Geriausia dovana vaikui: pažaiskite kartu

Investicija į ryšį

Specialistės teigimu, tyrimai rodo, kad žaidžiant tėvams su vaikais išsiskiria laimės hormonas oksitocinas, vaiko smegenys vystosi sparčiau, vyksta smegenų susiderinimas, o tai teikia malonumą, vaikas jaučiasi saugesnis, bendravimas naudingas ryšiui su tėvais. Tai pagrindiniai dalykai, kodėl reikia su vaikais užsiimti kažkokia bendra veikla ar net paprasčiausiai žaisti.

„Bendros veiklos esmė yra santykis su vaiku, kad tėvai vaikui, kartu su juo žaisdami, būtų draugai, o ne gyvenimą reguliuojantys suaugusieji. Kuo daugiau santykio – tuo daugiau gėrio tiek vaikui, tiek tėčiui ar mamai, – sako D.Guzaitienė. – Artimi santykiai – tarsi emocinis maitinimas. Garsus vaikų psichiatras Briuce'as Perry sako, kad vaikams nereikia daugiau daiktų. Geriausia dovana, kokią tėvai gali vaikams duoti, – su jais pažaisti. Tai naudinga ir vaiko vystymuisi, ir saugumui, ir jo savivertei – visai bendrai gerovei. Akimirkų, praleistų su tėvais, neatstos kažkoks nupirktas žaislas, kompiuteris ar dar kažkas. Tai nepalyginami dalykai.“

Psichoterapeutė pastebi, kad jei tėvai nesugeba užmegzti artimo ryšio su vaiku, kartais tai baigiasi net tėvų ašaromis – ypač tai pasijunta pasiekus paauglystės amžių. Tada galima išgirsti tėvų skundų, kodėl vaikas toks nedėkingas, kodėl jis neperima tėvų vertybių. O kaip jis gali kažką perimti, jei vaikystėje su juo kartu nežaidėte, nemokėte pažinti gyvenimo, nepadėjote įveikti jo vaikiškų sunkumų?

Sulūžo žaisliukas – vaikas pyksta ar verkia. Kaip elgsimės? Liepsime eiti į savo kambarį ir nurimti, ar tiesiog apkabinsime, paguosime: „Ką padarysi, taip jau nutiko. Gal sugalvokime, ką padaryti, kad nebūtų taip liūdna, ar išgerkime arbatos ir nurimę sugalvosime, kaip pataisyti.“ Taip mokome vaiką ištverti sunkią situaciją ir perduodame savo vertybes. Ir tada atsiranda tas ryšys tarp vaiko ir tėvų, o tą ryšį jaučiantys vaikai bus dėkingi ir išlaikys ryšį ateityje. Tad laiko leidimas su vaiku yra savotiška investicija į tarpusavio ryšį.

Dalia Guzaitienė. Asmeninio arch. nuotr.

„Pamėginkite užsimerkti ir pagalvoti, ką jūs atsimenate geriausio, smagiausio iš savo vaikystės su tėveliais, – siūlo pašnekovė. – Esu tikra – tai, kaip jūs kartu žaidėte ir juokėtės. Būtent tokias akimirkas atsimename. O kai mes patys tampame tėvais, kažkodėl mums atrodo, kad mūsų vaikai atsimins, kaip mes dėl jų stengėmės, juos mokėme, reguliavome jų gyvenimą, kažką organizavome. Tačiau jie tikrai neatsimins to gimtadienio, kurį jūs ruošėte suprakaitavę, bet atsimins tą, kur jūs buvote atsipalaidavę, voliojotės žolėje, pūtėte pūkelius, juokėtės – buvote kartu ir buvote laimingi.“

Bendros veiklos esmė yra santykis su vaiku, kad tėvai vaikui, kartu su juo žaisdami, būtų draugai, o ne gyvenimą reguliuojantys suaugusieji.

Mokosi pažinti pasaulį

Žaidimo terapiją praktikoje taikanti specialistė teigia, kad žaidimas vaikui – pati tinkamiausia ir natūraliausia forma suprasti gyvenimo taisykles ar išgydyti psichologines traumas. Be to, žaidžiant formuojasi mažylio pasitikėjimas savimi.

„Žaisdami vaikai nepatiria įtampos, kuri gali slėgti mokantis. Nebaisu suklysti, o tai padarius – tik iš to pasijuokti. Be to, kaip ir psichoterapijoje, svarbiausią gydomąją galią žaidimų terapijai suteikia užmegztas ryšys, o ne pats veiksmo turinys. Vaikas jaučia, kad yra priimtas ir suprastas. Tik tada galima spręsti emocinius sunkumus ir tobulėti“, – sako psichologė.

Žaisdami vaikai mokosi gyvenimiškų dalykų – laukti savo eilės ar net pralaimėti. Žaidimas – lyg saugi gyvenimo repeticija, nes kai žaidi, tai tarsi ir ne visai rimta. Gali labai rimtai sureaguoti, jeigu tau sunku arba nepasisekė, bet kartu gali pasakyti: „Ai, čia tik žaidimas, pabandysiu dar kartą.“ Galiausiai gali išreikšti savo emocijas, jei kažkas nepavyko, taip, kaip norėtųsi.

Kaip tas vaiko neigiamas emocijas padėti priimti? Pasak D.Guzaitienės, pirmiausia – svarbu jas įvardyti ir šiek tiek pabūti su jomis. Vaikai ilgai su tomis emocijomis neištveria – vieną, dvi minutes, ir jas pamiršta. O tėvai gali pasakyti: „Na taip, nesmagu tau, kad nepavyko, ar ne?“ Ir viskas, dažnai tiek tereikia – vaikas išgirsta, kad jį supranta. Ir jis pats gali nuspręsti, ar dar nori ta veikla užsiimti, ar nebenori, – nereikia jo versti. Jam reikia duoti laiko pabūti, priimti tas emocijas. Vaikui didelis jausmas yra kaip didelis stresas, kaip grėsmė. Jeigu tėveliai būna šalia ir užjaučia, o ne gėdija ar atstumia, vaikas pamažu ir išmoksta, kad čia nieko baisaus. Ir taip atsiranda atsparumas nesėkmėms. Tačiau jei šalia nėra supratingų tėvų, vaikas su savo emocijomis lieka tvarkytis vienas. O jo nervų sistema yra dar besimokanti, jautri, tad jai sunku su neigiamais jausmais susidoroti. Tad buvimas kartu su tėvais vaikams ypač svarbus.

„Jeigu mes, suaugusieji, labai pykstame, paskambiname kokiam draugui, išsikeikiame arba paverkiame, ir palengvėja, ar ne? Arba su psichologu pasikalbame. Taip pat ir vaikams reikia, kad jiems kažkas padėtų susitvarkyti su tais dideliais jausmais“, – sako specialistė.

Jeigu net įvardijus jausmus vaikui sunku nurimti, irgi reikėtų suprasti ir tiesiog pasiūlyti jam veikti kažką kita, kad jis nurimtų. Vaikas turėtų išlaikyti tikėjimą, kad net tada, kai gyvenime nutinka kažkas nemalonaus, tai praeis. „Nieko, kitą kartą pabandysi dar kartą, ir tada tau pavyks. Aš tikiu, kad tu gali“, – žodžiai, kurie padės vaikui nusiraminti.

Nereikalaukite tobulumo

Žaisti ar užsiimti kokia nors kūrybine veikla su vaiku, anot psichoterapeutės, sunkiau tiems tėvams, kuriems, deja, nepasisekė, nes vaikystėje su jais pačiais niekas nežaidė. Jie neturi įgūdžio ir savotiško vidinio leidimo: man galima žaisti, tai yra gerai.

Jiems užsiimti bet kokia žaidimine veikla su vaiku gali būti sunku ar nuobodu. Suaugusieji labai nori kažkokio rezultato ir pamiršta, kad procesas yra svarbiau nei rezultatas. Kartu būti, kažką kurti, teplioti yra svarbiau, nei būtinai padaryti kažką labai gražiai, taisyklingai.

Dažnas klausimas, iškylantis daugeliui tėvų: sakyti vaikui pastabas, kritiką ar besąlygiškai jį girti?

D.Guzaitienės teigimu, tai priklauso nuo to, ko jūs siekiate užsiimdami su vaiku, koks jūsų tikslas. Norite būti mokytoju ir išmokyti? Tada taip. Jums, kaip mokytojui, reikėtų ir kritiką išsakyti.

Svarbiausia vaikui rodyti nepertraukiamą dėmesį. Tai jam svarbu kaip augalui saulė ir lietus. Tai priimtiniausia meilės forma, kokią suaugęs žmogus gali duoti vaikui.

Tačiau jeigu jūs tiesiog norite gerai praleisti laiką, klausimas, ar tikrai gerai praleisite laiką, jeigu būsite mokytoju. Ar tai nesugadins jūsų bendravimo ir laiko kartu? O gal mokytoju gali būti kas nors kitas: mokytojas mokykloje, auklėtojai darželyje, dar kažkas. O jums smagiau tiesiog kažką veikti drauge.

