalio rezultatas galėjo būti koks?

– Sunku spręsti. Aš galiu pasakyti, kad jis komandoje buvo apšilęs, žinojo žaidėjus. Nėra lengva ateiti viduryje sezono į komandą. Aš tai dariau keturis kartus ir tai yra be galo sunkus darbas. Kai ateini į klubą po kito trenerio, yra du keliai – bandyti komandą perauklėti pagal save, kardinaliai pakeisti derinius, įvesti savo filosofiją, bet šiam modeliui reikia daug laiko. Arba antras kelias – žaisti ant buvusio trenerio pamatų su kažkokiais patobulinimais, kaip aš dariau atėjęs į „Chimki“ po Bartzoko, kai nebuvo daug laiko. Kazys Maksvytis atėjo iki reguliariojo sezono pabaigos likus keliems mačams ir galbūt galvojo, jog tiek laiko jam užteks įvesti savo filosofiją. „Žalgiris“ vis tiek yra Eurolygos komanda. Nėra teisingo modelio, bet aiškiai pamatėme, jog Kaziui įvesti savo filosofiją paprasčiausiai neužteko laiko.

Bet šiuo atveju tai nėra trenerio problema. Tu esi Eurolygos žaidėjas, profesionalas, gauni didelius pinigus. Aš esu prieš visokius biudžetų lyginimus, nes gerai apmokamas žaidėjas tikrai ne visuomet yra geresnis už blogiau apmokamą krepšininką. Daug lemia nusiteikimas, kovingumas, mokėjimas iškęsti skausmą, nuovargį. Paprastai tie žaidėjai, kurie sotūs, įmitę, tų dalykų vengia. Esu sakęs ne kartą, kad jeigu man reiktų rinktis tarp talentingo ir darbštaus, rinkčiausi darbštų.

Dabar to talento visi maždaug turi panašiai, o jeigu esi darbštus, tą talentą visuomet nurungsi. Manau, kad „Žalgiryje“ labai trūko charakteringų žaidėjų. Tam galėjo pagelbėti Kalnietis su Jankūnu, nes jie žino, apie ką aš dabar kalbu. Jie yra kariai, bet Mantas turėjo traumų ir nebuvo geriausios sportinės formos, o Jankūnas jau vis tiek nėra tas Jankūnas, kurį buvome įpratę matyti. Jie atitinka „Žalgirio“ mentalitetą, žino, kaip svarbu laimėti LKL, bet pagal tas galimybes jie negalėjo vesti komandos. O užsieniečiai lieka užsieniečiais – jie viena koja jau buvo namuose.

Tai yra labai delikatus reikalas ir mokėjimas su jais elgtis, kad jie žaistų iki galo. Turbūt ne visi, bet daugelis tikrai žino, jog „Žalgiryje“ tikrai nežais. Jie nėra lietuviai ir nežiūri į krepšinį kaip į prioritetą laimėti. Jie žiūri kaip į darbą. Turėjau krūva visokių legionierių „Chimki“ laikais. Jie ateina ir galima sakyti, jog atidirba savo darbą, bet tame nėra širdies. Užsieniečiai pernelyg nesikremta dėl pralaimėjimų. Daugelis legionierių turi tokią filosofiją. Jie dirba, bet nenugrius ant kamuolio, nes bijo susižeisti kelį ir negauti solidaus kontrakto kitą sezoną. Dabar taip yra. Krepšinis komercializavosi.

Tie gladiatorių laikai baigėsi. Viskas vyksta ne sportiniu principu, o ekonominiu. Žaidėjai migruoja per klubus ir tokia realybė. Jeigu nori laimėti, reikia remtis arba lietuviais, arba alkanais žaidėjais, kaip Kalaitzakis, kurie nori prasimušti į geresnį klubą, turi motyvacijos stengtis. Kalbant apie Panagiotį, man jis labai patinka ir piešiu jam šviesią ateitį. Geras vaikis. Apskritai, Panevėžys surinkęs karių komandą, kaip Orelikas, kuriems pergalės yra svarbiausios. Atrodo, kad jiems neįdomus tas atlyginimas ir žaidėjai jaučia malonumą bei orgazmą, laimėdami rungtynes, ko nepasakysi apie „Žalgirį“.

