Kas griauna santykius?

Santykių kūrimo procese vyras ir moteris dalijasi atsakomybe, įsipareigojimais, sprendžia artumo, savarankiškumo ir asmeninės erdvės bei kitus klausimus. Taip santuokoje susiformuoja kiekvieno poros nario – vyro ir žmonos, vaidmenys.

Santuoka mūsų visuomenėje yra laikoma vertybe ir pasižadėjimas gyventi santuokoje yra vienas labiausiai vertinamų įsipareigojimų žmogaus gyvenime. Artimieji, draugai ir visuomenės lūkesčiai daro didelį spaudimą taikytis, jei pora pareiškia norą skirtis.

Tačiau, nepaisant gerų ketinimų ir norų, išsaugoti santuoką pavyksta ne visiems. Kai kurios poros įsivaizduoja, kad tobulų santykių esmė – konfliktų nebuvimas. Šios poros tikisi, kad jeigu niekada nesipyks, tai daugelį metų gyvens kartu ilgai ir laimingai. Tačiau ne konfliktai griauna santykius, bet nerealūs lūkesčiai, nemokėjimas išsakyti savo poreikių, tikėjimasis, kad kitas visada ir viską turi suprasti be žodžių.

Noras įtikti ir lūkesčiai

Viena priežasčių, dėl ko tarp sutuoktinių atsiranda nesutarimų, yra noras būti tobula žmona ar vyru ir įtikti savo mylimajam ar mylimajai.

Tokiais atvejais neretai manoma, kad yra būtina jaustis taip ar bent parodyti, kad kitam patiktų. Dėl tokios nuostatos vyro ir žmonos vaidmenys dažnai tampa labai apibrėžti ir ypač nelankstūs, todėl nebelieka asmeninės laisvės, erdvės augimui ar pokyčiams.

Pavyzdžiui, vyras iš tiesų niekada nemėgo lyrinės muzikos, tačiau jo mylimai žmonai ji labai patiko, todėl jis nuolat pirkdavo bilietus į lyrinės muzikos koncertus. Laikui bėgant vyras atsisakė jam patinkančių roko muzikos koncertų ir ėmė lankytis tik lyrinės muzikos koncertuose. Norėdamas įtikti žmonai vyras prarado dalį savo pomėgių. Nors jis išoriškai demonstravo, kad jam patinka lyrinės muzikos koncertai, tačiau giliai viduje niršo ant žmonos ir jautėsi dėl to nelaimingas.

Panašiai atsitiko ir mylinčiai žmonai, kuri siekė įtikti savo vyrui. Ji darė viską, kaip vyrui norėjosi: stengdavosi iš darbo grįžti kuo anksčiau ir rūpinosi namais bei vaikais, ruošė valgį, retai susitikdavo su draugėmis. Taip elgėsi manydama, kad jei bus gera, tobula žmona, vyras mylės amžinai.

Tobulumo paieškos

Vis dėlto nesibaigiantys buities darbai, vaikų priežiūra ilgainiui pradėjo varginti ir įgristi.

Deja, kontrolė nepadeda išlaikyti gerų santykių. Santuoką ir santykius turi saugoti abipusis įsipareigojimas.

Vyras visa tai priimdavo kaip savaime suprantamą dalyką – nesakydavo pagyrimų ir nerodė dėkingumo. Jis rūpinosi šeima siekdamas užtikrinti materialinę gerovę, todėl dirbdavo iki vėlumos. Iš darbo grįždavo pavargęs ir prašydavo, kad šeima jam leistų pailsėti.

Moterį apėmė nusivylimas. Kai keletą kartų grįžęs iš darbo vyras rado ją plaunančią grindis ir paklausė: "Tai dar tvarkaisi?", moteris iš pykčio pravirko. Atviro nuoširdaus pykčio "tobula" moteris parodyti vyrui negalėjo. Ašaros – vienintelis būdas, kuriuo ji galėjo išreikšti savo nuoskaudą. Pyktį nukreipė į save, kaltindama, kad nieko nespėja.

Moters savikritiškumas stiprėjo, sparčiai menkėjant jos pasitikėjimui savimi ir ji dar labiau įsikabino į vyrą bei dažniau verkdavo. Moters ir vyro santykiai darėsi vis panašesni į mažos dukrelės ir tėčio santykį: moteris tapo visiškai priklausoma nuo vyro ir jis buvo jos visas gyvenimas. Net būdama darbe ji nuolat su juo bendraudavo mintimis, modeliavo situacijas, ko vyras galėtų iš jos tikėtis ir kaip ji turėtų pasielgti.

Dar blogiau, moteris, būdama tokia priklausoma nuo vyro ir nepasitikėdama savimi, pradėjo pavyduliauti viskam, kas atimdavo iš jos laiką pabūti su vyru – jo darbui, draugams, tėvams, pomėgiams ir pan. Moteris dėl nesaugumo ir noro įtikti bei tobulos žmonos įvaizdžio negalėjo vyrui parodyti atviro pasipiktinimo dėl to, kad jis nepadeda buityje ir rūpintis vaikais. Savo pyktį ji išliedavo pavydo scenomis, nes įsivaizdavo, kad vyras ją apleido dėl kitos moters.