„Dabartiniai vaikai sunkiai toleruoja kritiką, jiems sunku ją priimti, kad ir pačią mažiausią, – sako pašnekovė. – O jeigu vaikas skaudžiai reaguos, tai vis tiek jo nieko neišmokysite: jis pabėgs nieko nepabaigęs ir sakys, kad jam iš viso nepatinka su jumis piešti. Ir jūs būsite nepatenkinti, kad nieko neišmokėte, ir gerai laiko kartu nepraleisite.“

Psichologė pataria geriau jau sutarti, kad tiesiog mokysitės kažką daryti, o paskui kursite kažką pramogai. Bet kuriuo atveju reikia turėti omeny, kad vaikai jautrūs kritikai, tad ir ją reikia mokėt pasakyti. Pirmiausia reikia pasakyti tai, kas yra gerai, o tik paskui parodyti: „Bet žiūrėk, jeigu šitą pataisytum, tai būtų išvis tobula.“ Tada jūs nemeluojate, kad viskas tobula, ir pamokote, ką ir kaip galima padaryti geriau. Tik jokiu būdu nereikėtų pirštu baksnoti: čia negerai ir čia nelabai... Nes vaikas tada girdi, kad viskas negerai.

Freepik nuotr.

„Vis dėlto, jeigu jau puikiai leidžiate laiką kartu, tai iš viso ar reikia tą kritiką sakyti? Ar laikas ją sakyti? Ar norėtumėte, kad vaikas jums sakytų: „Tu čia ne taip padarei“? Jums juk irgi būtų nesmagu ir kartu leisti laiką nebeatrodytų taip puiku, – siūlo pasvarstyti specialistė. – Pramogaudami nereikalaukite iš vaiko tobulo rezultato. Visas žaidimo džiaugsmas ir malonumas dingsta, jeigu yra įtampa, perdėta kontrolė ar pan. Žaidimas turi būti smagus procesas. Jeigu žaidžiate – tai žaidžiate, jei mokotės – tai mokotės. Nors tam tikrais atvejais žaidimą galima pasitelkti, kad mokymosi procesas būtų smagesnis ir sukeltų mažiau įtampos.“

Būkite nuoširdžiai kartu

Artėjant didžiosioms metų šventėms D.Guzaitienė pataria dažniau leisti laiką su vaikais taip, kad visiems būtų smagu. Vaikai pakankamai mokosi mokyklose ar būreliuose. O namie, ypač per Kalėdas, mėgaukitės buvimu kartu, leiskite vaikams ir sau daryti nesąmones, kvailioti, daug juoktis ir mėgautis tuo, ką veikiate.

Net kepant imbierinius sausainius ar meduolius galima rasti laiko pažaisti – lipdyti iš tešlos keistas formas, piešti linksmus veidukus, pasimėtyti miltais, pakvailioti, o paskui pabaigti procesą rimtai ir net pasiekti puikų rezultatą – išsikepti skanių kepinių. Svarbu, kad laikas kartu būtų kokybiškas.

Specialistė teigia iš tėvų kartais girdinti, kad su vaiku jie būna visą dieną, o jam vis mažai ir mažai. Tačiau paklausus, kokia ta diena kartu, paaiškėja, kad mama ir lygina, ir namus tvarko, ir maistą gamina, ir kitus vaikus migdo... Tad ji tikrai 100 proc. nepalaiko kontakto su vaiku,  nesimėgauja tuo kontaktu, nebūna atsipalaidavusi. Net kažin ar išvis taip būna per dieną. O vaikams kartais mažiau yra daugiau – jiems gali ir 15 minučių per dieną užtekti, jeigu tuo metu tėvai visą savo dėmesį skiria jiems ir būna su malonumu, o ne dantis sukandę. Svarbiausia vaikui rodyti nepertraukiamą dėmesį. Tai jam svarbu kaip augalui saulė ir lietus. Tai priimtiniausia meilės forma, kokią suaugęs žmogus gali duoti vaikui.

„Žaidiminė veikla tikrai turi terapinių galių, ir ne tik vaikams. Kiekvienas suaugusysis – ne tik tėvai, bet ir senelis, močiutė, dėdė, teta, kaimynas – pažaidęs su vaiku patiria tą žaidimo galią pats. Ir vaikas patiria tą galią: padidėja savivertė, gali išmokti kažko naujo, saugiai patyrinėti pasaulį, išreikšti jausmus, pajusti santykį su kitais. Yra begalė tų terapinių galių, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia – kokybiškas laikas drauge“, – pabrėžia D.Guzaitienė.