– Kaip aktorės gyvenime atsirado medicina, sveikatinimas? Ar jaučiatės ne tą specialybę kažkada pasirinkusi?

– Kažkada norėjau būti ir aktorė, ir daktarė, bet pasirinkau aktorystę. 35-erius metus buvau ir tebesu aktorė, myliu teatrą, labai laukiu filmavimų, filmų garsinimų – tai yra labai mano. Tačiau atėjo toks laikas, kai pajutau, kad vien tik to man mažai – manęs yra daugiau. Kažkaip neužsipildžiau, tada pradėjo nepatikti kažkokia tuštuma, pauzės. Ėmė atrodyti, kad galėčiau padaryti kažką daugiau: ar suvaidinti, ar nuveikti. Tada ir prisiminiau savo kitus norus, svajones, gal net talentą.

Aišku, buvo ir asmeninių gyvenimo lūžių, įvykių, nuotykių, kurie paskatino kelti klausimus: kaip, kodėl, kur link, ką man su visu tuo daryti, kaip būti? Dar ir pati turėjau labai konkrečių sveikatos problemų, kurias sprendžiant reikėjo fizinės pagalbos. Tad, beieškodama atsakymų į kylančius klausimus, atsidūriau kinų medicinos „Neijing“ mokykloje. Gydytoja Grecia Vargas, kuri mane tuo metu gydė, pasakė pranašiškus žodžius: „Matau, kad tu gydysi žmones.“ Tada tik nusijuokiau, bet, kai man pasiūlė mokytis, nuėjau į kursus ir baigiau trejų metų kinų medicinos mokslus.

Tada pajutau, kaip man tai svarbu ir reikalinga. Išlindo džinas iš butelio ir pasakė: „Monika, nesi tu tik kažkokia „etiketė“ – aktorė, mama ar moteris. Tu esi žmogus, kuris turi dar daug kitų talentų: panaudok juos.“ Negalėjau to ignoruoti. Mane tai sudomino. Pamačiau, kad tai veikia, kaip veikia ir kad puikiai dera su mano profesija, kad galiu koreliuoti: galiu ir vaidinti, ir padėti žmonėms. Vėliau mokiausi masažo – esu profesionali masažo specialistė, įgijau šią specialybę Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centre. Tad labai sistemingai einu į savo tikslą, kad galėčiau dirbti su žmonėmis, liestis prie jų ir padėti jiems eiti sveikimo keliu.

Atkaklumas: M.Bičiūnaitė sistemingai siekia savo tikslo – padėti žmonėms eiti sveikimo keliu. Butauto Barausko nuotr.

– Kodėl nusprendėte stoti į dramos terapijos studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete?

– Man visą laiką rūpėjo pabaigti medicinos mokslus – turėti aukštąjį išsilavinimą sveikatos srityje, kad galėčiau savo sveikatinimo veiklą plėtoti toliau. Atsirastos dramos terapijos studijos Vilniaus universiteto Medicinos fakultete mane labai nudžiugino, nes supratau, kad galiu suvienyti abi savo puses: Moniką – aktorę ir Moniką – kinų medicinos propaguotoją.

Medicinos mokslai buvo rimti – mokiausi ir neurologijos, ir psichiatrijos, ir psichologijos, ir reabilitologijos, ir, žinoma, dramos terapijos. Studijuodama gavau medicininių žinių ir įgijau dar vieną – dramos terapeuto – specialybę. Dabar įstojau į Klaipėdos universitetą mokytis toliau – gilinti akupunktūros žinių.

Dramos terapija buvo tik viena stotelė, bet ji – labai logiška senų mano patirčių, norų, lūkesčių ir svajonių išsipildymo link vedanti specialybė.

Kartu man buvo labai įdomu, kaip gali teatras virsti terapija. Teatras ir dramos terapija turi labai daug bendro, bet yra ir esminis skirtumas tarp dramos užsiėmimų ir dramos terapijos – eiti į žiūrovą ir eiti į save. Sakoma, skirtingos kryptys, skirtingi poliai.

Man gydymas, sveikatinimas, ieškojimas alternatyvių būdų labai įdomus. Labai gerbiu mūsų mediciną, jos neneigiu ir ja naudojuosi, bet matau ir papildančių dalykų, kuriais galima sau ar kitiems padėti. Tai ir kinų medicina, ir masažai, ir menų terapijos. Matau, koks yra to poveikis žmonėms, kaip jie to nori, kaip mane pačią tai veikia. Tai yra mano kelias.

