M. Robinson: patirtas praradimo skausmas paskatino padėti kenčiantiems

JAV televizijos kanalas CNN kasmet renka dešimt herojų – paprastų žmonių, kurių poelgiai keičia pasaulį. Viena iš jų neseniai tapo Mary Robinson, įkūrusi paramos organizaciją "Good Grief" ("Geras gedėjimas") ir atidariusi pagalbos centrą "Imagine" ("Įsivaizduok") netektį išgyvenantiems vaikams, paaugliams, jaunuoliams ir jų šeimoms.

Gelbėjimo ratas

Centras veikia visą parą be jokių išeiginių, paslaugos nieko nekainuoja. Jų poreikis yra didžiulis: šiuo metu gedėjimo skausmą įveikti šioje įstaigoje padedama beveik 500 žmonių, tačiau tai tik ledkalnio viršūnė, tikina filantropė.

Pasak M.Robinson, šis unikalus projektas gimė jos širdyje prieš daugiau nei 40 metų, kai būdama paauglė sunkiai susitaikė su mylimo tėvelio netektimi. Mary buvo vos dvylikos, kai sužinojo, kad tėtis susirgo vėžiu. Įveikti onkologinės ligos jam nepavyko, mirė po pusantrų metų.

Į apdovanojimų ceremoniją centro įkūrėja ir vadovė atėjo nešina tėvo nuotrauka ir nuo laiko pageltusiu užuojautos atviruku. Šias dvi brangias relikvijas ji laiko ant savo darbo stalo.

Atviruką parašė viena pagyvenusi kaimynė. "Mieloji, man taip gaila dėl tavo didžiulės netekties. Žinau, kad jauniems žmonėms nelaimingus gyvenimo tarpsnius išgyventi ypač sunku. Tačiau tai padeda jiems išsiugdyti didelę atjautą. Kai man būna labai liūdna, geriau jaustis labiausiai padeda mintis, kad niekas – nei jausmai, nei situacijos, geros ar blogos, nesitęsia amžinai. Rūpinkis savimi. Nuoširdžiai Eleanor Schenk", – perskaitė viename iš užuojautos laiškų, kuris buvo adresuotas ne mamai, bet jai.

Jos, laimingos ir nerūpestingos mergaitės, gyvenimas po laidotuvių, regis, sudužo į šipulius. 

Poelgis, parodantis suaugusio žmogaus požiūrį į gedintį vaiką, ją nepaprastai sujaudino. "Šis mažai pažįstamos moters palinkėjimas tapo tarsi gelbėjimo ratu, kurio griebdavausi kaskart, kai atrodė, kad blogiau būti nebegali, kai jaučiausi sutrikusi, paskendusi skausme. Suteikdavo vilties, kad ateityje manęs laukia kažkas gero", – prisimena Mary.

Paniro į depresiją

Jos, laimingos ir nerūpestingos mergaitės, gyvenimas po laidotuvių, regis, sudužo į šipulius. Buvusi gera mokinė ėmė gauti prastus pažymius, nebesidomėti iki tol džiuginusiais laisvalaikio užsiėmimais, nebesutarė su draugėmis, jautėsi nesuprasta ir atstumta. Kilo ir elgesio problemų mokykloje. Atrodė, kad tai paaugliškas protestas, tačiau  buvo tipiškas gedinčio vaiko elgesys. "Nebuvau bloga, tiesiog labai liūdėjau", – šiandien komentuoja M.Robinson.

Kaip dažnai nutinka tais atvejais, kai miršta šeimos narys, kiti suaugę artimieji taip pat būna panirę į neigiamus išgyvenimus ir padėti vaikui susitaikyti su sudėtinga situacija nesugeba. Jis atsiduria antrame plane, jaučiasi vienišas, nesulaukia pakankamai dėmesio. Padariniai gali būti skaudūs: šie vaikai dažniau patiria nerimo sutrikimus, suserga depresija, tampa priklausomi nuo vaistų, alkoholio, narkotikų.

