Disleksija, kaip ir kiti mokymosi sutrikimai, pastebimi, kai pradedama mokytis mokykloje, nes vaikas nesusieja dažniausių raidžių su garsu, neperskaito paprastų sakinių, mato skirtingas raides, LRT KLASIKAI sako Vilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docentė Rasa Barkauskienė. „Žinoma, iš pradžių su tuo susiduria didelė dalis vaikų, nes vaikai ir ateina į mokyklą mokytis skaityti, vis dėlto, jei pirmos klasės pabaigoje jis vis dar painioja raides, [...] negali jų užrašyti arba neatpažįsta rašomame tekste, tai jau ženklas susirūpinti“, – pabrėžia specialistė.

– Kas yra disleksija?

– Reikia pradėti nuo to, kad disleksija yra vienas iš mokymosi sutrikimų. Bendriausia prasme disleksiją galime apibūdinti kaip sunkų mokymąsi skaityti arba (jau vėlesniame amžiuje) kaip nepakankamus skaitymo gebėjimus. Sunkus mokymosi skaityti procesas pasireiškia tuo, kad vaikas sunkiai atpažįsta raides, sunkiai susieja raidę su garsu, sunkiai dėlioja raides į skiemenis, paskui – skiemenis į žodžius, žodžius – į sakinius, sakinius – į paragrafus ir vis stokoja skaitomo teksto supratimo.

Vėliau, jau pramokus, disleksiją turinčių asmenų skaitymas išlieka nepakankamai sklandus, yra netikslus, taigi skaitydamas žmogus netiksliai iškoduoja žodžius, kas irgi trukdo suvokti teksto prasmę. Be to, skaitoma lėtai, todėl tai sukelia nepasitenkinimą skaitymu, skaitant pavargstama ir skaitymas nebūna malonus procesas. Dėl lėto skaitymo mokykloje vaikai turi ir kitų mokymosi sunkumų, jie nespėja kartu su visa klase įsisavinti medžiagos.

Lietuvos švietimo sistemoje galioja vadinamoji sutrikimų klasifikacija, patvirtinta Švietimo ir mokslo ministerijos kartu su Sveikatos ir Socialinės apsaugos ministerija. Šioje klasifikacijoje tokio termino, kaip disleksija, nėra, bet yra pažymėti du kiti sutrikimai, t. y. skaitymo sutrikimas ir rašymo sutrikimas. Nors disleksijos prasmė yra skaitymo sutrikimas, vis dėlto į ją reikėtų žiūrėti plačiau, kaip į rašomosios kalbos formavimosi ir suvokimo organizacijos sutrikimą, nes skaitymas ir rašymas yra dvi to paties reiškinio pusės. Skaitymas yra rašomosios kalbos iškodavimas, rašymas – rašomosios kalbos įkodavimas. Todėl pasaulinėje sampratoje disleksija yra suprantama plačiau –  kaip skaitymo ir rašymo sutrikimas. Lietuvoje mes atskiriame skaitymo sutrikimą ir rašymo sutrikimą.

– Kas šiems žmonėms sunkiausia skaitant, kaip jie patys vertina tą sutrikimą?

– Vaikai, kurie mokosi skaityti, tuo nesidžiaugia, nes jiems tai sunkus procesas, kuris turi labai daug stimulų ir kiekvieną kartą yra kitoks, nenuspėjamas. Mes skaitydami galime nuspėti, o disleksiją turintis vaikas to negali, jis nežino, kur sustos, kur patirs kliūčių, nes kartais jam raidės apsiverčia aukštyn kojomis, jis netikėtai išgirsta, kai skaitė vieną žodį, o perskaitė kitą. Dažnai disleksiją turintys vaikai painioja akustiškai panašius žodžius, pavyzdžiui, vietoj „puodas“ gali perskaityti „juodas“, „darbas“ – „barbas“, „ant“ – „nat“. Taigi disleksiją turinčiam vaikui skaitymo procesas kupinas nemalonių iššūkių, todėl vaikui reikia pagalbos, kad jis galėtų pajusti skaitymo malonumą ir gauti žinių. [...]

– Ar sunkumai pasireiškia skaitant tyliai, ar garsiai?

– Ryškiausiai disleksija ir atsiskleidžia skaitant garsiai: tada galima pamatyti, kaip vaikas skaito, kokias specifines klaidas daro, kiek skiria pastangų pasitaisyti ir ar pasitaiso, kaip greitai ir kaip tiksliai skaito. Žinoma, disleksija, pasireiškia ir skaitant tyliai: paprašius tekstą perskaityti tyliai ir jį atpasakoti, matyti, kad vaikas atpasakoja nepakankamai tiksliai ir nepakankamai sklandžiai, kartais gali atsakyti tik į paskirus klausimus.

– Kokie būdai gali palengvinti skaitymą?

– Pirmiausia – specialisto pagalba ir specialios priemonės. Vaikas mokomas susieti garsą su raide, jungti atskirus skiemenis. Vaikai, kurie turi disleksijos sunkumų, nepakankamai tiksliai iškoduoja žodį į atskirus garsus, taigi vienas iš žingsnių, mokant skaityti, yra mokyti suprasti, kad žodis susideda iš atskirų garsų ir kad juos galima susieti tarpusavyje. Taip po truputį einama prie stambesnių vienetų: prie žodžio, sakinio, prasmės ir pan.

Vėliau, kai vaikas jau išmoksta skaityti, skaitymas vis tiek išlieka netikslus arba lėtas, o tai trukdo toliau kaupti reikalingas žinias, atsiranda spragų, todėl kai kurie vaikai mokykloje atsako netinkamu elgesiu. Tokiu atveju reikėtų, kad tokiam vaikui didelį tekstą kas nors perskaitytų, nes paprastai disleksiją turintys asmenys, jei girdi skaitomą tekstą, gali suvokti jo prasmę ir toliau su tekstu dirbti taip, kaip reikia: išskirti pagrindines mintis, struktūruoti, konspektuoti, atsakyti į klausimus.

Vyresniam vaikui gali pagelbėti ir kompiuterinės programos, kurios leidžia skaitomą tekstą įgarsinti. Taip pat tokiems vaikams klasėje būtina individuali mokytojo pagalba: per savarankiškus, kontrolinius darbus mokytojas turėtų įsitikinti, ar vaikas supranta užduotį, ją dar kartą perskaityti. Namuose, ruošiant pamokas, tėvai irgi galėtų perskaityti ilgesnius tekstus. Taip vaikas galėtų sėkmingiau mokytis, neatsilikti.

– Kada galima pastebėti pirmuosius disleksijos požymius?

– Disleksija, kaip ir visi kiti mokymosi sutrikimai, pastebimi, kai vaikas pradeda mokytis mokykloje. Pirmuosius disleksijos požymius jau galima pastebėti antrą mokymosi mėnesį, nes vaikas nesusieja dažniausių raidžių su garsu, neperskaito paprastų atvirų sakinių, kiekvieną kartą, žiūrėdamas į tekstą, gali matyti skirtingas raides. Žinoma, iš pradžių su tuo susiduria didelė dalis vaikų, nes vaikai ir ateina į mokyklą mokytis skaityti, vis dėlto, jei pirmos klasės pabaigoje vaikas vis dar painioja raides, neįsimena visų abėcėlės raides žyminčių grafemų, negali jų užrašyti arba neatpažįsta rašomame tekste, tai jau ženklas susirūpinti.

– Kiek dažnas yra šis sutrikimas?

– Šis sutrikimas yra gana dažnas ir, sakyčiau, dabar pakankamai registruojamas. „Pakankamai registruojamas“ reiškia, kad gana daug atvejų yra įvertinami ir dėl jo kreipiamasi į specialistus.

– O kaip būdavo seniau?

– Anksčiau, sovietiniu laikotarpiu, tokio empirinio įvertinimo nebuvo ir buvo daugiau sprendžiama tik pagal vaiko mokymosi rezultatus. Dauguma vaikų, kurie turėjo stipresnę disleksijos formą, atsidurdavo specialiosiose mokyklose, o tiems, kurie pasilikdavo, pasireikšdavo netinkamas elgesys ir pan. Taigi sovietiniu laikotarpiu, galime galvoti, tas sutrikimas nebuvo pakankamai atpažįstamas. Žinoma, ir tada mokyklose, ypač su pradinės mokyklos mokiniais, dirbo logopedai, sutrikimas logopedams buvo žinomas, bet jis buvo vertinamas kaip kalbos vystymosi sutrikimas.

Pasaulinėje praktikoje (daugelį metų ir Lietuvoje) yra žinoma, kad tai mokymosi sutrikimas, kuris paliečia ne tik mokymąsi skaityti, bet turi įtakos ir visoms kitoms su mokymusi susijusioms grandims. Negalime sakyti, kad 100 procentų, bet dabar tikrai dėl jo kreipiamasi į specialistus įvertinti daug dažniau negu anksčiau. [...]

– O kaip rašymas? Kur klumpa rašymo sutrikimą turintys vaikai?

– Vaikai, turintys disleksiją ir rašantys lietuvių kalba, painioja ar sunkiai skiria ilguosius ir trumpuosius garsus, nes tai susiję su tam tikrais galvos smegenų mechanizmais, su girdimosios informacijos apdorojimo smegenyse trūkumais. Vaikai, girdėdami diktuojamą tekstą arba rašydami savarankiškai, yra nepakankamai jautrūs lietuvių kalboje egzistuojantiems ilgiesiems ir trumpiesiems garsams.

Taip pat vaikas gali praleisti raides, bet dažnai tai atsitinka pradžioje, mokantis rašyti, nes vaikas, ir skaitydamas, ir rašydamas turi išskirti žodyje atskirus garsus. Kiti vaikai rašydami painioja raides, pavyzdžiui, tokias, kurios susideda iš tų pačių, bet skirtingai erdvėje orientuotų elementų, tarkim, vietoj b rašo d. Dažna klaida – neskiriami dvibalsiai: vietoj ie rašo e (tai irgi su girdimuoju suvokimu susiję procesai). Taip pat vaikai dažnai neskiria ir sakinio ribų – jie tarsi nežino, nejaučia, kur baigiasi vienas sakinys ir kur prasideda kitas. Netgi tada, kai mokytojas diktuoja atskirus sakinius, vaikas juos surašo kaip vientisą tekstą – mes nematome nei didžiųjų raidžių, nei taškų.