– Kalbate apie „Žalgirio“ legionierių nealkanumą, bet juk daugelis jų nėra įrodę savo vertės Eurolygoje ir remiantis jūsų logika, turėtų labai stengtis.

– Na, mes dar sezono metu visi matėme ir pasklido informacija, jog Zdovcas neliks komandoje bei į jo vietą ateis kitas treneris. Manau, kad iš „Žalgirio“ pusės tai nėra profesionalu. Viename iš interviu daviau pavyzdį, kuomet CSKA vadovas Andrejus Vatutinas niekuomet nekalba apie tokius dalykus, kol nesibaigia sezonas, ir dėl to žaidėjai iki sezono pabaigos žaidžia maksimaliai. Nėra kalbos apie jokius trenerių keitimus ar naujų žaidėjų pirkimus. Jeigu tu pradėsi kalbėti likus dviem mėnesiams iki sezono pabaigos, jog bus kitas treneris, bus kiti žaidėjai, tai kaip tu gali užmotyvuoti juos žaisti iki galo?

Nebo reikėjo siūlyti kontraktą dar vasarį. Nežinau, ar tai „Žalgiris“ padarė. Vėliau pamačiau, jog Nebo pasirašė kontraktą su agentu Miško Raznatovičiumi. Visi žinome Miško galimybes pramušti žaidėjus į gerus klubus. Pats esu dirbęs su juo ir manau, jog Miško tam pačiam Nebo sezono pabaigoje sakė: „Žaisk ramiai, nesusitraumuok, vasarą gausi apie milijoną.“ Viskas, tai kaip jis grius ant to kamuolio? Čia yra tos problemos su užsieniečiais, apie kurias kalbėjau, bet ir klubas turėtų sudirbti taip, kad užmotyvuotų žaidėją – būti profesionaliu, jog neišeitų kalbos apie trenerių pasikeitimus, arba pasiūlytų naują sutartį.

– Ar galutinis pusfinalio rezultatas yra toks labiau dėl to, jog „Lietkabelis“ šiemet itin pajėgus, ar todėl, kad „Žalgiris“ silpnas?

– „Lietkabelis“ yra labai gera komanda, bet „Žalgiris“ šiemet buvo labai stipriai išsiderinęs. Toks, kokio turbūt niekada nematėme. Ta trenerių kaita... Aišku, Paulius Motiejūnas, keisdamas trenerius, norėjo pagerinti rezultatą, o ne jį pabloginti, bet pamatėme, kaip viskas baigėsi. Eurolygoje užimta paskutinė vieta, pralaimėtas reguliarusis sezonas. Na, šie skaičiai daug ką pasako ir sprendžiant iš jų, kad ir koks ambicingas buvo „Lietkabelis“, „Žalgiris“ šiemet atrodo labai prastai. Buvo ketvirtfinalis su „Neptūnu“ ir iš pradžių galvojau, kad klaipėdiečiai gerai žaidė ir kaip reikiant atsigavo. Bet vėliau pamatėme tą pačią tendenciją su „Lietkabeliu“, vaizdas buvo tas pats. Negalėtume pasakyti, kad labai sustiprėjo Eurolyga, „Neptūnas“, „Rytas“ ar „Lietkabelis“. Čia labiau yra „Žalgirio“ problema. Rezultatas kalba pats už save.

– Po pralaimėtos serijos dalis žalgiriečių išvyko į vieną iš Kauno barų. „Žalgirio“ fanai į tai sureagavo jautriai, o klubui teko viešai atsiprašyti. Pats turėjote reikalų su „Ryto“ legionieriais pusfinalio serijos įkarštyje. Žinoma, tai nėra tas pats, bet vis tiek įdomu, ką manote?

– Turėjau situaciją „Lietuvos ryte“, kuomet žaidėjai baliavojo prieš lemiamas pusfinalio rungtynes su „Lietkabeliu“, bet čia yra kas kita. Prisimenu ir savo karjerą. Tikrai nevengdavau naktinių žygių, bet po tokios nevykusios serijos nebūtų nė minčių eiti kažkur į viešumą. Jeigu tu nuoširdžiai išgyveni dėl komandos rezultato... Mūsų pokyliai būdavo po pergalių, po laimėtų Sovietų Sąjungos čempionatų, olimpiados, Europos čempionatų arba pasibaigus sezonui. Bet dabar, kai dar nesibaigė sezonas, po istorinių pralaimėtų rungtynių nueini į barą, tai aš galvoju, kas tavo širdyje dedasi? Koks tavo atsinešimas, atsidavimas klubui? Kita vertus, mes nežinome, ką jie ten darė. Manau, kad klubas išsiaiškins.

Aišku, jie turbūt turi reglamentą, vidines taisykles, žaidėjai bus nubausti. Nežinau, galbūt jie ten nebaliavojo, bet po tokio pralaimėjimo eiti į viešumą yra neprotinga. Jeigu kalbant apie Websterį, kuris matėsi toje nuotraukoje, tai jis turbūt nesupranta, kiek Lietuvai yra svarbus krepšinis. Jis jį žaidžia lyg leisdamas laisvalaikį, atsipalaidavęs. Po to, kai mes, veteranai, sužaidžiame rungtynes, irgi einame į banketą (juokiasi). Keista, kad kiti lietuviai patys nesupranta ir neišaiškina užsieniečiams, kas yra Kaunas ir kaip žiūrovai žiūri į pralaimėjimus. Na, bet gal čia bus jiems sukrėtimas ir pasitemps prieš mažąjį finalą, nes su Šiaulių komanda taip pat reikės kautis, jie tos pergalės lengvai neatiduos. Neduok dieve, jeigu ir bronzos nepavyktų iškovoti „Žalgiriui“. Apibendrinant, kaip senas vilkas sakau, galbūt geriau palaukti sezono pabaigos, o tada tą sielvartą išlieti ir švęsti.

– Kalbant apie šį tragišką „Žalgirio“ sezoną, turbūt galima išskirti Paulių Motiejūną, kaip atsakingą žmogų už sprendimą pasilikti Schillerį ir leisti jam komplektuoti komandą. Visgi Paulius vienoje spaudos konferencijoje pasakė, jog didžiausia sezono klaida buvo Schilleris. Ar tai nėra atsakomybės kratymasis?

– Mes visi, kai kažkas įvyksta, ieškome kaltų aplink save. Tik vyrai gali pasakyti, kad aš esu kaltas. Reikia Pauliaus klausti, ar jis neįžvelgia savo klaidų, galbūt blogai pasiskaičiavo. Čia yra normalu. Mes visi, kai buvome maži, šlapinomės į lovą, nebuvo nė vieno vunderkindo, kad mažas neprikakotų sau į kelnes. Ir negali sakyti: „Kažkas prišiko man į kelnes.“ Čia jau turi pasisakyti. Galbūt Paulius žino daugiau nei mes. Buvau vienoje paskaitoje, kurioje Paulius kalbėjo apie komplektaciją, tai man labai patiko, kaip jis dėsto mintis. Bet viena yra pasakoti, kita – dirbti. Rezultatai kartais būna kitokie. Manau, kad jis nelinkėjo, jog „Žalgiriui“ būtų blogai. Nemanau, kad jis yra tokio lygio žmogus, jog savo sprendimus pristatytų kaip Schillerio. Nemanau, kad jis suktų uodegą.

