Anot jos, kalbant viešai reikia prisitaikyti prie auditorijos ir ieškoti pusiausvyros – hiperaktyvus ir per garsiai kalbantis žmogus toks pat nepriimtinas, kaip ir be galo tylus.

– Ką gali kalba?

– Kalba yra mums duotas galingas įrankis, tik reikia mokėti juo naudotis. Šis įrankis arba trukdo, arba padeda. Kalbėjimo specialistų nuomone, tai, kaip žmogus kalba, koks jo balsas ir kaip jis formuluoja mintis, pasako daugiau nei gyvenimo aprašymas.

Didžiausia su kalbėjimu susijusi problema – visuomenės nuomonės, viešumo baimė. Ateinantiems į seminarus sakau, kad bijo ne visi, bet dauguma. Aš taip pat. Prieš kiekvieną seminarą, į kurį ateina žmonės, aš bijau, tai susiję su atsakomybe ir viešumu. Su tuo, ką žmonės apie mane pagalvos, pasakys. Visi norime atrodyti geresni, nei esame iš tikrųjų.

– Savo seminaruose mokote žmones kalbėti taip, kad juos išgirstų. Ką tai reiškia?

– Į tai įeina daug kitų sąvokų – suprastų, suvoktų, priimtų tai, kas sakoma. Žmonės turi minčių, bet nemoka jų formuluoti. Kalbant apie balsą, nemažai žmonių kalba į vidų, ne į išorę. Jie turi ką pasakyti, bet tai lieka viduje. Tai intravertiškas kalbėjimas.

Reikia neapsiriboti sofa, televizoriumi, darbu ir namais. Reikia peržengti saugumo zoną, nes tik taip susidursi su savimi, taip galima augti.

– Kodėl kai kalbame, mūsų negirdi?

– Gal kreipiame į šį dalyką per mažai dėmesio. Visą gyvenimą judame, kalbame apie kūną, raumenis ir pan. Yra daug informacijos apie sportą, estetinius dalykus. Tačiau informacijos apie balsą ir kalbėjimo aparatą trūksta.

Tik dabar atsiranda poreikis, yra šio dalyko dėstytojų, atkreipiamas dėmesys. Jei mes norime gyventi geresnėje Lietuvoje, turime lavinti savo kalbą, reikšti savo mintis. Svarbu mokėti išreikšti save.

Žmogaus gali būti taip nemalonu klausytis, kad net negirdi, ką jis sako. Jo balsas trukdo išgirsti informaciją. Žinoma, kai žmogus kalba, svarbiausia turinys. Tačiau tam, kad gerai perteiktum turinį, reikia padirbėti.

Kartais žmonės nepabaigia minčių, juos valdo emocijos, kurios trukdo kalbėti. Ne tik klausytojas, bet ir kalbantysis pasimeta. Tai labai žmogiška ir natūralu. Emocijos yra mūsų gyvenimo dalis. Žmogui, kurio profesija susijusi su viešuoju kalbėjimu, reikia išmokti valdyti save. Reikia pažinti save, padaryti akistatą. Kartais tai užtrunka, bet žinant savo minusus ir pliusus, reakcijas į įvairias gyvenimo situacijas, galima sugebėti visa tai valdyti.

– Norint mokėti išreikšti save, reikia save pažinti. Kalbant apie išorines išraiškos priemones, kaip pagerinti įgūdžius?

– Išoriniai dalykai susiję su psichologiniais dalykais. Manau, kad kuo įdomiau žmogus gyvena, tuo įdomiau jis kalba. Kalbu ir apie norą įdomiai gyventi. Reikia neapsiriboti sofa, televizoriumi, darbu ir namais. Reikia peržengti saugumo zoną, nes tik taip susidursi su savimi, taip galima augti.

Lygiai taip pat ir fiziniai dalykai – tam tikros mankštos, pratimai, kurie yra reikalingi mūsų kalbėjimo aparatui, balsui. Nėra taip, kad mums duotas balsas ir nieko su juo nebegalime padaryti. Kalbėjimo aparatas yra raumenys. Galime spręsti, ar mūsų kūnas bus sportiškas, lankstus, ar sustabarėjęs.

Tai galime daryti ir su kalbėjimo aparatu. Yra mankštos, kvėpavimo pratimai. Tačiau nereikia įsivaizduoti, kad ateisite į seminarą, pasiskaitysite internete ir tai pavyks. Tai kasdienis darbas. Į sporto klubą juk neužtenka ateiti vieną dieną.

Norint nebijoti reikšti savo minčių, iš pradžių reikia tai daryti saugioje zonoje – su draugais, vaikais, tėvais. Jei žmogus intravertiškas, jam bus sunku išeiti į viešumą ir laisvai kalbėti. Pamatytas filmas sukelia tam tikrų minčių, tad kalbėkite apie jį su savo vyru, žmona, draugėmis kavinėje ir pan. Jei perskaitėte kokį įdomų straipsnį, pasidalinkite. Patys girdėsite, kaip jums sekasi formuoti ir reikšti tai, kas jūsų mintyse.

– Technika svarbu, bet klausant jūsų, susidaro įspūdis, kad reikia pradėti ne nuo to.

– Praktika yra svarbu. Aš tikiu praktika, bet kiekviena praktika paremta teorija. Kai buvau neseniai tapusi dėstytoja, būdavo nesaugu ir nejauku. Kildavo mintys, ar tikrai esu verta stovėti prieš auditoriją. Viską aiškindavau moksliškai, bet pastebėdavau, kad žmonės tik dar labiau įsitempia.

Dabar mano mokymo principas paremtas žaidimu. Gyvenime taip pat į daug ką reikia žiūrėti kaip į žaidimą, eksperimentuoti. Klaida, jei žmonės eina į pokalbį arba ko nors pristatymą, kalba prieš auditoriją ir labai viską sureikšmina. Seminaruose manęs klausia, ką daryti, nes tai gyvybės ir mirties klausimas. Pirmiausia, nereikia galvoti, kad tai gyvybės ir mirties klausimas. 90 proc. jis toks nėra.

Kai ką nors sureikšminame, įsitempiame, tada mums tikrai baisu prasižioti. Tuomet tikrinamas kiekvienas žodis. Tai niekaip nesusiję su laisvu kalbėjimu, bendravimu, dialogu. Visada turi būti dialogas. Nereikia galvoti apie save, reikia galvoti apie žmones, kuriems norisi kažką pasakyti.

Viena pagrindinių problemų yra tai, kad bijome padaryti klaidą, bet turime neadekvačių iliuzijų. Tai du kontrastai, esantys mumyse. Norime tobulai pasirodyti ir nesuklysti. Tačiau kaip tai gali būti gyva ir laisva? Nereikia bijoti būti nevykėliais. Padaryti klaidą nėra baisu.

Kartais net siūlau žmonėms padaryti klaidą ir pamatyti, kad tai nėra baisu. Žmonės sako, kad nuo įtampos jie pamiršta tekstą, informaciją. Ką tuomet daryti? Reikia eiti prieš auditoriją ir pasakyti – aš pamiršau, ką norėjau pasakyti. Ir keli žmonės jums tai tikrai primins. Įdomus procesas vyksta toliau – tie žmonės, kurie jums priminė informaciją, labiau jūsų klausysis. Kiti taip pat, nes galvos, kad reikės jų pagalvos. Taip tampate bendrininkais.

– Patariate tiesiog būti savimi?

– Taip, reikia nebijoti būti savimi. Tačiau tuomet reikia žinoti, koks esi. Žmogui trukdo tai, ko kitas net nemato. Mes visi turime kompleksų, bet, juos išmanydami, galime sumažinti ir pakeisti pliusais, valdyti save.

– Paminėjote žodį „valdyti“. Yra daug įvairių mokymų apie tai, kaip valdyti auditoriją ir pan. Ką manote apie tokius mokymus?

– Tai sudėtingas dalykas – prisiskaitome daug informacijos, pamatome, kiek nemokame ir nežinome, tuomet tai kelia baimę. Geriau paskaičius patarimą imti ir praktiškai jį panaudoti. Viską iš karto siūlau bandyti praktiškai, čia ir dabar.

Ne viskas mums tinka, labai reikia atsirinkti. Jei žmogus jautrus, intravertiškas, jam netinka dalykai, ateinantys iš Amerikos mokyklų – to superšaunuolio, aktyvaus ir ekspresyvaus įvaizdis. Labai atsargiai žiūriu į tokius superšaunuolius. Hiperaktyvus, per garsiai kalbantis žmogus yra toks pat nepriimtinas, kaip ir be galo tylus. Turi būti pusiausvyra. Kokia auditorija, taip garsiai ir kalbi. Kiek žmonių, tiek energijos reikia tam atiduoti. Neužtenka skaityti knygų, reikia daryti, rizikuoti. Jei šiandien nepasiseks, kitą kartą galima pabandyti kitaip.