Anot jos, komandinio darbo privalumai atsiskleidžia tam tikrose situacijose: „Pavyzdžiui, jei darbas prastai apmokamas, buvimas komandoje yra papildomas priedas – galima paplepėti, pašnekėti.“

– Vienišiai ir intravertai. Ar tai tapačios sąvokos?

– Manau, kad visiškai jų tapatinti nereikėtų. Man labai nepatinka etiketės. Ką turime omenyje, kai kalbame apie intravertus? Atrodo, kad suprantame, bet nelabai. Intraversijos ir ekstraversijos sąvokos garsiausiai nuskambėjo dėl Carlo Gustavo Jungo. Teigiama, kad intravertas stiprybės semiasi iš vienumos, buvimo tyloje, su knygomis, su meškere kažkur prie ežero. Ekstravertas – iš bendravimo su žmonėmis, iš dėmesio ir pan.

Tačiau man atrodo, kad nėra tik dviejų tipų. Mes visi savyje turime ir intravertiškumo, ir ekstravertiškumo. Visi esame toje skalėje, bet negalima visos žmonijos sugrupuoti į visiškus intravertus ir ekstravertus.

Tuomet galima galvoti, kaip apibūdinti vienišius. Man asmeniškai, vienišumas yra graudi samprata, reiškianti tai, kad amžinai jautiesi vienišas. Tave gali supti begalė mylimų šeimos narių, draugų, bet vis tiek esi vienišas.

– Tai reiškia, kad nesuvokiame, ką reiškia sąvokos intravertas ir vienišius?

– Sampratos labai sudėtingos. Reikia susitarti, apie ką kalbame. Kai kalbame apie žmogų, kuriam geriausia dirbti vienam, nebūtinai jis yra intravertas. Galbūt jam labai norėjosi sudalyvauti vakarėlyje, pabūti su šeima. Gal jis turėjo nuostabų savaitgalį, sėmėsi energijos iš kitų. Tačiau kai ateina laikas dirbti, tokiam žmogui reikia visiškos vienatvės, tylos. Ne vienišumo, o vienatvės. Psichologai skiria vienatvę ir vienišumą.

– Kai kurie žmonės, linkę dirbti vieni, dirba komandiniuose darbuose ir neturi išeities.

– Psichologai nemėgsta dalinti patarimų, bet pasakysiu, kad reikia nenurimti, nepasitenkinti, ieškoti geriausio sau sprendimo. Esu sutikusi žmonių, kurie praleidžia visą dieną biure, bet tik jam ištuštėjus pradeda dirbti. Man atrodo, kad tai netinkamas variantas. Žmogus turėtų grįžti į šeimą, o jis dar tik pradeda dirbti.

Šiuolaikiniame pasaulyje galima dirbti ne tik komandoje, bet ir iš namų. Anksčiau tai nebuvo įmanoma. Dabar biuras gali būti įsikūręs kur nors Šiaurės Korėjoje, o žmogus sėdėti ir dirbti Lietuvoje. Beje, komanda yra labai svarbu, tačiau kartais tai susiję su bandymu slėptis nuo atsakomybės, baime ją prisiimti.

– Kaip vienišiui save atpažinti?

– Gali būti daug vienišių rūšių ir porūšių. Manau, kad daug lemia žmogaus raida. Vieni augo šeimoje, kur mama sakydavo – mes pavalgėme, mes eisime į darželį ir t. t. Iš karto formuojama komandinio tipo asmenybė. Galbūt tai šeima, kurioje ribos buvo neaiškios.

Kitų šeimose buvo kitaip. Jiems galėjo būti sakoma – tau nepavyko šįkart, bet pavyks kitą, čia tavo kambarys, tavo šventovė. Taip suformuojamos aiškios ribos.

– Ar sutinkate, kad komandiniai pasiekimai ir rezultatai šiuo metu tarsi labiau akcentuojami?

– Taip, taip pat ir komandinė projektinė veikla. Sakoma – kaip čia vienas kažką darysi. Manoma, kad komandoje galima ką nors atlikti giliau, plačiau. Tačiau mano nuomone, tokioje veikloje daug laiko švaistymo. Aš verčiau prisėsiu ir į ką nors pasigilinsiu pati, o ne diskutuosiu. Manęs netenkina komandinio darbo rezultatas, nes dažnai tai kaip drungnas vanduo.

Visų mūsų nuomonės skiriasi ir kai dirbame komandoje, nė vienas nebūna galutinai patenkintas. Komandos kartais pareikalauja drungno kompromiso. Tai argumentuoti galima tuo, kad žmonės, kuriems komandose sunku, tampa lyderiais. Tuomet jie turi komandą, einančią paskui juos.

Tačiau yra veiklų, kurios tiesiog nuobodžios. Pavyzdžiui, jei darbas prastai apmokamas, buvimas komandoje yra papildomas priedas – galima paplepėti, pašnekėti. Kai kurie fiziniai darbai yra labai neįdomūs. Pavyzdžiui, kasti griovį gali būti labai nyku. Tačiau kasant dviese ar aštuoniese, darbą nudirbti lengviau.

– Ką manote apie susirinkimus darbe?

– Susirinkimai gali būti laiko švaistymas. Tik nuoširdūs susirinkimai, kurių metu pasidalijama reikšmingais dalykais, gali būti pozityvūs ir vesti į priekį. Neturėtų būti bijoma pasisakyti, net apsiverkti susirinkimo metu. Kitu atveju jie reikalingi tiek, kad būtų greičiau paskirstoma, kas už ką atsakingas.

– Koks vadovas yra geras? Juk jei nepastebės vienišiaus, jis gali prarasti darbuotoją.

– Geras vadovas – nuolat besimokantis vadovas. Toks vadovas girdi ir supranta, kad galime būti labai skirtingi. Kalbant apie mokymąsi, svarbu, kad būtų mokomasi iš naujoko. Būtent naujokai geriausiai mato, ko trūksta, kokia atmosfera vyrauja. Laikui bėgant tampame lojalūs vadovui, negalime reflektuoti.

Geras vadovas – besimokantis, suprantantis kiekvieno unikalumą ir skatinantis bendrauti. Ne spėliojantis, o klausiantis. Darbuotojai taip pat turi pasakyti, kas negerai. Svarbu, kad su vadovu galima pakalbėti, jis prieinamas, jo durys atviros, galima derėtis. Kartais negalima pakelti atlyginimo, tačiau galima leisti darbuotojui ketvirtadienio popietę dirbti iš namų.