Pavydo scenos kartojosi, santykiai priėjo aklavietę, nes abu – tiek vyras, tiek žmona – neberado išeities. Žmona niekaip negalėjo patikėti vyro įrodinėjimais, kad jis yra ištikimas. Tačiau, kai vyras, netekęs vilties įrodyti savo santykių sąžiningumą, prisipažino, kad turi meilužę, moteris pasijuto sutriuškinta. Ji jautėsi išduota, apleista, atidavusi viską, ką geriausio turėjo, savo vyrui, bejėgė ir įniršo. Poros santykių aiškinimasis baigėsi pasikartojančiu smurtu ir galiausiai konfliktiškomis ilgai trunkančiomis skyrybomis.

Meilė – dvi vienatvės

Porų patekusių į tokią situaciją, kai moteris nori būti tobula savo vyrui ir siekia įtikti, santykiai gali klostytis įvairiai.

Pavyzdžiui, vyras gali tapti priklausomas nuo žmonos žavėjimosi, nes dėl to jaučiasi patenkintas savimi. Toks vyras nori, kad žmona rūpintųsi namais ir vaikais, nedirbtų, nes bijo, kad kiti vyrai darbe jos nesuviliotų. Jis gali pradėti pavydėti bet kam, kas atitraukia jos dėmesį nuo jo.

Nereta situacija, kai vyro pavydo objektu tampa vaikas, ypač pirmagimis. Vyrui gėda net sau pripažinti, kad jis pyksta ant savo kūdikio. Tačiau jis jaučiasi įskaudintas, apleistas ir išduotas. Žmona negali numalšinti vyro skausmo, nes tai jo vidinė problema.

Tokie santykiai irgi veda į sutuoktinių atitolimą vienas nuo kito, konfliktus ir dažnai kupini kontrolės, emocinio, psichologinio, ekonominio ir net fizinio smurto.

Kai bent vienas iš poros negali jaustis savimi, tikrojo artumo sukurti neįmanoma.

Santuokos esmę bene geriausiai apibūdina poeto Rainerio Marios Rilke‘s žodžiai: "Meilė – tai dvi vienatvės, kurios gina, saugo ir sveikina viena kitą." Tik du atskiri, savarankiški žmonės, galintys pripažinti ir gerbti vienas kito skirtingumą, gali sukurti artimą ir darnų ryšį. Savarankiškumas, neretai literatūroje dar vadinamas autonomija, yra labai svarbus artimai bendraujant. Būtent jis padeda išlaikyti artimą ryšį, kartu neprarandant savo asmenybės. Ne mažiau svarbus yra tikėjimas, kad artimas žmogus tave supras. Tai skatina kalbėtis, aiškiai išsakyti savo norus, lūkesčius, nebijant atstūmimo.

Pripažinti savarankiškumą

Kaip sukurti tikrąjį artumą ir išvengti slapto nepasitenkinimo santykiais?

Pirmiausia, mokykitės pripažinti vienas kito savarankiškumą. Tai padeda išvengti susiliejimo. Kai poros santykiai susilieja (buvimas "du viename" būsenos) ar pora ilgą laiką leidžia kartu, tuomet vieno iš partnerių noras turėti daugiau asmeninės laisvės kitam gali atrodyti tarsi noras nutraukti sutartį. Dėl to kyla grėsmė, kad įsigalės santykių kontrolė. Deja, kontrolė nepadeda išlaikyti gerų santykių. Santuoką ir santykius turi saugoti abipusis įsipareigojimas.

Antra, mokykitės atpažinti savo projekcijas – psichologinės gynybos mechanizmą, kurį pasitelkę žmonės savo savybes, mintis, jausmus ar ketinimą priskiria kitam, tokiu būdu siekdami kontroliuoti, įveikti savo nemalonius jausmus ar išvengti atsakomybės. Projekcija kartu padeda sumažinti kliūtis tarp savęs ir kitų. Ji dažnai pasitaiko, kai yra artimi santykiai.

Mylimam žmogui dažnai priskiriamos savybės, kurių gyvenime pačiam trūko ar ko ilgimasi. Pavyzdžiui, "jis vienintelis, su kuo aš galiu pasikalbėti", "tik su juo jaučiuosi tokia saugi", "mes labai tinkame vienas kitam, nes ji tokia pati kaip ir aš". Tokiomis teigiamomis projekcijomis dažniausiai ir prasideda meilė. Vis dėlto laikui bėgant tampa akivaizdu, kad šios projekcijos neišsipildo, todėl gali atsirasti ir neigiamų, kaip pavyzdžiui, "jis manęs visiškai nevertina", "jam niekas nerūpi, tik nuolat kabinėjasi", "amžinai surūgęs", "jai niekada negana... užsispyrusi, neįmanoma perkalbėti, absoliučiai negerbia manęs".

Trečia, stenkitės atsisakyti siekio pakeisti kitą. Tenka sutikti daug porų, kurios deda nežmoniškas pastangas vienas kitą keisti ir labai mažai daro, kad pakeistų savo lūkesčius vienas kitam. Savęs pažinimas ir supratimas, atradimas, ką savyje galima pakeisti ir su kuo reikia susitaikyti, daug veiksmingiau padeda išvengti nesutarimų, nei bevaisės pastangos pakeisti kitą.