Kretingos rajono Salantų miestelio gyventojai jau kelis mėnesius suka galvas ir socialiniame tinklalapyje „Facebook“ dalijasi abejonėmis, ar nebus garsiąją Orvidų sodybą įsigijęs Vytautas V.Landsbergis. Įtarimai nepasitvirtino, bet pagrindo skleisti tokius gandus būta.

V.V.Landsbergis pasakojo, kad jam jau seniai skauda širdį dėl to, kaip tvarkoma sodyba. Esą ten nyksta vienuolio, šviesuolio Viliaus Orvido dvasia.

„Kalbos apie tai, kad įsigijau sodybą, yra paskalos. Gražios, bet paskalos. Nei lėšų tokių turėčiau, nei galimybių tvarkyti sodybą. Bet minčių nupirkti ir sutvarkyti taip, kaip buvo V.Orvido sumanyta, buvo. Sodybos įsigijimas ir priežiūra, ko gero, turėtų būti sąmoningos Lietuvos valstybės rūpestis. Panašiai kaip Čiurlionio muziejus“, – teigė V.V.Landsbergis.

Poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius V.V.Landsbergis turėjo svajonę, kad ta ypatinga vieta kada nors taptų visos Lietuvos dvasios vieta, kad joje kiek įmanoma būtų atkurtas V.Orvido paliktas sodybos vaizdas. Jis piktinosi, kad V.Orvido patvorin numestas okupantų tankas buvo pakeltas ant postamento ir dabar žiūri į didįjį sodybos kryžių.

„Pokalbiuose su Jonu Meku, savo tėvu Vytautu Landsbergiu, Juliumi Sasnausku buvome diskutavę apie galimybę bandyti organizuoti sodybos išpirkimo ir atidavimo Lietuvai akciją. Taip išsipildytų testamente išreikštas V.Orvido noras ir toje vietoje vėl vyktų dvasinis bei kūrybinis vyksmas. Sodybos gelbėjimo projektas buvo pristatytas ir Prezidentei. Buvo net surasti verslininkai, sutinkantys investuoti į sodybą, išpirkti ją ir atiduoti Lietuvai“, – pasakojo V.V.Landsbergis.

Lapkričio mėnesį verslininkai bandė kalbinti dabartinius sodybos savininkus, tačiau sulaukė labai kategoriško atsakymo – apie pardavimą negali būti net kalbų. Tuo bandymas atkurti V.Orvido dvasią jo tėvų sodyboje kol kas baigėsi.

V.V.Landsbergis prisiminė J.Sasnausko žodžius, kad Orvidų sodyba liko, tik ji dabar nebesusieta su konkrečia vieta.

Muziejumi besirūpinanti V.Orvido sesuo Palmira Beniušienė taip pat teigė girdėjusi kalbas apie tai, kad sodybą norįs įsigyti V.V.Landsbergis. Pati su šiuo žmogumi ji teigė nekalbėjusi.

Moteris pradžioje nė neprisiminė apie pasiūlymą parduoti sodybą.

Kiek pagalvojusi, P.Beniušienė teigė, kad vėlų rudenį jai kažkas skambino, klausė apie galimybę įsigyti muziejų, tačiau nei apie tolimesnį sodybos likimą, nei apie konkrečią pinigų sumą kalbos nebuvo.

„Mums labai reikalinga pagalba bei parama. Tačiau tai nereiškia, kad skubėtume parduoti muziejų. Nėra paprasta parduoti tėviškę. Apie tai net negalvojome. Jeigu kažkas konkrečiai pasiūlytų, reikėtų labai rimtai pagalvoti ir apsisprendimą nulemtų ne pinigai, o planas išlaikyti sodyboje muziejų“, – tikino P.Beniušienė.

Moteris su apmaudu kalbėjo apie tai, kad sodyba yra paveldosaugos objektas, tačiau paramos ar finansavimo jį prižiūrinti šeima nesulaukia.