XX a. seksualinė revoliucija turėjo galutinai išlaisvintų mūsų sielas ir kūnus, intymų kiekvieno gyvenimą paversdama į šventę be ribų. Tačiau panašu, kad taip nenutiko. Kodėl sugriovę daugybę sekso tabu, vis dar negalime patirti taip išsvajotos nirvanos?

Psichologyies.ru – interviu su psichoanalitiku Žanu Mišeliu Hirtu apie seksualinės laisvės prigimtį.

– Kas iš tiesų yra seksualinė laisvė?

– Galima sakyti, kad tai sugebėjimas ne tik susiliesti kūnais, bet ir susilieti su partnerio lytimi. Tam sekso partneriai turi įveikti kuklumą, nebijoti kalbėti apie norus ir fantazijas, patiriamą malonumą arba, atvirkščiai, pasišlykštėjimą. Tai nėra paprasta, nes seksas turi ir griaunamojo potencialo. Juk ne veltui daugelį amžių visuomenė stengėsi jį reglamentuoti, „uždaryti“ tam tikruose rėmuose. Nes jis yra lyg tam tikras trukdis: kai pora atsiduoda intymiems malonumas, jie atsiriboja nuo visuomenės, jiems neegzistuoja jokių taisyklių. Tiesa, po sekso revoliucijos kai kurie tabu, žiauriai slopinę seksualumą, išnyko.

– Ar nuo tada, „kai viskas galima“, neturėjome tapti laisvesni?

– Ne. Tai – iliuzija. Kai viskas leista, nieko nevyksta. Seksas tampa nebeįdomus, nebėra poros santykių centras. Šiandien seksas lyg ir visur, tačiau tai reiškia, kad jo nėra niekur. Už mums primestos išlaisvėjusios seksualinės fantazijos, už nesibaigiančių galimybių, kurių mes turime, slepiasi visiškas santykių nuvertėjimas, jų „belytystė“. Sekso perteklius nužudo seksą. Kadangi trukdžiai nebeegzistuoja, mylėtis labai paprasta, tačiau seksas nebeteikia tikrojo pasitenkinimo. Greičiau, atvirkščiai.

– Kuo jūs paaiškintumėte visus tuos sunkumus, kurie atsiranda kelyje malonumo link?

– Šiandien seksualumas plačiau naudojamas komerciniais tikslais. Sekso žaisliukai, filmai, internetinės svetainės priverčia nuolat jausti pornografijos buvimą mūsų aplinkoje. Dėl to žmonės ima jaustis sukaustyti, susiformuoja įvairūs kompleksai. Pastebiu, kad ne vienas mano pacientas išgyvena nerimą. Žmonės pavargo mylėti, nes, jų nuomone, tai ypač sunku. Jiems atrodo, kad jie serga, turi fiziologinių sunkumų, kad yra seksualiai nelaisvi, nes nesugeba visur ir visada patirti orgazmo. Tačiau juk seksualumo pagrindas yra geismas, kurio, deja, nesuprogramuosi. Priešingu atveju, mes įgyjame banalios, primityvios patirties, kuriai nepažįstamas jausmų gilumas.

– Ar tai reiškia, kad mūsų seksualumas slopsta?

– Taip, nes mus bando įtikinti tuo, kad seksualumas – funkcionalus. Tarsi mylėtis yra taip pat paprasta, kaip atsigerti vandens. Tačiau tai ne tas mechanizmas, kurį pakanka paleisti, ne ta sritis, kur kiekviena problema yra išsprendžiama praktiškai. Jums iškilo erekcijos problemų? Išgerkite tabletę... Su partneriu nesuprantate vienas kito? Pasinaudokite tokiu ar šiokiu patarimu... Tačiau nei tabletės, nei instrukcijos nesuteikia laisvės. Seksualumas – tai ne virtinė smulkių sunkumų, o didelių paslapčių pasaulis. Tai – tamsi ir paslaptinga visata, pavojinga savo besaikiškumu, galinčiu aukštyn kojom apversti mūsų gyvenimą.

– Tuomet kaip tapti seksualiai laisviems ir neprarasti seksualinių išgyvenimų gilumos?

– Pirmiausia reikia iš naujo mokytis surasti žmogaus seksualumo metafizinius ir kūrybinius matmenis. Į seksualumą negalima žvelgti kaip į kasdienius gyvenimo aspektus. Jis „pabėga“ nuo kiekvieno tik fiziologinio požiūrio ir reikalauja emocijų antplūdžio. Manau, kad kita seksualine revoliucija taps naujas meilės, kaip sugebėjimo suderinti lytinius santykius su stipriais jausmais, supratimas. Iš naujo atradimas tokio seksualios meilės, kurioje vienodai svarbu ir kūnas, ir širdis, ir žodis. Šiandien šios dėlionės dalelės išmėtytos. Meilė šiandien „pažeminta“ iki mechaninio sekso, tarsi mes būtume gyvuliai, kuriems laikas nuo laiko reikia patenkinti poreikius. Atskirti jausmus nuo sekso – pats baisiausias dalykas, ką galima padaryti. O sujungę juos, atsidurtume daug geresniame mums pasaulyje.