– Ar visuomenės kritikos Pauliui Motiejūnui nėra per daug?

– Taip, yra. Tu padaryk gyvenime 10 gerų darbų ir vieną blogą, tai tau visuomet primins tą vieną blogą. Taip jau yra. Mano laikais treneriai buvo neliečiami, niekas nežinojo, kas vyksta klube. Visuomet būdavo kalti užsieniečiai. Niekas neliesdavo vietinių žaidėjų ar vietinių žmonių. Čia buvo tokia tendencija. Vėliau prasidėjo trenerių kaltinimai, dabar jau sakoma, kad menedžeris blogai dirba. Faktas, kad kaltų bus ieškoma visuomet, bet kalbant šiuo klausimu, nemanau, kad mums dabar visiems reikėtų stumti ant Pauliaus. Taip, šis sezonas nevykęs, na, bet jau nieko nebepadarysi. Reikia išanalizuoti problemas, pasidaryti išvadas ir laukti kito sezono. Jeigu kitas sezonas nesidėlios, tai velnias žino... Tada kitą sezoną ir kalbėsime (juokiasi).

– Pakalbėkime apie LKL finalą. Pastarąjį kartą „Rytas“ triumfavo dar jūsų laikais, kuomet treniravote klubą – 2010 m. Ar galima sakyti, jog dabar vilniečiai turi didžiausią šansą per 12 metų?

– Taip. Šiemet jie turi geriausius šansus nuo auksinių „Ryto“ laikų. Ne dėl to, kad jie stipresni už „Lietkabelį“, bet dėl to, nes nereikia žaisti derbio su pajėgiu „Žalgiriu“. Jeigu „Rytas“ ir „Žalgiris“ būtų susitikę tarpusavyje, tai vis tiek būtų kitokio pobūdžio rungtynės. Šiemet vilniečiai turi labai gerus šansus. Aišku, „Lietkabelis“ yra labai gerai susiderinusi komanda, turinti didelių ambicijų. Kiek skaičiau, tie jie nesidžiaugia ta antrąja vieta, jie žiūri aukščiau, o čia yra labai didelis dalykas. Nes paprastai tokios komandos, kurios iššoka aukščiau bambos, džiaugiasi tuo, ką turi. Aš manau, kad ši serija bus viena labiausiai intriguojančių per visą istoriją. Manau, kad „Rytas“ turi tikrai gerus šansus.

– Kaip prisimenate tuos auksinius „Ryto“ laikus?

– Mes padarėme tai, ką šioje serijoje padarė „Lietkabelis“. Viskas prasidėjo nuo LKF finalo „Cido“ arenoje, kuomet mes panaikinome 14 taškų deficitą, o Lukauskis įmetė tritaškį iš kampo ir laimėjome. Atsimenu, kad jie taip džiaugėsi ir taip rėkė, kad aš mačiau, jog jie perlaužė save, kad patikėtų pergale prieš „Žalgirį“. Nes iki tol „Žalgiriui“ buvo jaučiama baimė. Tada mes įgavome nugalėtojų mentalitetą ir per tuos metus laimėjome beveik viską. Po to laiko, kai manęs nepasiliko ir aš išėjau, Gedvydui sakiau, kad turėjome nugalėtojų dvasią. Negaliu jos paaiškinti, bet ji buvo. Bet vėlesniais metais, kai nebeliko manęs, Jono Vainausko, ta nugalėtojų dvasia nyko, nyko ir galiausiai pozicijas vėl perėmė „Žalgiris“. Mes vis silpome, o „Žalgiris“ stiprėjo. Nebuvo smagu matyti, kad taip atsitiko, bet dabar vilniečiai vėl turi šansą po 12 metų į viršų kelti taurę.

Turėjau labai gerą, darbščią komandą, su didžiuliu noru laimėti, mokėjimu kentėti nuovargį, skausmą. Lukauskis, Jomantas, Babrauskas, Zavackas – visi buvo kariai ir su jais galėjai eiti į karą. Galbūt talento prasme jie nebuvo aukščiausioje lentynoje, bet pažiūrėkite, kokius grandus mes numušėme – „Benneton“, „Chimki“, tą patį „Žalgirį“. Žaidžia ne biudžetai, pavardės, o noras, užsispyrimas, gebėjimas kentėti, noras nugalėti.

– Ką laikytumėte serijos favoritu?

– Manau, kad namų aikštelės pranašumas turės įtakos, todėl galvoju, kad šioks toks favoritas yra „Rytas“. Komandos yra ganėtinai lygios, bet tas vilniečių laimėtas reguliarusis sezonas gali atnešti daug dividendų.

Aišku, „Lietkabelis“ taip pat turi savų argumentų. Jie nelabai jaučią tą išvykų diskomfortą ir gali laimėti Vilniuje. Jie žaidžia daugiau mažiau visur vienodai. Bet vis tiek manau, kad geresnėje situacijoje yra „Rytas“.

– Kokių pranašumų turi vilniečiai?

– Abi komandos turi ganėtinai panašius vidurio puolėjus – Gagičių ir Buvą. Pagal žaidėjus viskas kaip ir vienodai. Viskas labai priklausys nuo to, kaip „Ryte“ sužais Butkevičius, Girdžiūnas. Man labai patiko Speedy Smitho žaidimas. Jis ne kartą metė pro šalį, bet kai užsikuria, žaidžia labai gerai. Pas jį gera energija, geras noras. Iš kūno kalbos matau, kad jam rūpi. Kaip iš užsieniečio, tai yra labai svarbu.

Žiūrint iš „Lietkabelio“ pusės, man labai patiko Dovydo Giedraičio žaidimas. Atrodo, kad jis būtų komandos senbuvis. Aišku, Kalaitzakis man labai imponuoja. Vytenis Lipkevičius turi labai geras smegenis, yra protingas ir supranta, kas yra svarbu, kas yra nesvarbu. Jis visada bus vietoje, žino, ką daryti. Galbūt jam pagailėjo atletiškumo, greičio, bet supratimas yra labai geras ir tai komandai jis labai tinka, kuomet aplinkui jauni žaidėjai. Mano buvęs auklėtinis Kaspars Berzinš neblogai žaidžia. Bus labai įdomi serija.

– Kalbant apie tikslų rezultatą, kaip pasibaigs serija?

– Ir vieni, ir kiti yra kupini ambicijų, bet sakyčiau, kad 4-3 laimės „Rytas“. Grubiai žiūrint, komandos yra vienodos tiek sudėtimi, tiek noru tapti čempionais. Faktorius yra namų aikštė, todėl ir prognozuoju „Ryto“ pergalę.

– Žiūrint iš jūsų, trenerio perspektyvos, lengviau žengti į finalą įveikus labai pajėgią komandą, tačiau išnaudojus daug jėgų, ar iki finalo nužygiavus ganėtinai lengvai ir išsaugojus daugiau energijos?

– Galiu palyginti šią situaciją su futbolu. Pasaulio ar Europos čempionatuose matome, kuomet dvejas pirmąsias rungtynes laimėjusi rinktinė yra garantuota patekimu į kitą etapą ir trečiajame mače nesiremia savo lyderiais, kad juos pataupytų. Bet niekada nepastebėjau, kad nuo to kažkas tai rinktinei būtų geriau, dažniausiai būna dar blogiau. Kalbant apie krepšinį, taip pat galvoju, kad kai eini sunkiu keliu, tada grūdiniesi, žaidi su pajėgiomis komandomis. Kai tu eini lengvesniu keliu, prarandi įtemptų rungtynių jausmą. Man asmeniškai, kaip sportininkui, buvo priimtiniau eiti sunkesniu keliu. Bet, kita vertus, „Rytas“ seriją pasitiks būdamas šviežias, „Lietkabelis“ išnaudojo daug jėgų. Čia jau bus vilniečių pranašumas. Nuoširdžiai, nežinau, kuris kelias yra geresnis.

