Praėjusių šimtmečių ir dešimtmečių mada tapo eksponatais – perkame bilietus ir einame jos apžiūrėti į muziejus. Perkame bilietus ir einame jos apžiūrėti į didžiules arenas, kai pristatomos šiuolaikinės aukštosios mados kolekcijos. Mada jau seniai tapo menu, bet jei šį teiginį apversime? Ar pats menas yra mada? Ar būti kultūringam šiandien yra madinga?
„1940-ieji – skurdas, karas, bet moterys svajojo ir toliau būti gražios, patrauklios ir gundančios. Puošnių drabužių tuo metu pasiūti nebuvo galima, todėl moterys puošė juos įvairiais aksesuarais iš medžiagų, kurios būdavo joms po ranka, pavyzdžiui, medžio“, – tik įžengus į parodos „Nuo karo iki taikos“ XX a. 5–6 dešimtmečio mada iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos ekspozicijų salę, pradeda pasakoti gidė Daiva Vaitiekutė. Tai jau šeštoji tokia paroda Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje, atidaryta lapkričio 11 dieną.
D. Vaitiekutė ekskursiją po parodą tęsia pasakodama apie tai, kas buvo būdinga karo meto madai: „Moterų siluetas to laikotarpio madoje priminė X raidę. Nieko naujo sugalvota nebuvo, šis siluetas mados pasaulyje pasirodė jau 1937 m. Kadangi trūko audinių, siauri moterų sijonai buvo trumpinami virš kelių, švarkeliai taip pat tiesūs, trumpi. Išplatinti pečiai akcentavo ploną taliją. Štai suknelė, pasiūta iš staltiesės. Moterys išardydavo kelias senas sukneles ir pasisiūdavo naują. Trūko šampūno, karšto vandens, moterys ne visada galėjo išsitrinkti plaukus, todėl juos slėpė po turbanais. Tai – Lotynų Amerikos šalių įtaka to meto madai.“
Parodoje eksponuojamos garsių Paryžiaus mados namų kurtos suknelės ir kostiumėliai moterims. 5-ojo dešimtmečio gabių siuvėjų darbai iš populiarių aktorių ir dainininkių garderobo. Holivudo dizainerio, kūrusio drabužius aktorėms (tarp jų ir Gretai Garbo), Girberto Adriano kostiumėlis, kurio kūrybai siurrealistinę įtaką darė Elsa Schiaparelli. Huberas de Givanchy kūrė drabužius, tiek kasdienius, tiek kino filmams, savo mūzai aktorei Audrey Hepburn. Jean Marie Lanvin, Charlesas Frederickas Worthas, Girbert`as Adrianas, Elsa Schiaparelli, Chistianas Dioras, Coco Chanel, Cristobalis Balenciaga, Huberas de Givanchy – pavardės dizainerių, sukūrusių ne tik muziejuje eksponuojamas sukneles, bet iki šiol kaip mados prekės ženklas, neretai diktuojantis aukštosios mados tendencijas.
„1947 m. Paryžiuje pristatyta Christiano Dioro kolekcija „New Look“ („Naujas žvilgsnis“). Moteris panaši į gėlę, visiškai kitoks nei 5-ojo dešimtmečio stilius. Po karo dizaineris moterį norėjo padaryti labai gražią“, – gidė prašo atkreipti dėmesį į 6-ajam dešimtmečiui būdingus krinolinus, itin siaurą liemenį ir didelę krūtinę pabrėžiantį suknelės siluetą. – Reikėjo sumažinti manekenus, kad būtų galima apvilkti to meto suknelėmis. Ch. Dioras vienai suknelei sunaudodavo nuo 7 iki 70 metrų audinio, o ji sverdavo nuo 4 iki 20 kilogramų.“
Skambant 6-ojo dešimtmečio prancūziškoms dainoms, apžiūrėti ne tik to meto suknelių, bet ir stenduose išdėliotų aksesuarų renkasi įvairaus amžiaus lankytojai. Daliai jų paroda dar turėtų priminti jaunystę, likusieji gali tik iš arčiau pažiūrėti, kas tuo metu buvo madinga, ir pagalvoti, kokią madą paliksime po savęs, koks mūsų laikų menas atsidurs muziejuose, o gal vaikščioti po muziejus jau bus „nebemadinga“. „Sunku pasakyti, kas yra madinga, norėtųsi, kad žmonės vis dar domėtųsi tokiomis vertybėmis, kaip menas, grožis“, – sako D. Vaitiekutė.
Praėjusį sekmadienį naują 2014 m. pavasario ir vasaros kolekciją pristatęs drabužių dizaineris Juozas Statkevičius sako, kad mada, be jokių išlygų, yra menas: „Tai visai kitkas, nei pasiimti dažų, drobę ir nutapyti tai, kas šovė į galvą. Čia begalė „ingredientų“ – turi jausti figūrą, formą, net psichologiją, ko žmonės norės, o ko ne. Tai – skulptūra iš medžiagos, tai – dekoratyvinis menas, pagaliau spalvos, audinio parinkimas. Suraskite man kitą tokį meną, kuris būtų toks sudėtingas. Apie visas epochas sprendžiame pagal drabužius. Ir vien tai, kad pažiūrėjus į kostiumus galima pasakyti, kokio jie laikotarpio, parodo, kad mada yra menas.“
Mada (pranc. mode) – neilgalaikis tam tikro skonio, tam tikrų modelių drabužių, buities daiktų vyravimas kurioje nors gyvenimo ar kultūros sferoje, trumpalaikis kokio nors reiškinio populiarumas. Taip madą apibrėžia žodynai, ir greičiausiai mada šiandien yra ne tik tai, ką dėvime, bet ir tai, kaip gyvename, ką šiandien privalome turėti ir net ką galvoti. „Išmanusis telefonas, automobilis, žaliavalgystė“, – sako gatvėje kalbinti žmonės. Neturėti laiko – patvirtina daugelis tų, kurie užkalbinti tiesiog prabėga pro šalį. Štai kas šiandien populiaru.
„Juokinga sakyti, kad menas madingas, bet žmonėms jo reikia, kai gyvenimas toks greitas: greitas maistas, greitas seksas. Tai vienintelis dalykas, kuris atsiremia į žinomą posakį „menas ir grožis išgelbės pasaulį, – sako J. Statkevičius, paklaustas, ar teiginys „mada yra menas“, apverstas aukštyn kojomis, išlieka toks pat aktualus. – Yra visokio meno – aukšto ir žemo lygio, yra komercinis menas ir išskirtinis. Yra klasikai ir numylėti menininkai, bet tokia gausa galerijų, tokia gausa kolekcininkų rodo, kad žmonėms įdomi išliekamoji vertė, kokia epocha ką pagimdė.“ Tai, kad menas ir kultūra visada aktualūs, mano ir vienas gatvės praeivis: „Madingi dalykai – vienadieniai, o kultūra, menas – amžini. Kultūra yra vienas iš pagrindinių ramsčių žmogaus gyvenime.“
Kitą vertus, net ir tai, kas amžina, ne visuomet „madinga“: „Nesidomėti menu ir kultūra, būti nekultūringam, šiandien ne tik nemadinga, bet rodo ir tai, koks globalus susvetimėjimas“, – pastebi drabužių dizaineris J. Statkevičius. Tam, kad būtumėte madingi, greičiausiai neužteks išmaniojo telefono ar gražiai apsirengti – teks prisiminti, kada paskutinį kartą buvote kultūros renginyje, galerijoje ar muziejuje.
Jei neprisiminsite, į vieną iš jų galite užsukti dar šiandien – XX a. 5–6 dešimtmečio mados paroda Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje veiks iki kitų metų gegužės mėnesio.
Naujausi komentarai