Dabar galiu vadintis daktare-aktore. Labai gražiai skamba. Tik daug svarbiau, koks aš žmogus.

– Dėl savęs, kaip aktorės, kažką tuose moksluose atradote?

– Žinoma. Kiekvienas žmogus, kuris pasirenka kažkokią specialybę, eina dėl savęs – aš šito net neneigčiau. Visada eini ieškodamas atsakymų į kažkokius klausimus, visi klausimai tave veda prie ieškojimų. Tačiau vieni ieško tik dėl savęs, kiti atranda dėl savęs ir dalijasi su kitais tuo, ką atrado.

Aktoriaus darbui viskas naudinga. Niekada nepamiršiu Eimunto Nekrošiaus žodžių: „Man neįdomu, koks jis aktorius, man įdomu, koks jis žmogus.“ Aktorius visų pirma yra žmogus, o daktaras, mokytojas, terapeutas – tai tik etiketės. Aš irgi dabar galiu vadintis daktare-aktore. Labai gražiai skamba. Tačiau daug svarbiau, koks aš žmogus. Kas iš to, jei esu prasta daktarė ir prasta aktorė. Sakyčiau, net ne pati etiketė, o ta kelionė yra įdomi. Nemanau, kad scenoje aš apvogsiu save, jei turėsiu dar ir psichologinių žinių: manęs tai tikrai nenuskurdina.

Studijuodama gavau ir tokios informacijos, kuri man atrodė perteklinė. Tačiau dabar aš jau daugeliu atvejų suprantu, ką kalba medikai, o anksčiau toli gražu ne viskas buvo suprantama. Man, dirbančiai su žmonėmis, šios žinios – lobis. Jeigu būčiau pasirinkusi medicinos studijas jaunystėje, gal jau būčiau sausa, neįdomi, nuo viso to pavargusi daktarytė. Dabar turiu galimybę jungti dvi specialybes ir atrasti savo kelią, kaip padėti žmonėms. Jokiu būdu negalėčiau atsisakyti savo aktorės patirties, nes tai atvedė mane iki šito taško.

– Dramos terapeutams reikia nemažai psichologijos žinių. Ar jų jau buvote gavusi mokydamasi aktorystės?

– Mokydamiesi aktorystės jokių psichologijos pagrindų nesimokėme. Dabar visi žinome skandalus, kurių buvo kilę tiek Muzikos akademijoje, tiek kitose aukštosiose, tiek ir medicinos srityje. Tad būtina ten, kur mokomasi meno dalykų, ypatingai – aktorystės, kuri yra tokia labili profesija, turėti psichologą ir meno terapeutą. Žmogus turi turėti galimybę tuo menu pasinaudoti kaip įrankiu padėti sau. Nėra to nei Muzikos akademijoje, nei Dailės akademijoje.

Sveikatos įstaigos irgi nelabai linkusios meno terapeutus kviestis, nors pacientams, ypač išgirdusiems sunkios ligos diagnozę ar esantiems sunkioje situacijoje, pavyzdžiui, po operacijos ar netekties, meno terapeutas yra kaip kompresas – jiems tai būtina. Tai galiu užtikrintai sakyti, nes, rašydama magistrinį darbą „Moterų, sergančių išsėtine skleroze, saviraiškos ir psichoemocinės sveikatos kaita taikant dramos terapijos metodus“, daug dirbau su 32 moterimis, sergančiomis išsėtine skleroze.

Gydymo įstaigose dabar geriausiu atveju dirba ergoterapeutai, kineziterapeutai, masažuotojai. Žinoma, jie yra labai svarbūs ir reikalingi. Tačiau kas dirba su žmogaus psichika, kas rūpinasi jo psichoemocine sveikata? Niekas. Kad ir koks šaunus gydytojas būtų, jis neturi tam laiko, tik išrašo vaistus ir pasako: „Laikykis, broli“. Už ko tam žmogui laikytis? Už šeimos, kuri labiau už jį išsigandusi, pavargusi? Eiti į kažkokias privačias sesijas ne kiekvienas gali, nes tai kainuoja.

Misija: „Dramos terapija yra ne apie tai, kaip reikšti save scenoje, o apie tai, kaip būti ir išbūti su savimi, tai pastaruoju metu daug kam yra sudėtinga“, – užsiėmimuose aiškina M.Bičiūnaitė. Butauto Barausko nuotr.

Mačiau, kaip sergančios moterys, su kuriomis dirbau, pradėjo kurti, rašyti, piešti. Toliau su tomis grupėmis dirbu – negaliu paleisti, nes matau būtinybę, matau, koks didelis tokios pagalbos poreikis. Dabar mano tikslas – kalbėti apie tai garsiai, kad sveikatos sistemoje atsirastų menų terapeutų, daugiau psichologų, nes gausybė Lietuvos žmonių neturi galimybės eiti į privačias konsultacijas, o poreikis yra begalinis.

Dramos terapeuto darbe matau labai didelę prasmę. Dėl dramos terapijos turiu galimybę susitikti su neapsakomo grožio žmonėmis, kurie, turėdami negalią, yra daug įgalesni nei kai kurie, galintys viską. Matau, kaip dramos terapija padeda ir gydo sielą.

– Tai kas jūs šiuo metu labiau – aktorė ar sveikatos srities darbuotoja?

– Aš nesu tik aktorė, tik daktarė ar tik studentė – esu visuma atskirų dalių. Aktorė juk esu tik tada, kai stoviu scenoje, arba tada, kai matote mane per televizorių. Visais kitais atvejais esu Monika, kuri juokiasi, draugauja, myli, pyksta, kankinasi, stojasi, išgyvena, šoka, verda ar valgo… Teatro neįmanoma palikti. Jame tiesiog esu, jis yra mano dalis. Aš vis dar esu etatinė teatro aktorė, tad savo visą kitą veiklą turiu derinti prie teatro. Tačiau Visata man yra palanki, nes dar neteko spręsti klausimo, kam teikti pirmenybę, – labai lanksčiai išlaviruoju.

– Neseniai baigtos studijos Vilniaus universitete, laukia metai studijų Klaipėdoje. Dar nenusibodo?

– Kolega Džiugas Siaurusaitis mane erzino: „Tai kur tu čia, Trečiojo amžiaus universitete, mokaisi?“ Sakiau, kad ne, palauk, Trečiojo amžiaus universitetas dar bus. Juokiuosi, kad iki to laiko jau tikrai nušvisiu, tai, matyt, eisiu teologijos studijuoti.

Dėl dramos terapijos turiu galimybę susitikti su neapsakomo grožio žmonėmis, kurie, turėdami negalią, yra daug įgalesni nei kai kurie, galintys viską.

Esu amžina studentė. Visa tai – ne mokymasis dėl mokymosi. Aš turiu tikslą ir einu jo link. Noriu padėti žmonėms, o Lietuvoje, kad tai galėtum daryti, turi turėti gausybę popieriukų ir atitikti galybę nuolat besikeičiančių reikalavimų. Taip, mokslai jau šiek tiek nusibodo, bet yra ir labai daug žaismingų dalykų, tai irgi tam tikra terapija. Mano amžius – studijoms ne kliūtis. Terapijoje patirtis skamba pirmu numeriu, o per gyvenimą nori ar nenori tos įvairios parties prisirenki, ir ji turi labai didelį svorį. Manau, turiu gražią perspektyvą, jeigu nenukvaksiu ir Alzheimerio liga nesusirgsiu – kai būsiu nebereikalinga kaip aktorė, turėsiu puikią profesiją.

Baigiant dramos terapijos studijas man reikėjo parašyti magistrinį darbą, o aš, patikėkite, nesu rašantis žmogus. Man tai buvo iššūkis. Galvojau, kad paslysiu viduryje kelio, bet ne. Parašiau 114 puslapių vertingą ir prasmingą darbą, kuriuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, nes viešai publikuotų tokių darbų apie išsėtinę sklerozę ir dramos terapiją nėra.

Įvairiomis terapijomis pradėjau domėtis dar gana jauna – nėra taip, kad artėjant senatvei sugalvojau visko mokytis. Man įdomu kuo daugiau patirti ir sužinoti. Vis dėlto reikia baigti pagaliau, pats laikas tapti gyvenimo, o ne instancijų studente.