Mokslininkė: klaidinga vaikus skirstyti į humanitarus ir tiksliukus

„Kiekvieną dieną stumiamės vis toliau pažindami smegenis. Individo smegenis pažinti yra labai sunku, jeigu norime pasakyti ką nors apie asmenybę arba kokius kognityvinius gabumus. Galima pasakyti apie individo smegenis nagrinėjant kokias nors ligas, kai yra  stiprus pažeidimas ar auglys – tą mes galime matyti pažiūrėję į vieną nuotrauką. Bet kai norime tyrinėti gabumus individualiai, to dar padaryti negalime. Tą bus galima padaryti, manau, gal per artimiausius penkerius metus. Kol kas susidurdami su didele vaizdine informacija, daug duomenų, negalime to pasakyti. Bet jeigu tyrinėjame vaikų grupes, kurie vienais ar kitais gabumais yra panašūs, skirtumus galime išskirti: kurios smegenų dalys, kurios jungtys, kuri smegenų struktūra yra atsakinga už tai, jei vaikai turi vieno ar kito tipo gabumus“, – sakė neuromokslininkė. 

– Vaikai yra skirtingi ar labiau panašūs?

– Brolio ir sesers arba dvynių smegenys yra labiau panašios tarpusavyje nei kito vaiko, iš kitos šeimos. Tačiau gabumai vystosi ne tik naudojantis genetine informacija, kuri yra mūsų genetinis potencialas. Mus formuoja mūsų aplinka ir dar vienas dalykas – motyvacija. Jeigu du vaikai šeimoje turi tą patį arba labai panašų genetinį potencialą, jie užauga toje pačioje aplinkoje. Bet motyvacija – skirtinguose dalykuose, dėl to ir vaikų gabumai skirtingi. Labai retai brolis ir sesuo pasirenka vienodą kelią.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

–  Ar jūs randate mokslinį pagrindimą tam, kad jie skirstomi į humanitarus ir į „moksliukus“, kurie gabesni matematikai nei kalboms?

– Pirmas dalykas, kurį paminėjau ir rašydama straipsnį žurnale, yra tai, kad klaidinga vaikus suskirstyti į dvi grupes. Kodėl žalinga? Visų pirma nėra vaikų, kurie moka tik matematiką ar tik kalbas. Mūsų žinios nėra kategorinės. Jos yra tarsi spektras. Galime mokėti matematiką labiau negu kalbas, bet negalime mokėti matematiką, bet nemokėti kažko kito. Todėl suskirstant vaikus į tas dvi grupes, mes tiesiog juos demotyvuojame. Jiems kaip ir siunčiame žinutę: „Tu gabus matematikai, tu ir daryk tik matematiką, kito nedaryk, nes kitas tau vis tiek nesiseka, tai kodėl tą turėtum daryti?“. Paskutiniai įvairūs moksliniai tyrimai dabar sako, kad galėtume vaikus pagal tai, kaip jie mokosi, pavadinti tais, kurie turi augančią mąstyseną (galvoseną) arba fiksuotą. Fiksuota tai ta, kai vaikas sako: „Ar aš darysiu, ar nedarysiu – vis tiek nepasiseks.“ Dabar edukacinėse programose stengiamasi išvengti tokios fiksuotos mąstysenos. Ir mokytojui net jei ir vaikui nesiseka, rekomenduojama, kad vaikas sakytų: „Dar nepasisekė, dar aš negaliu to padaryti“. Stimuliuoti tą tokią augančią mąstyseną, kad jis savęs nedemotyvuotų, kad toliau stengtųsi bandydamas pasiekti, išmokti tai, ko jam norisi, ir pasiektų savo visapusišką vystymą.

– Turbūt dar praeis ne vieneri metai, kol visos švietimo sistemos priims tuos naujus atradimus ir naujus tyrimus, apie kuriuos jūs taip pat kalbate. Ar yra kažkas, ką vaikai supranta labiau arba prasčiau? Ar galima sakyti, kad galiausiai vis tik yra ir tiksliukai, ir humanitarai?

– Sakyčiau, kad yra dalykai, kurie vaikams labiau patinka, todėl jie tuos dalykus mokosi daugiau. Taip suskurdami užburtą ratą „kas man patinka, tas man sekasi; kas man sekasi,  to daugiau mokysiuosi“. Toks dopamino varomasis procesas, kurį vaikai tiesiog atsirenka. Mes, suaugusieji, galime pasižiūrėti į savo gyvenimą: ar mes norime kiekvieną dieną daryti kokius nors labai sunkius atradimus? Turime savo supratimą, kas yra mūsų gyvenimas ir bandome išmokti dalykų, kurie mums įdomūs, todėl esame motyvuoti tuos dalykus rinktis.  Su vaikais – panašiai. Jie renkasi dalykus, į kuriuos nenori dėti labai daug pastangų, bet jie pamato, kad šitas dalykas sekasi ir bando. „Aš noriu pabandyti ką nors naujo. Pabandysiu. Jei man iš karto sekasi, būsiu motyvuotas ir daugiau tą dalyką darysiu, daugiau į jį gilinsiuosi.“ Bet jei nesiseka, tuomet: „Oi, dar tiek daug yra naujų dalykų, galiu pabandyti ir ką nors kita. Ieškau savęs“.

Dažniausiai kai vaikai daro namų darbus, reikia paslėpti telefoną

– Ar turite patarimą tiems tėvams, kurie sėdės su vaikais dar šįvakar ir ruoš namų darbus? Kaip reikėtų tą daryti?

– Tėvams patarčiau tai, ką kiekvieną dieną patariu ir sau, darydama pamokas su savo dukra. Pirmas ir svarbiausias dalykas – pažiūrėti, kokia vaiko aplinka, kai jis mokosi. Kad nebūtų pašalinių dirgiklių. Dažniausiai kai vaikai daro namų darbus, reikia paslėpti telefoną ir skatinti vaikus ne už galutinį rezultatą, bet už patį procesą. Pažiūrėti, kiek vaikas įdeda pastangų ir jį skatinti pažingsniui, ne tada, kai parsineša testo rezultatą su dešimtuku. Labai paprasta skatinti vaiką, kai jis jau gavo dešimtuką. Reikia jį skatinti tada, kai dar to dešimtuko nėra, pasižiūrėti, kur ir ką jis padarė teisingai, ko jam dar trūksta. Bet nepamiršti, ką mes, kaip tėvai, dažniausiai pamirštame, – apdovanoti vaikus už procesą, pastangas, kurias vaikas įdėjo. Ne už galutinį rezultatą. Taip motyvuodami mes jį skatinsime toliau ir geriau mokytis.