Dovanos: apie tarpusavio ryšį ir dovanotojų psichologinius tipus

Nematomos virvelės

Smagu ką nors gauti: komplimentą, padėką, finansinę ar moralinę paramą, kokią nors kitą pagalbą, o ką jau kalbėti apie dovanas – jos itin džiugina. Tačiau kartais priverčia mus pasijusti nejaukiai. Psichologai teigia, kad tokia reakcija natūrali. Ją gali lemti įvairios aplinkybės: kas yra duodantis asmuo, kokie mūsų santykiai su juo, kokios mūsų vertybės.

Tarp duodančio ir gaunančio nori nenori užsimezga artimesnis ryšys. Iš tiesų, kai mes kažkam kažką dovanojame, tam tikra prasme perimame kontrolę į savo rankas. Apdovanotas žmogus turės jaustis dėkingas, ir tai mums paranku.

Jeigu duodantis žmogus mums nepažįstamas, galbūt nemalonus, jeigu įtariame, kad jis gali turėti savanaudiškų ar kitų nelabai gerų ketinimų, mes instinktyviai norime išlaikyti atstumą ir vengiame priimti dovaną ar paramą.

Įtarūs, abejojantys kito nuoširdumu esame ne be priežasties. Nuo pat mažens turime daug progų įsitikinti, kad prie dovanos ar gero darbo gali būti tarsi pririštos virvelės, valdančios mus, mūsų veiksmus, apsisprendimus, nuomonę. Tam tikru momentu jomis gali būti pasinaudota, norint palenkti į savo pusę tikintis palankumo, dėmesio, naudos. Tai, kad nemokamų pietų nėra, esame patyrę visi ir ne kartą.

Mitai ir stereotipai

Kai kuriuos asmenis gali apimti net paranojiškas jausmas, kad pasitelkus dovanas, nemokamas paslaugas, paramą jais yra manipuliuojama.

Netgi apdovanojimų, titulų ar kitų veiklos įvertinimų žmogus gali pradėti vengti dėl to, jog galbūt kažkas pasinaudojo jo pasiekimais, kad išpeštų naudos sau. Tarkime, tėvai gyrėsi pažįstamiems, kiek daug jie prisidėjo prie vaiko gerų įvertinimų, treneriai, jam laimėjus medalį, prisiskyrė dalį nuopelnų sau.

Įtakos turi ir įvairūs stereotipai, nepagrįsti mitai. Jei buvome mokomi, kad kažką gauti iš kitų yra savanaudiška, kad viską turime pasiekti savarankiškai, be niekieno pagalbos, priimti dovaną ar pagalbą gali būti išties sunku. O tai padarę galime jaustis skolingi ir siekti tą skolą žūtbūt grąžinti, nors dovanojęs ar padėjęs žmogus apie tai greičiausiai nė nesusimąstė.

Kai kuriuos asmenis gali apimti net paranojiškas jausmas, kad pasitelkus dovanas, nemokamas paslaugas, paramą jais yra manipuliuojama. Jie ima karštligiškai galvoti, kad dovanojantis kažko iš jų nori, bijo būti įsipareigoję.

Kita medalio pusė, kad ne visi moka parodyti nuoširdų dėkingumą, tiesiog pasidžiaugti gerumu, pasimėgauti dovana ar komplimentu.

Ilgiau jaučiasi laimingesni

Čikagos universiteto Booth verslo mokyklos psichologas Edas O'Brienas ir Northwestern universiteto psichologijos tyrėja Samantha Kassirer atliko dvi studijas, susijusias su dovanų gavimu ir davimu. Jos patvirtino, kad daug daugiau laimės, pasitenkinimo suteikia kitiems įteikiamos dovanos, nei gaunamos pačių.

Buvo atlikti keli eksperimentai su 100 studentų grupe. Penkias dienas kasdien jie gaudavo dovanų po penkis dolerius ir galėdavo arba juos išleisti savo malonumui, arba kažkam paaukoti. Kiekvienos dienos pabaigoje savanoriai turėjo spręsti tam tikrus testus, nustatančius jų laimės lygį. Paaiškėjo, kad tie, kurie leido juos savo malonumui, laimingesni jautėsi pirmomis dienomis, vėliau pasitenkinimas mažėjo.

Tie, kurie gautus dovanų pinigus kam nors paaukojo, vienodai laimingi jautėsi visą savaitę. Kitas eksperimentas vyko taip: studentai žaidė stalo žaidimą ir už laimėjimą gaudavo po penkis dolerius. Juos galėjo pasilikti sau arba atiduoti labdarai. Nustatyta, kad tie, kurie pinigus kažkam attidavė, džiaugsmą dėl laimėjimo jautė daug ilgiau, nei pasilikę sau – jų pasitenkinimas išblėso greičiau.

Sutvirtina ryšius

Pasikeitimas dovanomis nuo senų laikų laikomas labai svarbiu veiksniu formuojant tarpusavio santykius. Antikinėje literatūroje pasakojama apie valdovus, kurie dovanodavo dovanas savo pavaldiniams, norėdami pademonstruoti savo jėgą, viršenybę. Romėnų literatūroje rasime aprašymų, kaip norėdami parodyti lojalumą karaliams žemesnio luomo atstovai įteikdavo jiems įvairių dovanų. Tokiu būdu materialūs daiktai buvo pasitelkiami tam tikroms emocijoms išreikšti.

Laikai keitėsi, tačiau principas išliko toks pats iki šių dienų – dovanos yra tarsi socialiniai klijai, padedantys palaikyti draugiškus tarpusavio santykius, sustiprinti emocinius ryšius. Dovana išreiškiamas dėkingumas, pripažinimas, atsidavimas, pagarba, meilė.

Įdomus aspektas, į kurį atkreipia dėmesį psichologai: dauguma žmonių, kurie dovanoja dovanas kitiems, tikisi gauti iš jų kažką mainais. Galbūt nustebsite, tačiau tai tikrai nesusiję su gobšumu ar apskaičiavimu.

Santykiams nusistovėjus galima dovanoms skirti didesnes sumas, bet jos turėtų būti parinktos atidžiau, įvertinus jų gavėjo lūkesčius.

Kadangi dovanodami dovaną tokiu būdu išreiškiame tam tikrus jausmus kitam asmeniui, to paties tikimės ir iš jo. Ir čia svarbiausia ne dovanojamas daiktas, o tai, kad jis simbolizuoja, ką mes jaučiame. Žinoma, čia esama pavojų: pasikeitimas dovanomis gali tapti komplikuotas, jei teiksime reikšmę dovanos vertei.

Tam tikrų emocijų simbolis

Dovanos vertė matuojama nebūtinai pinigais. Mielas niekutis, maloni smulkmena, kuri žmogui daug reiškia dėl vienos ar kitos priežasties, išrinkta apgalvotai, atsižvelgus į jo charakterį, pomėgius, svajones, gyvenimo būdą, gali būti žymiai vertingesnė emociškai nei krūvą pinigų kainavęs daiktas. Tai patvirtina, kad iš esmės dovana yra tik simbolis.

Kalbant apie dovanas tarp romantiškų jausmų siejamų žmonių, esama specifinių psichologinių subtilybių. Tiek per dažnas, tiek per retas jų dovanojimas gali neigiamai paveikti jų santykius. Svarbu atsižvelgti ir į santykių stadiją: jų pradžioje pernelyg dažnos, ypač brangios, didelės dovanos tam, kuris jas gauna, gali sukelti nerimą, versti jaustis nesaugiam, įsipareigojusiam, todėl saikas yra sąjungininkas.

Santykiams nusistovėjus galima dovanoms skirti didesnes sumas, bet jos turėtų būti parinktos atidžiau, įvertinus jų gavėjo lūkesčius. Žinoma, spontaniškai nupirkta tegu ir nelabai tinkama dovana šiame santykių etape taip pat turi savo žavesį ir paprastai simbolizuoja dovanojančiojo meilę. Tačiau tokiu atveju jis neturėtų tikėtis išskirtinio dėkingumo ar atitinkamo atsako.

Dovanotojų psichologiniai tipai

Nuoširdusis. Pirkdamas dovaną galvoja apie žmogų, kuriam ji skirta. Atidžiai renka svarstydamas, kas tam asmeniui tikrai patinka, ką jis mėgsta, kas suteiktų didžiausią malonumą. Dovanų paieškoms jis negaili nei laiko, nei pastangų, todėl šio dovanotojo dovanos būna tobuliausios, labiausiai tinkamos.

Galingasis. Dovanojimo procese jis – pats svarbiausias asmuo. Dovana – tai tik dar vienas būdas parodyti kitiems savo ir pinigų galią. Jas renkant viskas sukasi ne apie tą, kuriam dovana skirta, o apie ją perkantį. Būtent šios dovanos dažniausiai grąžinamos arba perdovanojamos kitiems.

Vilkas avies kailyje. Jis nori būti laikomas geriausiu dovanotoju, bet net nesiruošia tam skirti daug laiko ar dėmesio. Jo dovanos tobulai supakuotos, bet viduje dažniausiai rasime atsitiktinį, universalų ar praktišką daiktą, neretai dovanų čekį, arba kažką, ką buvo pats gavęs dovanų.

Manipuliatorius. Jo dovanos gali įžeisti, sukelti skausmą ar nemaloniai nustebinti. Ir tai neretai daroma sąmoningai, suvokiant, kad dovanojimas yra dar viena proga įgelti, suvesti sąskaitas, parodyti, kieno žodis paskutinis. Pasitelkiamos įvairios klastos: neva netyčia nuperkami akivaizdžiai netinkami tam žmogui daiktai, itin brangios dovanos ir pan.

Verkšlentojas. Šis dovanotojas išsiskiria tuo, kad jis pirmiausiai laukia, kad būtų įvertintos jo pastangos nupirkti pačią geriausią, tinkamiausią dovaną. Nevengia ilgai pasakoti, dejuoti ir skųstis, kaip ilgai teko gaišti, kol rado tinkamą daiktą, kiek nepatogumų dėl to patyrė.