– Kas yra svarbiausia tokioje serijoje?

– Pamenu, esame su Lukminu ir „Žalgiriu“ laimėję labai gerą seriją 1996 m., kuomet atsilikome nuo „Atleto“ 0-2, bet laimėjome kitas trejas rungtynes ir tapome čempionais. Iki tol jiems buvome pralaimėję šešis kartus paeiliui. Aš pats, kaip žaidėjas, nejausdavau žiūrovų triukšmo, spaudimo. Dabar matau, kaip žaidėjus kausto jaudulys. Jie meta baudas, negali įmesti. Aišku, mes irgi pramesdavome, bet man nebūdavo skirtumo, ar žaidi išvykoje, ar namuose. Svarbu, kad būtų pilna salė žiūrovų, o aš sugebėdavau kažkaip atsiriboti nuo visko. Psichologinių problemų aš neturėjau ilgus metus. Negalvodavau taip: „Oi, dabar finalas, labai atsakingos rungtynės.“ Aš žinojau, ką man reikėdavo padaryti ir buvo nesvarbu, ar žaidžiu prieš vietnamiečius, ar prieš svajonių komandą. Svarbiausia šioje serijoje bus žaidėjams atsilaikyti psichologiškai ir parodyti visapusišką tvirtumą. Net neabejoju, kad bus nuovargis, nes rungtynių įtampa duoda ir nuovargį. Pagrindas bus kontroliuoti save.

– Žiūrint į Čanaką ir Žibėną, jūsų nuomone, kuris taktiškai gali finalui pasiruošti geriau?

– Abu žaidžia įdomiai ir abu turi savo stilių. Kas man patiko iš Čanako pusės, tai jis yra labai gerai išauklėjęs žaidėjus, kad jeigu ir turi nemažą deficitą, komanda nepasiduoda ir nelūžinėja, išlieka rami. „Lietkabelis“ stovi ant bėgių tvirtai ir žino, ką daro, eilę rungtynių laimėjo atsilikinėdami. „Rytas“ žaidžia šiek tiek banguočiau, bet smagiau. Jie lekia į greitas atakas, atakuoja iš pirmo varianto. Sunku spręsti. Abi komandos propaguoja skirtingą stilių.

– Kuris stilius labiau tinka finalo serijai?

– Aš manau, kad „Rytas“ namuose žaidžia su pakilimu, energija, emocijomis. Sunku pasakyti. Galbūt Čanako stilius yra tinkamesnis, aiškesnis, labiau nusakomas. Tai nereiškia, kad jis yra 100 proc. laimintis, bet „Lietkabelio“ stilius yra šiek tiek stabilesnis.

– Pakalbėkime apie Eurolygą. Kurią komandą palaikėte finalo ketverte?

– Sezono pradžioje su draugais susiginčijau, kad „Barcelona“ bus čempionė, nors buvo tokių, kurie manė kitaip. Visada sirgau už „Barcą“, tiek reguliariajame sezone, tiek atkrintamosiose. Viskas atrodė gerai, bet šie metai, kaip ir praėję, parodė, kad kažko galbūt trūksta. Vėl grįžtame prie to paties. Turi stipriausią komandą, didžiausią biudžetą, bet tokiame formate negali būti garantuotas, kad laimėsi titulą. Ne vienai „Barcai“ taip yra buvę. Ir šiaip, pagal tikimybių teoriją „Real“ turėjo didesnius šansus laimėti, nes buvo prieš tai penkis kartus pralaimėję. Pusfinalis buvo geras, bet „Real“ geriau sužaidė pabaigą.

– Ko pritrūko „Barcai“?