Panaši situacija buvo ir Mary šeimoje, ji su broliu liko vieni su šia problema. Mama nepajėgė jiems padėti, o specializuotos pagalbos netektį išgyvenantiems vaikams tais laikais nebuvo. Paauglė paniro į gilią depresiją, kuri truko iki dvidešimties, kai pagaliau pati suprato, kad dėl jos problemų kaltas taip ir neįveiktas praradimo skausmas. Tuomet konsultavosi su psichikos sveikatos specialistais, ilgai gydėsi, kol pagaliau pavyko įveikti ligą.

Ilgos savęs paieškos

CNN herojės nuomone, tai didele dalimi nulėmė, kad ji ilgokai blaškėsi ieškodama savo vietos gyvenime, mėgstamos specialybės, darbo. Iš pradžių M.Robinson įstojo į Delavero universitetą, kuriame įgijo anglų kalbos ir literatūros bakalauro laipsnį. Vėliau susidomėjo informacinėmis technologijomis, baigė "Chubb" kompiuterinių technologijų institutą. Po studijų kelis dešimtmečius dirbo įvairiose įmonėse, korporacijose, draudimo kompanijoje.

Pamažu kilo karjeros laipteliais: iš pradžių dirbo sistemų analitike, informacinių technologijų inžiniere, po to – įvairių padalinių vadove, o galiausiai – direktore. Vis dėlto nesijautė savo vietoje. Tuomet nusprendė nerti į savą verslą – su partneriais įsteigė konsultacijų bendrovę, kuri teikė projektų rašymo, įmonių plėtros, duomenų bazių vystymo konsultacines paslaugas. Viskas klostėsi lyg ir sėkmingai, jei ne kylantis klausimas – o kam visa tai?

Kiekvienais metais vien tik JAV apie 5 mln. vaikų netenka vieno iš tėvų. Visi jie patenka į rizikos grupę, jiems gali kilti elgesio problemų, mokymosi sunkumų, trūkti motyvacijos, o kur dar menka savivertė, psichologiniai sutrikimai.

Nemažai Mary klientų buvo nevyriausybinės organizacijos, įvairūs fondai, su jais teko nemažai bendradarbiauti ir dirbant draudimo kompanijoje, tad natūraliai kilo noras laisvalaikiu įsitraukti į savanorišką veiklą. Dalyvaudama įvairiuose projektuose moteris ėmė suprasti, kad būtent šis užsiėmimas jai artimas, leidžia pasijusti bendruomenės dalimi, padėdama kitiems jautėsi reikalinga, galėjo išnaudoti savo kūrybiškumą, o svarbiausia – jautė, kad veikia kažką prasmingo.

Sutelkė dideles pajėgas

Kiekvienais metais vien tik JAV apie 5 mln. vaikų netenka vieno iš tėvų. Visi jie patenka į rizikos grupę, jiems gali kilti elgesio problemų, mokymosi sunkumų, trūkti motyvacijos, o kur dar menka savivertė, psichologiniai sutrikimai. Tokia situacija ir skaudi asmeninė patirtis paskatino M.Robinson atidaryti paramos fondą, kurį pavadino "Geras gedėjimas". Jo misija – šviesti visuomenę, kad ji suprastų gedinčius žmones ir būtų pasirengusi jiems padėti.

Viena iš fondo veiklų – bendruomenių mokymas, palaikymo, savipagalbos grupių organizavimas. Rengiami seminarai, edukacinės dirbtuvės. Siekiama užtikrinti, kad kiekvienoje bendruomenėje būtų keli žmonės, galintys paremti netektį patyrusį vaiką ar paauglį, kai jam to reikia.

Ilgainiui atsirado ir daugiau bendraminčių, norinčių prisidėti ieškant finansavimo projektams. Prie fondo ėmė burtis su netekties skausmu susidoroti žmonėms padedantys psichologai, psichoterapeutai, mokytojai, asmenys, patys tai patyrę ir norintys pasidalyti patirtimi. Šiuo metu fondo veikloje dalyvauja 92 asmenys iš 43 valstijos miestų. Jie apmokyti, kad galėtų organizuoti darbą vietose, jiems talkina būrys savanorių.

Pagalba dieną ir naktį

Mary vizija buvo sukurti centrą, kuris dirbtų visus metus, kurio paslaugos būtų nemokamos, teikiamos neribotą laiką, tol, kol reikia. Kad jis taptų vieta, kur nusiraminimą ir paguodą rastų kiekvienas vaikas, kad galėtų atsitiesti, gyventi laimingą gyvenimą.

