Tačiau nenorėdama dienų baigti viena ir pikta kaip per rakto skylutę kaimynus stebinti bambeklė nusprendžiau susiimti bei pasidomėjau, kiek žingsnių mane skiria nuo senmergės iki svajonių nuotakos.

Išmokti gaminti. Sakoma, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį. Tiesa, iki šiol žinojau tiesesnių ir greitesnių kelių ten (ir atgal). Pusryčiai – vyrui į lovą, ir nederėtų reikalauti, kad jis atneštų kavos man. Benedikto kiaušiniai, angliški pusryčiai, trijų patiekalų vakarienė, įdarytas fazanas. Ir ne visuomet išsisuksite pradėjusios visa tai nuo deserto.

Nustoti girtis savo žiniomis apie sportą. Mėgstu įsiterpti į vyrišką diskusiją apie nuošales ir sporto rezultatus. Suprantu, kad sporto kanalą turėčiau išjungti ir netildyti aplinkinių, kai žiūriu krepšinį. Eidama stebėti varžybų turėčiau įsitaisyti tame stalo gale, kur renkasi merginos, ir plepėti su jomis apie kosmetiką, tik akies krašteliu stebėdama rezultatą. O vakaro pabaigoje galiausiai paklausti, kas laimėjo. Turėčiau nežinoti sportininkų (išskyrus Simo Jasaičio – dėl objektyvių priežasčių) pavardžių. Ir visuomet klausti, kodėl neįskaitė įvarčio.

Ant automobilio galo užsiklijuoti batelio formos lipduką. Iš tiesų būtų geriau išvis nevairuoti ir tuomet būti labiau priklausomai nuo vyro. Tačiau jeigu jau taip atsitiko, kad vairuoju ir turiu automobilį, jame turėčiau laikyti minkštų žaislų, prie sankryžos nepamiršti pasidažyti, stovėjimo aikštelėje užimti kelias vietas ir visuomet praleisti kolegas vairuotojus vyrus.

Mažiau klausinėti. Taip, aš turiu savo subjektyvią nuomonę kiekvienu gyvenimo klausimu ir noriai ja dalijuosi (net jeigu ir nenoriai kas nors ją klauso). Mėgstu diskutuoti, argumentuoti ir kartais specialiai išprovokuoju pokalbį, kad būtų įdomu išgirsti kitą pusę. Tačiau žinau, kad turėčiau patylėti. Ir atsiminti, kad vyras visuomet teisus. Tačiau jeigu man ne tas pats (o vyras turėtų būti ne tas pats), aš noriu žinoti, kuo jis gyvena, ir padėti jam spręsti iškilusias problemas.

Turėčiau išmokti vyriškus dydžius. Iki šiol bandžiau įsikalti, kad dydis nesvarbu. Tačiau dabar suprantu, kad reikia žinoti, kokius marškinius, kelnes, kojines pirkti, nes vyrai nemėgsta vaikščioti po parduotuves. O moterys turėtų tai mėgti. Tad prekybos centre neturėčiau ratu apeiti vyriškų drabužių parduotuvių. Taip pat kaip ir vyriškos kosmetikos skyriaus.
Išeiti iš darbo. Vyrams patinka, kai jų kantriai laukiama namie. Karjera, svajonės, tikslai – trys vyro ausiai nepriimtini žodžiai, kalbant apie jo namų židinio kurstytoją. Savo moterį vyras turi visuomet rasti namie. Ir ji visada turi būti pasiekiama telefonu. Ir ji negali užsiplepėti su draugėmis prie vyno taurės.

Tapti namų tvarkytoja. Geros moterys tvarko, skalbia, lygina ir viską gražiai sudėlioja į spintą (tokia tvarka, kad vyras lengvai rastų). Mano nuomone, indus plauna indaplovė, dulkes siurbia dulkių siurblys. Šią, kaip ir bet kurią kitą, techniką turi valdyti vyras. Tvarkinguose namuose visuomet būsiu geros nuotaikos. Ir nebus juose nekalbadienių arba suveltų plaukų dienos.

Turėčiau visuomet gražiai atrodyti. Suprantu, kad reikia išmokti keltis anksčiau už vyrą ir, kol jis dar miega, išsitiesinti plaukus, pariesti blakstienas, pasidažyti lūpas ir apsitempti suknelę. Taip, chalatas – ne drabužis, pižama – neseksualu, aukštakulniai namie – misija įmanoma.

Tiesa, vyrai vis tiek veda jaunesnes, plonesnes ir ilgesniais plaukais. Kaip tyčia ne tave. Arba jeigu tave, tai ne tie. Tad jeigu ir netapsiu svajonių nuotaka, bent žinosiu, kad likau savimi (hmm, senmergė – įskaičiuota).