Maža to, kaip paaiškėjo iš neseniai paskelbtos septynių didelės apimties tyrimų analizės, šiais laikais, palyginti su tuo, kaip buvo prieš dešimt ar dvidešimt metų, paaugliai mažiau trokšta išmokti vairuoti, eiti į pasimatymus ar leisti laiką be tėvų, portale theconversation.com rašo San Diego valstijos universiteto (JAV) psichologijos profesorė, straipsnių ir knygų autorė Jean Twenge. Pasak jos, šiandieniniai paaugliai – kitokie.

Dorovingesni ir atsakingesni?

Šios tendencijos aiškinimų esama įvairių. Antai sociologo Davido Finkelhoro teigimu, dabartiniai paaugliai yra dorovingesni ir atsakingesni. Žurnalistė Jessica Williams nenori su tuo sutikti ir mano, kad jie tiesiog nuobodūs. O tai, kad paaugliai nenori dirbti, kai kurių įsitikinimu, lemia ne kas kita, o paprasčiausias tingumas.

Tačiau nė vienas iš specialistų ir apžvalgininkų iki šiol nepasistengė visų aspektų sujungti į visumą, pastebi J. Twenge. Tai, kad paaugliai vengia alkoholio ir sekso, gal ir galima pagrįsti dorovingumu, tačiau nenoras išmokti vairuoti ar užsidirbti savų pinigų, ko gero, turėtų būti siejamas anaiptol ne su vadovavimusi vertybėmis ir išaugusia atsakomybe. Paauglių nėštumo rodiklis veikiausiai irgi sumažėjo ne dėl to, kad paaugliai šiais laikais nuobodūs ir tinginiai.

Ši tendencija tebėra gyvybinga net ir atsigaunant ekonomikai, vadinasi, didžioji recesija šiuo atveju – ne pats svarbiausias veiksnys. Krūvis mokykloje – irgi ne priežastis: tyrimai rodo, kad šiandien namų darbams paaugliai skiria mažiau laiko, nei baigiantis tūkstantmečiui. Tik užklasinei veiklai laiko skiriama panašiai.

Siekiant išsiaiškinti, kas vyksta iš tikrųjų, į šiandieninius paauglius ir jų gyvenamą aplinką derėtų pažvelgti atidžiau, teigia J. Twenge. Savo knygoje šią išmaniųjų telefonų iš rankų nepaleidžiančią paauglių kartą autorė vadina „iKarta“ (angl. „iGen“).

Skirtinga aplinka, skirtinga ir raida

Rūpinimąsi pinigais, vairavimą, alkoholio vartojimą, užsiiminėjimą seksu ir vaikščiojimą į pasimatymus sieja vienas bendras dalykas: visa tai daro suaugusieji. Taigi panašu, rašo psichologė, kad dabartinė paauglių karta nėra linkusi stačia galva pulti prie suaugusiųjų pasaulio malonumų ir pareigų.

Šiais laikais lėčiau bręsta tiek nepasiturinčių, tiek turtingų tėvų vaikai.

Dar visai neseniai paauglystė laikyta pirmuoju brandos etapu, o dabar tai – viso labo dar vienas vaikystės epizodas. Paaugliai nėra nei dorovingesni, nei tingesni. Jiems paprasčiausiai reikia daugiau laiko suaugti, teigia J. Twenge.

Šią tendenciją autorė siūlo panagrinėti atsižvelgiant į vadinamąją gyvenimo istorijos teoriją. Ja remiantis, žmogaus gyvenimo raidos tempas priklauso nuo jo gyvenamosios aplinkos.

Lėčiau bręsta tie žmonės, kurių gyvenamojoje aplinkoje įprasta turėti mažiau vaikų ir kur kiekvieno vaiko raidai ir ugdymui skiriama daugiau laiko. Šis apibūdinimas, pasak autorės, puikiai atitinka, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų realijas. Čia šeima turi vidutiniškai po du vaikus, į įvairius būrelius vaikai užrašomi dar būdami priešmokyklinukai, o ruoštis koledžui galima pradėti jau pradinėse klasėse. Šis reiškinys nėra būdingas tik vienai ar kitai klasei. Remdamasi įvairių šalinių duomenimis autorė teigia, kad šiais laikais lėčiau bręsta tiek nepasiturinčių, tiek turtingų tėvų vaikai.

XX amžiaus viduryje žmonės subręsdavę greičiau. Priemonių, padedančių palengvinti darbo naštą, anuomet praktiškai nebuvo, o šeimoje augdavo vidutiniškai keturi vaikai. Tokiomis aplinkybėmis jaunuoliams tekdavo pradėti savimi rūpintis gerokai anksčiau nei dabar. Visas jėgas tėvai atiduodavo tam, kad patenkintų kasdienes šeimos reikmes, taigi smuiko pamokos penkiamečiui tikrai nebuvo prioritetų sąrašo viršūnėje.

Lėta branda – gerai ar blogai?

Gyvenimo istorijos teorija teigia, kad lėta arba sparti branda – tai prisitaikymo prie atitinkamos gyvenamosios aplinkos rezultatas. Pasak J. Twenge, nė viena iš šių tendencijų nėra nei savaime gera, nei bloga. Panašiai reikėtų žvelgti ir į paauglių elgesį. Vertinant jį kaip iš principo gerą arba blogą (kaip ir skirstant paauglius į labiau subrendusius, atsakingus ir darbščius ir į nebrandžius, neatsakingus ir tinginius), nukrypstama nuo reiškinio esmės – lėtesnio judėjimo brandos link. Psichologė atkreipia dėmesį, kad pokyčių pastebima ne tik paauglių elgesyje: antai vaikai mažiau noriai į mokyklą eina pėstute, reikalauja daugiau priežiūros, o jauniems suaugusiesiems reikia daugiau laiko priprasti prie darbo sąlygų, pasiryžti santuokai ir nusiteikti giminės pratęsimui.

Žinoma, tai, kad mažiau paauglių užsiiminėja seksu ir vartoja alkoholį, yra gerai, toliau dėsto autorė, tačiau kas nutinka jiems pradėjus lankyti koledžą ir staiga atsidūrus aplinkoje, kurioje seksas ir alkoholis – kasdienybė? Pavyzdžiui, nors aštuoniolikmečiai dabar geria mažiau, šiek tiek vyresniems, t. y. 21–22 metų amžiaus jaunuoliams, būdinga gerti ir prisigerti ne mažiau ir ne rečiau, nei tai buvo daroma devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tyrimo duomenimis, tie paaugliai, kurių alkoholio vartojimo rodiklis išauga staiga, labiau rizikuoja tapti priklausomi nei tie, kurie alkoholio vartojimo įgūdžius tobulino ilgesnį laiką. Taigi, neturėdami alkoholio vartojimo patirties, studijuoti pradėję jaunuoliai gali būti labiau pažeidžiami, rašo J. Twenge.

Dėstytojai skundžiasi, kad studentai nebegali atlikti užduočių, nepaskambinę tėvams.

Panašių klausimų gali kilti ir kalbant apie nedirbančius, nevairuojančius ir tėvų kompanijos nevengiančius paauglius. Taip, jie tikriausiai mažiau rizikuoja, tačiau, pradėję lankyti koledžą ar susiradus darbą, jie gali patirti sunkumų dėl negebėjimo savarankiškai priimti sprendimus.

Dėstytojai skundžiasi, kad studentai nebegali atlikti užduočių, nepaskambinę tėvams. Darbdaviai nepatenkinti, kad vis daugiau jaunų darbuotojų negeba dirbti savarankiškai. Nors, pasak straipsnio autorės, „iKartos“ atstovai pasižymi didesne darbo drausme nei tūkstantmečio vaikai, jiems veikiausiai prireiks daugiau pagalbos mėginat susiorientuoti suaugusiųjų pasaulyje.

Taigi, nors ir yra šiokių tokių nuogąstavimų, vis dėlto tai, kad prieš pradėdami vaikščioti į pasimatymus, užsiiminėti seksu, vartoti alkoholį ir dirbti už atlygį paaugliai daugiau laiko gali skirti socialinių ir emocinių įgūdžių tobulinimui, yra gerai. Psichologės teigimu, svarbiausia – užtikrinti, kad paaugliai turėtų galimybę išsiugdyti tuos gebėjimus ir įgūdžius, kurių jiems prireiks įžengus į suaugusiųjų pasaulį – savarankiškumą, socialinius įgūdžius ir gebėjimą priimti sprendimus.

J. Twenge pataria tėvams dažniau savo užsisėdėjusius paauglius vaikus „išstumti“ lauk iš namų. Priešingu atveju jie gali niekada nepasiryžti išeiti.