Greičiausiai ši idėja ir būtų likusi svajone, nes tam reikėjo daug pinigų. Suradus rėmėjų,  vienas po kito su kelerių metų pertrauka buvo atidaryti du pagalbos centrai Moristaune ir Prinstone. Jiems beveik penkerius metus vadovavo M.Robinson, kol 2011-aisiais paramos ir labdaros organizacija "The Glasser Foundation" pakvietė ją įkurti dar vieną, ypač didelį ir modernų, centrą Mautinsaide ir jam vadovauti.

Dramblys kambaryje – tai metafora, iliustruojanti problemą, apie kurią niekas nenori kalbėti. Apie mirtį, gedėjimą, netektį niekas nenori kalbėti dėl to, kad nežino, ką tokiu atveju sakyti ir daryti.

Nuo tada iki šių dienų centras "Imagine" suteikė pagalbą keliems tūkstančiams šeimų. Kai kurios jų kelis kartus per savaitę įveikia ne po vieną valandą trunkančią kelionę, kad pasiektų centrą, kuris daugeliui tapo vienintele vilties prošvaiste. Netektį patyrusius ir su ja nesusitvarkančius vaikus, paauglius, jaunimą į centrus nukreipia socialiniai darbuotojai, mokytojai, gydymo įstaigų specialistai, o dažnai tuos, kam reikia šios pagalbos, tiesiog pasiekia žinutė, keliaujanti iš lūpų į lūpas.

Iš lūpų į lūpas

"Aš tave matau", "Man rūpi tavo skausmas", "Tavo liūdesys nesitęs amžinai" – šiuos žodžius iš suaugusiųjų turėtų išgirsti kiekvienas netekęs artimojo vaikas ar paauglys, pabrėžia M.Robinson. Tėvai, mokytojai dažnai klausia, ką jie turėtų pasakyti ar padaryti, kai jų pažįstamas vaikas praranda savo mamą ar tėtį, brolį ar sesę. "Svarbiausia – skirti jiems savo meilę, dėmesio ir laiko, suteikti vilties, kad tai laikini išgyvenimai, kurie vieną dieną praeis", – pataria centro įkūrėja.

Ji nuolatos gilina žinias srityje, kurioje dirba, kad dar geriau suprastų gedinčiuosius ir galėtų tobulinti centro veiklą. Šiuo metu M.Robinson studijuoja Livingstono klinikinės ir taikomosios psichoanalizės akademijoje, siekia magistro laipsnio. "Tikiu, kad daugelis problemų yra susijusios su netekties traumomis, patirtomis vaikystėje ar paauglystėje. Užeikite į psichoterapeuto kabinetą, į anoniminių akoholikų grupės užsiėmimą, į kalėjimo kamerą ir kone kaskart išgirsite gedėjimo ir netekties istoriją", – sako M.Robinson.

Centras "Imagine" pradėjo rengti paskaitas mokyklose, kad padėtų jauniems žmonėms susidoroti su netektimi, o suaugusiesiems – atpažinti jos sukeliamą skausmą ir suteikti reikiamą pagalbą. Gedėjimas, netekties traumos turi daug veidų, ir juos atpažinti ne visuomet būna paprasta.

Dramblio simbolis

Šios įstaigos simbolis yra dramblys. Jo figūrėlėmis išmarginti tapetai, pagalvėlės, kilimai, galima pamatyti daug minkštų žaislų – drambliukų. Dramblys kambaryje – tai metafora, iliustruojanti problemą, apie kurią niekas nenori kalbėti. Apie mirtį, gedėjimą, netektį niekas nenori kalbėti dėl to, kad nežino, ką tokiu atveju sakyti ir daryti. Centre visi laisvai ir atvirai kalba tema, kuri nėra tabu.

Mano darbas niekada nebuvo nuobodus, tiesa, kartais jis kelia stresą ir beveik kasdien verčia išeiti iš komforto zonos. Nepaisant to, teikia man didžiulį pasitenkinimą.

Iš pradžių vaikai, lydimi suaugusiųjų, skatinami išsikalbėti. Pažintis su darbuotojais vyksta atsipalaidavus, pavyzdžiui, valgant picą. Lankymosi laikas neribojamas: vieni, gavę pagalbą ir pasijutę geriau, čia nebegrįžta, kiti lankosi nuolatos.

Vieniems užtenka išsikalbėti apie tai, kaip jautėsi, kai mirė artimas žmogus, papasakoti, koks jis buvo, prisiminti jį ir savo jausmus. Tai svarbus gedėjimo proceso momentas. Tačiau yra ir kitų būdų, padedančių saugiai atsikratyti neigiamų emocijų. Pavyzdžiui, ugnikalnio kambarys, kurio grindys ir sienos padengtos minkšta medžiaga. Čia galima išsilieti fiziškai – mėtyti pagalves, mušti būgnus, plėšyti senas telefonų knygas. Arba tiesiog išsirėkti.

Skambučiai iš viso pasaulio

Netektį išgyvenusios šeimos, ypač kai miršta motina ar tėvas, dažnai susiduria su finansiniais sunkumais. Centro įkūrėja ir vadovė rėmėjų paieškai skiria daug laiko ir dėmesio, nes nuo to priklauso, kiek žmonių galės gauti pagalbą. M.Robinson labai dėkinga CNN, nominavusiai ją viena iš metų herojų, kadangi tai reiškia, kad apie šią veiklą sužinojo dar didesnė visuomenės dalis ir galbūt atsiras daugiau norinčiųjų prisidėti.

Specialioje apdovanojimus pelniusių asmenų pristatymo laidoje pamatę siužetą apie "Imagine" ir jo vadovę, centrą skambučiais ir paklausimais ėmė atakuoti visos šalies gyventojai, domėdamiesi, ar yra kokių nors galimybių šią programą įgyvendinti ir kitose valstijose. Sulaukta pasiteiravimų ir iš užsienio – Kanados, Naujosios Zelandijos, Čilės, Švedijos. Visų šių valstybių astovai tikina, kad tokios pagalbos būtinai reikia ir jų bendruomenei.

Dešimt daugiausia televizijos žiūrovų balsų surinkusių nominantų gaus po 10 tūkst. dolerių premiją, o vienas iš jų, surinkęs daugiausia balsų per pakartotinį balsavimą, bus paskelbtas metų herojumi ir gaus 100 tūkst. dolerių savo veiklai tęsti ir plėtoti. Tai paaiškės tik metų pabaigoje. M.Robinson sako, kad šis laimėjimas centrui būtų labai svarbus, nes tai – ne pelno siekianti iš labdaros išsilaikanti organizacija, turinti kilnų tikslą – padėti kenčiantiems.


Mary Robinson apie…

… darbą. Mano darbas niekada nebuvo nuobodus, tiesa, kartais jis kelia stresą ir beveik kasdien verčia išeiti iš komforto zonos. Nepaisant to, teikia man didžiulį pasitenkinimą.

… įsipareigojimus. Kai dirbi ne pelno siekiančioje organizacijoje, turi susitaikyti su tuo, kad tai įsipareigojimas 24 valandoms per parą septynias dienas per savaitę.

… pusiausvyrą. Kad ir kaip mėgsti tai, ką darai, privalai rasti pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio. Man patinka žygiai pėsčiomis, skaitymas, muzikos klausymas, sportiniai šokiai. Didelę dalį laiko praleidžiu su draugais, jų vaikais, tai padeda atsipalaiduoti.

… dėkingumą. Jau daugelį metų kasdien rašau dėkingumo žurnalą, kuriame dėkoju tiems, su kuriais dirbu: rėmėjams, savanoriams, centro personalui. Jeigu ne jie, viena ne ką tenuveikčiau. Rekomenduoju tai daryti visiems, tai padeda įžvelgti savo veiklos prasmę, ypač sunkiais momentais, kai kažkas nesiseka, iškyla kliūčių ir norisi nuleisti rankas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kauniete

kauniete portretas
KILNUS darbas ,labai rekalingas..pagalba[[[zodine!!] kaip nektaras NETEKUSIAM artimo zmogaus. ..Pries keleta metu netekau puikios savo drauges ir menu ja su liudesiu
VISI KOMENTARAI 1

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių