D. Gailienė: iššūkiai pažadina dar nematytus žmonių resursus ar galias

Vasario 24 d. pabudome pasikeitusiame pasaulyje. Rusijai užpuolus Ukrainą, o Ukrainai narsiai ginant savo laisvę ir teisę egzistuoti, karą pajutome ypač arti. Kaip išbūti šioje karo realybėje nekenkiant sau? Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto klinikinės psichologijos dėstytoja, kolektyvinių traumų tyrėja profesore Danute Gailiene.

– Nors karas vyksta ne Lietuvoje, bet jau daugiau nei mėnesį didelė dalis Lietuvos visuomenės jaučia įtampą. Ar tai normalu?

– Taip, mes esame karo realybėje, Ukrainoje yra karo židinys. Tai yra taip baisu, kad normalus žmogus negali nereaguoti. Aš dabar iš kolegų iš įvairių šalių gaunu laiškų, kurie, kad ir kur gyventų – Norvegijoje ar Šveicarijoje, vis tiek jaučiasi sukrėsti. Tiesiog žmogus turi galimybių pajausti kitų žmonių kančią. Mūsų padėtis, aišku, ypatinga – mums visa tai labai arti dėl mūsų istorinės patirties, dėl istorinės atminties. Kiek arti, kaip mus tai paveiks ir kokių turės padarinių – sunku išmatuoti. Kada nors bus viskas matuojama ir tyrinėjama. Pamenu, per Sausio 13-osios įvykius man viena amerikietė šaukė: „Čia gi knyga, rašykite knygą, čia gi knyga!“ Bet negali rašyti būdamas tame židinyje. Tai ir čia bus visokių duomenų, tyrimų, vertinimų.

Šis karas yra labai didelis iššūkis, Lietuvai – taip pat. Ne be reikalo mes apie šią situaciją kalbame tokiais stipriais žodžiais – karo trauma, sukrėtimas. Tenka reaguoti į tą baisią realybę ir kovoti už gyvenimą. Už savo kasdienį gyvenimą.

Tai, ką dabar matome vykstant Ukrainoje, yra realu: reali grėsmė, realios žūtys, realios bombos, realūs gimdymo namų bombardavimai. Ir mes žinome, kad mums ši grėsmė taip pat reali. Tai, ką išgyvename dabar, yra karo trauma, nors visi ją išgyvename skirtingai.

Jūs klausėte, ar tai normalu? Blogai jaustis dabar, deja, yra normalu. Nenormalūs ne mes, o situacija. Šiandienos aplinkybėmis nervintis – nieko blogo, adekvatu esamai situacijai. Padidėjęs jautrumas, paaštrėjusios emocijos, bejėgystės jausmas ir nervingumas – visa tai normalu šiame kontekste.

– Tačiau iš esmės žmonių, kurie iš tikrųjų matė karą, kurie patyrė, kas tai yra, Lietuvoje jau ne tiek ir daug likę. Kodėl mes vis tiek taip jautriai visa tai priimame?

– Na, turbūt labiausiai dėl mūsų istorinės atminties. Dėl to, kad dar gyvai mums yra perduota informacija iš senelių, tėvų. Taip, dauguma šiandienės visuomenės karo nematė, bet šalies istorijoje, šeimų istorijose tai yra labai gyva ir nesunku įsivaizduoti, kad tokie dalykai gali vykti. Ta vadinamoji kultūrinė atmintis ir tos kolektyvinės traumos, tie lūžiai, kurių patirta, jie gyvi tokiu nematerialiu pavidalu – naratyvuose, atmintyje. Bet jie yra realybės faktas.

Tai, kad į paviršių iškyla tos kolektyvinės, istorinės traumos, didžiąja dalimi mus kaip tik mobilizuoja veikti.

– Galima sakyti, istorijos mokytis svarbu, kad prisimintume, ką mūsų tauta patyrė ir kokių grėsmių gali kilti?

– Mokytis apskritai yra svarbu. Apie tai galima daug filosofuoti. Tačiau dabar prisimenu epizodą iš kitos srities – iš suicidologijos, kadangi aš daug dirbu savižudybių tyrimų srityje. Yra žinoma tokia istorija: kai išėjo Johanno Wolfgango Goethe'ės „Jaunojo Verterio kančios“, prasidėjo imitacinės savižudybės – Danijoje, Vokietijoje jaunuoliai kartojo tą knygos herojaus poelgį. Ir J.W.Goethe'ei kažkas pasakė: „Žiūrėkite, kas vyksta!“ J.W.Goethe atsakė: „Na, yra kvailių, kuriems skaitymas ne į naudą, tai kuo aš čia dėtas?“ Tai ir čia galėtume sakyti: deja, reikia pripažinti, kad istorijos žinojimas ne visada naudingas. Visi išmoko istoriją ir čia pat, visiems tiems gerai išmokusiems istoriją matant, tris dešimtmečius vyksta visiškas imperijos stiprėjimas.

– Tie jausmai, kurie dabar žmones aplanko, yra labai įvairūs: kažkam nerimas, kažkam baimė, kažkam pyktis, bejėgiškumas suvokus, kad negali nieko pakeisti, nuo tavęs niekas nepriklauso. Ar visa tai ir motyvuoja žmones veikti?

– Na taip. Vienas pagrindinių dalykų, kad žmonės imasi veikti, yra nerimas. Aktyviai veikti – tai vienas puikiausių dalykų, ką galima tokioje situacijoje daryti, kaip likti adekvačiam, kaip nerimą sumažinti. Veikdamas tai, ką jis gali, padėdamas taip, kaip gali, žmogus pasijunta geriau.

Bet mes truputį gal supaprastintume, jeigu sakytume, kad iš nerimo žmonės staiga tokie geri. Yra ir gilesnių dalykų. Žmonės iš principo yra geri, turi užuojautos, empatijos. Tas veikimas – tai ne tik autoterapija, o kai kas giliau.

Pavyzdžiui, yra daug tyrimų, kuriuose buvo nagrinėjama, kuo išsiskyrė tie žmonės, kurie gelbėjo kitus Holokausto metu, ar yra kokių bendrų tų žmonių ypatumų. Tokie tyrimai parodė, kad tie gelbėtojai buvo labiau vertybiški žmonės ir jie taip buvo auklėjami nuo mažens. Kitaip sakant, veikti skatina ne tik dabartinė emocinė būsena, bet ir kažkokie giluminiai, vertybiniai dalykai, kurie žmogui irgi liepia elgtis padoriai.

Poveikis: kaip tik galime padėdami kitiems, mes padedame ir sau – sumažiname įtampą ir nerimą, kylantį dėl grėsmingos situacijos. / L. Balandžio / BNS nuotr.

– Žmonės stebi tą informaciją įvairiausiuose šaltiniuose – televizijoje, portaluose, socialiniuose tinkluose ir stengiasi dalytis kiekviena smulkmenėle, kuri suteikia vilties. Toks didelis mūsų vilties poreikis – kabinimasis net į mažiausią smulkmeną?

– Sakyčiau, kad taip. Poreikis išlaikyti viltį net baisioje situacijoje yra labai didelis. Tas vilties puoselėjimas yra tiesiog gyvybiškai reikalingas. Žinoma, jeigu tai nevirsta realybės ignoravimu ir naivumu. Bet tai yra gerai, nes priešingas polius yra rezignacija – pasidavimas. Yra daug žmonių, kurie kaip tik linkę skleisti paniką, visišką rezignaciją, nors jie irgi nežino baigties. Nei vieni, nei kiti nežino baigties. Bet žmonės, kurie kabinasi į viltį, jie ir save, ir kitus stiprina, mažiau skleidžia aplink save negatyvumo.

– Kitas dalykas – tie, kurie mėgina gyventi kiek įmanoma normalesnį gyvenimą, kažkuo džiugiu dalytis, nes karas vyksta ne pas mus, o netoli mūsų, dažnai sulaukia pasmerkimo. Tačiau mūsų gyvenimas, net ir tokiomis aplinkybėmis, turi tęstis – negali susikoncentruoti tik į karą Ukrainoje.

– Taip, būtinai. Tas šiandienos iššūkis susideda iš dviejų dalykų. Vienas dalykas yra egzistencinė kaltė, kuri kyla kiekvieno padoraus žmogaus širdyje: kažkur žūsta žmonės, o aš nieko nepadarau, aš jaučiuosi kaltas. Tai žmogiška, tai reiškia, kad  žmogus dar gyvas, kad jis dar turi širdį. Kitaip ir neįmanoma – negali tai, kas vyksta, nejaudinti. Bet tai yra tokia conditio humana, su kuria nelengva ką nors padaryti. Dalį tos būsenos, tos kaltės tiesiog reikia priimti, pripažinti, kad mane tai jaudina.

Bet kita pusė tos situacijos yra pareiga. Mūsų kova dabar yra kova už savo gyvenimą visomis prasmėmis, kad tas priešas ar karas negriautų taikos. Už taiką, už tai, kuo gyvename, kaip aš sakau, už savo kasdienybę mes taip pat turime kovoti: jeigu numatytas pokalbis – reikia kalbėtis, jeigu ima juokas – reikia juoktis. Lyg specialiai, lyg parodant priešui, kad mūsų taip lengvai nenutildysi, nenuliūdinsi, mes gyvi, mes gyvename, mes teisūs, mes taikioje šalyje gyvename ir branginame tą gyvenimą, palaikome tuos, kurie už tokią pat taikią šalį kovoja.

– Jau daugiau nei mėnesį laukiame Ukrainos pergalės, vis nesulaukiame ir natūralu, kad kažkada ta pradinė euforija yra linkusi išsikvėpti. Kažkuriuo momentu ateina tam tikra stadija, kai žmogų užvaldo abejingumas. Kaip tam nepasiduoti?

– Viena vertus, tai yra natūralus dalykas, nes išlaikyti visą laiką aukštą gaidą, kaip jūs sakote, – euforiją, ilgam jėgų neužtenka. Traumų atvejais mes visada tai matome – priartėja žmogus prie trauminės patirties ir vėl atsitraukia, priartėja ir vėl atsitraukia. Taip mūsų esybė siekia save išlaikyti, reaguoti ir vėl kažkaip nereaguoti. Tad reikėtų pripažinti, kad čia yra natūralu.

Bet labai protingai daro visi, kurie sako: žiūrėkite – gresia užmigti, gresia atbukti, o tai nebus gerai. Todėl ir reikalingos įvairios viešos akcijos, skatinančios aktyvumą.

Žmonės dabar nepaprastai dosniai dalijasi pagalba – vieni tiesiogiai priima žmones iš Ukrainos, kiti artimųjų ratą telkia, kas kuo padėti gali: kažkas darbo ieško, kažkas namų, drabužių ir pan. Tai aš sakyčiau, kad nereikia krimstis, jeigu pajunti nuovargį. Jis tikrai natūralus. Čia yra savisaugos instinktas, galima sakyti. Tačiau reikia įjungti protą ir stebėti, ar tai nepereina į abejingumą.

– Jūs esate sakiusi, kad tokiais kritiniais momentais, kaip dabar, mūsų protas gali būti ir mūsų draugas, ir priešas. Kaip tai suprasti?

– Draugas – ta prasme, kaip mes dabar ir kalbame: maža kokių tau kyla impulsų – protas rūšiuoja ir vertina realybę, padeda protingai elgtis kiekvienoje situacijoje, padeda atskirti, kur perdėta panika, o kur tikrai realus pavojus, kur nieko šiuo metu negali padaryti, o kur tikrai reikia kažką daryti. Protas čia mums yra didžiulė dovana.

Sakydama, kad ir priešas, daugiau turiu galvoje vaizduotę. Mes turime gebėjimą kurti vaizduotėje realybes. Pavyzdžiui, įsivaizduoti, kaip yra blogai arba kaip bus blogai. Tai labai būdinga sukrėstiems žmonėms, kurie jau patiria kažkokių baisumų ir yra sukrėsti, nes paradoksas – jie ne tik kad to baisaus įvykio būna sukrėsti, bet dar ir sugeba pridėti prie to sukrėtimo papildomų siaubų su savo vaizduote.

Sakyčiau, protas ir vaizduotė tampa mūsų priešais, kai mes nebesiskaitome su realybe, kai padidiname grėsmę tokiais dalykais, kurių nebuvo. Pavyzdžiui, traumų psichologijoje mes dažnai susiduriame su tuo, kad traumuoti žmonės jaučia labai stiprią gėdą, nors jie tikrai yra aukos. Čia kalbama apie tuos, kuriuos tikrai užpuolė, skriaudė ir jokių galimybių pasipriešinti nebuvo. Bet jie sugeba kažkokiu protu sunkiai paaiškinamu būdu prisiimti sau kaltę ir jaučia gėdą, jaučiasi labai pažeminti ir nevertingi dėl to, kad nepasipriešino. Tarsi būtų galėję...

Blogai jaustis dabar, deja, yra normalu. Nenormalūs ne mes, o situacija.

– Psichikos sveikatos specialistai, kalbėdami apie pandeminį laikotarpį, pažymi, kad jis labai didelę neigiamą įtaką turėjo mūsų jaunajai kartai, moksleiviams, kuriems šešiolika ar aštuoniolika metų būna vieną kartą gyvenime, ir jiems teko tą laiką praleisti karantine. Dabar jaunoji karta vėl patenka į jiems sunkiai suprantamą – karo grėsmės – situaciją. Ar jų psichikai tai gali turėti kažkokios įtakos?

– Žinoma gali, nes visa tai, kas vyksta, jiems tikrai yra iššūkiai. Tačiau labai svarbu matyti šiek tiek platesnį vaizdą, kontekstą. Vienas dalykas – iššūkiai žmogų gali sustiprinti, gali ir susilpninti. Kalbant apie pandemiją – buvo tie sunkūs kritiniai laikai, bet praėjo. Labai priklauso bendras kultūrinis audinys: valstybė nesugriauta, mokykla veikia, gyvenimas tebesitęsia, šeima šalia. Jeigu tie padariniai įveikiami saugioje aplinkoje, tai gali būti sėkminga.

Pandemija buvo iššūkis, o tai, kas vyksta dabar, yra nepalyginti baisiau. Todėl turime galvoti apie tai, kad jauniems žmonėms tenka susidurti su tokiais dalykais. Mes nežinome, kaip bus. Bet aš vėl grįžtu prie traumų psichologijos. Traumų psichologijoje visada yra tas pažeidžiamumas – resursai, traumavimas – įveika. Visada šie du poliai kažkaip įsijungia. Ir netgi žinome, kad visokie iššūkiai pažadina dar nematytus žmonių resursus ar galias. Bet gali ir sulaužyti.

Traumų ar didelių iššūkių atveju dažniausiai abi tos linijos veikia: žmogus ir kenčia, bet ir kažkaip subręsta, sustiprėja. Kaip susipins tarpusavyje tos dvi linijos? Kiekvienu atveju turbūt kitaip. Gal tas jaunimas dar atsparesnis taps, negu mes – negali žinoti.

Aš, pavyzdžiui, esu dalyvavusi ne vienoje konferencijoje, kuriose svarstoma, ar mes nekenkiame savo jaunimui, sukūrę jiems tokią saugią atmosferą, beveik pagalvėlę pakišdami visur, kur tik jie gali parkristi. „O kaip su atsparumu?“ – klausia specialistai. Jeigu mes sudarysime šitokias sterilias sąlygas, tai kaip jie, nepatirdami iššūkių, užaugs ir kas iš jų bus?

Tad, grįžtant prie klausimo, gal kaip tik jie užaugs stipresni? Juk jaunam žmogui iššūkis nebūtinai yra žlugdantis.

– Kaip turėtume elgtis šioje situacijoje, kad bent jau psichologiškai išliktume stabilūs ir sveiki?

– Galima rasti daugybę specialistų pasisakymų šia tema, patarimų, kaip ką daryti. Tereikia susirasti, susigrupuoti, išanalizuoti ir prisitaikyti sau. Galvokite, kas jums tinka, kas jums padeda. Tereikia atrasti savo asmeninį stilių, savo asmenybę, savo būdų, kaip tvarkytis, ir jais naudotis.

Antra – turime saugotis. Kokios didžiausios grėsmės mūsų psichinei sveikatai? Kad mes galime nupulti į kraštutinumus. Vienas kraštutinumas ypač liguistas – įkristi į tai, neišlįsti, tik didinti savo nerimą. Tai yra pavojinga. Kitas kraštutinumas – apsimesti, kad nieko blogo nevyksta, užsiblokuoti, nereaguoti. Tad reikėtų elgtis su savimi taip, kad neįkristum į pavojingą elgseną.


Šiame straipsnyje: Danutė Gailienėkaras Ukrainojekaro baimėpsichologinė įtampa

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių