Kodėl Lietuvos mokyklose darosi nebesaugu ir kas vyksta su vaikais, kalbėjo vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys.
Po dviejų iš eilės įvykusių sukrečiančių incidentų – vieno sostinėje, kito Marijampolėje – kyla klausimų, ar tokios istorijos gali būti susijusios ir viena kitą paveikti. Kaip teigė vaikų ir paauglių psichiatras L. Slušnys, tokia tikimybė egzistuoja, tačiau ją įvertinti sudėtinga.
„Iš to, kuo domėjausi, lyg ir sunku pasakyti, tikrai labai sudėtinga. Nebent socialiniuose tinkluose labai stipriai pasklido pirmadienį įvykusi istorija ir antradienį įvyko kaip kamuoliuko atsimušimas kitame mieste. Tokie įvykiai gali skatinti. Panašiai, kaip ir tam tikrais savižudybės atvejais – Verterio sindromas. Vienas gali padaryti sniego gniūžtę. Tad smurtiniai nusikaltimai taip pat gali vykti sniego gniūžtės principu“, – sakė L. Slušnys.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Anot specialisto, nors vaikų žiaurumas visuomenę sukrečia labiau nei suaugusiųjų, iš esmės skirtumai slypi gebėjime save kontroliuoti.
„Pirmiausia nepamirškime, kad ir suaugę panašiai žiaurūs, bet moka dar kontroliuoti. Jie turi didesnius savikontrolės įgūdžius, turi tam tikrus įgūdžius suvokti tam tikrą perspektyvą. Paauglių amžiuje pasekmės suvokimas yra labai ribotas. Jeigu jis dar buvo neugdytas, mes turime dar didesnę problemą. Ši kompetencija, kaip perspektyvos, pasekmių numatymas, yra ugdoma“, – aiškino jis.
Pasak L. Slušnio, paaugliams dažnai būdingas impulsyvus elgesys, kai veiksmas aplenkia pasekmių įvertinimą.
„Pas paauglius dažniausiai vyrauja emocinis veiksmas – užsikūriau, sugalvojau, padariau. Tada, kai jau padariau, pradedu galvoti – gal ir negerai padariau, bet, deja, traukinys jau nuvažiavo, pasekmės yra“, – teigė specialistas, pridurdamas, kad suaugę dažnai yra panašūs, bet jie save truputį labiau pristabdo.
Paklaustas apie galimą narkotikų įtaką, jis pabrėžė, kad apie tai galima kalbėti tik turint konkrečių įrodymų, tačiau problema – reali.
„Šiais laikais yra nežmoniški narkotikų kiekiai, prieinamumas jų yra didelis. Ne paslaptis, kad tiek vaikų psichiatrai, tiek pediatrai, kurie dirba Skubios pagalbos skyriuje, pastebi, kad narkotikais apsinuodijusių arba tiesiog nebūtinai apsinuodijusių, bet tiesiog apsinešusių, paauglių yra ne taip mažai. Amžius kartais daro įspūdį, pavyzdžiui, 12-os metų turbūt jau niekas nebestebina Skubios pagalbos skyriuje“, – kalbėjo L. Slušnys.
Kalbėdamas apie smurto priežastis, specialistas išskyrė savitvardos stoką ir emocinį nestabilumą.
„Dažniausiai vis tik savitvardos stoka. Tai yra tam tikra emocinė kompetencija. Pyktis, įtūžis, tam tikras santykių aiškinimasis. Kai aš nebeturiu kitos galimybės išreikšti savo pozicijos arba jaučiuosi tiek pažemintas, kad man atrodo, jog vienintelis būdas tą problemą išspręsti – tai griebtis smurto“, – sakė jis.
Anot jo, kai kuriais atvejais tai gali būti susiję ir su psichikos sveikatos sutrikimais: „Tai gali būti ir psichozės variantai. Vienas, sakysime, kraštutinių, labai retas. Labai retai taip būna, bet gali būti. Gali būti tiesiog žmogus emociškai nestabilus dėl įvairiausių psichologinių, psichiatrinių būklių.“
L. Slušnys taip pat pabrėžė, kad vaikų gebėjimas sustoti ir apgalvoti veiksmus labai skiriasi.
„Pirmiausia nuo susierzinimo iki kažkokio įtūžio praeina tam tikras laiko tarpas, yra vaikų, kurie sugeba atsitraukti, permąstyti, apgalvoti. Yra vaikų, kurie yra tokio lygmens, kad susierzino ir iš karto pereina į agresiją, nes tiesiog tame lauke neegzistuoja susimąstymo, apgalvojimo periodas“, – aiškino specialistas.
Specialisto teigimu, ne visada įmanoma iš anksto numatyti tokį elgesį, nors tam tikrų ženklų dažnai būna.
„Didžiojoje dalyje atvejų, jeigu gerai pažiūrėtume į visą struktūrą, kur vaikas egzistavo, gyveno, buvo, ko gero, rastume, kad jau požymių buvo anksčiau. Žinote, požymis – jis ten kartais paleidžia kokį nors namuose puodelį, susijaudinęs ištaško ką nors. Ar jau čia ta dalis, kur reikia pranešti, kad rytoj jis kažką darys? Čia yra visada tas klausimas“, – teigė L. Slušnys.
Jis pridūrė, kad net ir pastebėjus tam tikrus signalus, konkretaus veiksmų momento nuspėti beveik neįmanoma.
„Atsikėlęs vaikas net nebūtinai pasakys, kad nešasi peilį. Jis nebūtinai praneš šį faktą. Jis, atėjęs į mokyklą, nori pirmiausia pasirodyti, kad žiūrėkit, ką aš atsinešiau. Ir galbūt jis norėjo tik pasirodyti, norėjo suvaidinti kažką ypatingo. Rezultate galbūt gavo repliką, pastabą ir sureagavo būtent taip“, – kalbėjo specialistas.
„Tai ar tą galima numatyti? Aš, tiesą sakant, abejoju. Jeigu atsirastų tokie, kurie gali šitą įžvelgti, tai sakyčiau – parodykit man, aš labai džiaugsiuosi. Tada stebėkite“, – pridūrė jis.
Naujausi komentarai