– Manau, kad trūksta vieno žaidėjo, kuris rungtynių pabaigoje galėtų apžaisti vienas prieš vieną. Tokio kaip Larkinas ar Wilbekinas. Tokiose rungtynėse tokių žaidėjų reikia. Matėme, kaip Micičius vienas nulėmė rungtynes prieš „Olympiakos“. „Barcai“ reikia žaidėjo, kuris galėtų kažką ekstra individualiai padaryti. Bet aišku, Šaras mėgsta tvarkingą, komandinį krepšinį, kad visi būtų savo vietose. Bet kartais reikalingas tas individualus meistriškumas.

Aš „Chimki“ turėjau Aleksejų Švedą ir Šaras yra pasakęs: „Jie turi žaidėją, kuris gali laimėti rungtynes.“ Aišku, jis dažnai mus ir skandindavo, bet turėti tokį krepšininką su aiškiu vaidmeniu naudinga, nes jis gali vienas nulemti mačo baigtį. Dabar Šaras per dvejus metus įgijo labai geros patirties. Manau, kad kitais metais jis susidėlios viską, ko reikia. Matome, kad viskas eina gera linkme, bet rezultato norėtųsi anksčiau.

– Treneri, pats esate sėdėjęs ne ant vienos karštos kėdės. Kaip manote, ar po dvejų tuščių metų Eurolygoje Šaras gaus spaudimo iš vadovybės dėl rezultatų, ar tai yra ilgas procesas ir niekas nekreips dėmesio?

– Aš nemanau, kad jis gaus spaudimo. Aišku, šitie klubai nori titulų, bet aš sakyčiau, kad Šaras labai tvarkingai žaidžia tiek Eurolygoje, tiek Ispanijoje. Prieš Šarui išvykstant iš „Žalgirio“ į „Barcą“, aš galvojau, kad jam viskas pavyksta Eurolygoje, nes LKL čempionatas lengvas ir galima susikoncentruoti tik į Europą, vietiniame fronte pailsinant žaidėjus. ACB yra pajėgiausia Europos lyga ir Šaras parodė, kad gali dominuoti abiem frontais, laimint tiek Eurolygos, tiek Ispanijos čempionato reguliarųjį sezoną. Čia yra menas ir aš nemanau, kad jo kėdė yra karšta. Visi turbūt supranta, kad čia viskas kaip ir gerai, pralaimėjimą lėmė mažos detalės. Gali ir visas gyvenimas prabėgti vis pritrūkstant tos mažos detalės. Manau, kad kitą sezoną Šaras tikrai susidėlios, ko reikia, ir laimės Eurolygą.

– Po „Barcos“ pralaimėjimo buvo išreikšta nuomonė, kad Šaras lengviau susitvarko su mažo biudžeto komandomis, kuomet jo griežtumas sustato visus į rėmus, o žvaigždėms talento pakanka ir tokio griežtumo nereikia. Ar tai gali būti viena priežasčių, kodėl Šarui nepavyksta laimėti?

– Šaras yra pasisakęs labai gerai: „Kai tu turi tokią komandą kaip „Barca“, jeigu žaidėjus sustatysi į rėmus ir praloši, visi sakys, kad treneris užspaudė talentus bei jie negalėjo parodyti, ką moka. Jeigu tu žaidėjams duosi žaisti laisvą krepšinį ir pralaimėsi, tada visi sakys, jog komanda nebuvo suvaldyta. Vienintelis šansas atsakyti į šiuos visus klausimus – laimėti.“ Aš džiaugiuosi, kad Šarui komandos žvaigždes pavyko suvaryti į vieną bendratį. Buvo minčių, jog jam nepavyks, bet jis susitvarkė su situacija puikiai. Visi tituluoti, visi turtingi, visi su savo ambicijomis – Šaras nuveikė labai didžiulį darbą. Kas kalba kitaip, kalba vėjus.