Mamos dienoraštis: ir tai praeis…

Pripratome prie kaukių, atpratome nuo apsikabinimų ir gyvo bendravimo. Mes su savo vaiberio merginomis jau nebegastroliuojame paupiais: vienos dirba išsijuosusios ir slapčia keikia tas, kurios dykaduoniauja, kitos (tos priverstinės dykaduonės) norėtų imti arklą, plūgą, lyrą ir eiti karantininiu keliu, bet negali. Žodžiu, piktos ir tos, ir anos. Jei tik galėtų, mielai susikeistų vietomis. Bet ar nuo to taptų laimingesnės?

Baltas melas

Feisbukas, tas šmaikštusis karantino nuotaikų generatorius, jau seniai nieko naujo neberodo: matyt, išsisėmė. Žiūrėti jo vaizdelius su nukarpytomis ausimis šalia plaukų sruogų buvo smagu, kol neprasidėjo kitas Dievo koronės etapas – kova už būvį.

Šitam smulkiųjų verslininkų natūralios atrankos būreliui "Išgyvenk arba mirk" priklauso ir mūsų šeima. Anot oficialios statistikos, mažos ir vidutinės įmonės yra gausiausia šalies socialinė ekonominė grupė, kurioje pluša daugiau nei 70 proc. visų dirbančiųjų, kurie sukuria daugiau nei 50 proc. bendrosios pridėtinės vertės. Taigi, mes nesame tuščia vieta mūsų brangios tėvynės ekonomikoje!

Tik kaipgi kurti šitą vertę, jei per tą koronę vieni žmonės mūsų bijo, o kiti netgi neturi pinigų, už ką bijoti. Patikėkite, išgyventi (be dirbtinių kvėpavimo aparatų, kurie valstybės perkami tik medicinos įstaigoms ir tai ribotais kiekiais), mažiesiems bus nelengva. Kaip ir mūsų drabužių butikėliui. Tai visai kas kita, nei plačia burna sėti poetiškus pamąstymus spaudoje (ar feisbuke) apie naują pradžią, naujus tikslus, naujas galimybes persiorientuoti, kurias maloniai suteikė Jo Didenybė Karantinas.

"Po šimts! Kokios galimybės?! Kai nebegali daryti to, ką geriausiai sugebėjai?" – klausiu savo išmaniųjų draugių, nes mano nuo sėdėjimo namuose atbukusios smegenys padaryti salto, persiversti triskart ankštoje kaukolės dėžutėje ir voila – persiorientuoti gyvenimo pusiaukelėje, tarkim, į tigrų tramdytojas (tokia buvo mano vaikystės svajonė) – niekaip negali. Visos tos kalbos – na, kiek tas karantinas padarė gero, praplovė žmonių mintis, išvalė gamtą, sugrąžino į Veneciją delfinus ir kaip mums jo reikėjo, – varo į neviltį.

"Gal ir patikėčiau visu tuo baltu melu, jei tik klampioje koronės pekloje nebūčiau įklimpusi aš pati", – sakau savo vakarinėms pašnekovėms, mat susitinkame per vaiberį tik vakarais, dieną visos dirba: kas per nuotolį antrokėmis ar penktokėmis, o kas ir rimtesnius darbus turi.

"O jei išties, – sakau joms ir pati netikiu, – pamėginčiau būti labai lanksti ir pagalvočiau apie darbus, kurių dar niekados nesu dirbusi?" Kitaip sakant, apie tokius, kurie dar niekada nebuvo įtraukti į mano dar niekada nerašytą CV? Jau suku galvą, kaip galėtų skambėti tas nei daug, nei mažai – trisdešimties metų laikotarpį apimantis rašinėlis, sudėliotas panegirikos stiliumi. "Lengvai mintis dėliojanti lituanistė, niekada nedirbusi pagal specialybę, norėtų gauti… ką čia ir slėpti – bet kokio darbo!!!" Fiiii… Skamba kažkaip apgailėtinai. Tokiai ir pati nieko nesiūlyčiau. Gal geriau rašyti šitaip: lengvai mintis dėliojanti ir pedagoginį darbą dirbusi lituanistė norėtų dirbti su vaikais, bet… būtų atvira ir kitokiems pasiūlymams?!"

Visos tos kalbos – na, kiek tas karantinas padarė gero, praplovė žmonių mintis, išvalė gamtą, sugrąžino į Veneciją delfinus ir kaip mums jo reikėjo, – varo į neviltį.

Dažytojos debiutas

Vos nusiuntusi draugėms savo rašinėlį tema "Ieškau darbo", gaunu krūvą kvailiausiai išsišiepusių emodžių ir nedviprasmiškų komentarų. Ypač mano teksto redaktorėms užkliūva frazė "atvira kitokiems pasiūlymams". Kažkodėl jų mintys gauruotos, o mano potekstė… viso labo karantininė.

"Kitokie pasiūlymai, – aiškinu joms, – tai nėra sekso paslaugos: galiu dirbti pardavėja prekybos centre (ne, negaliu – nemoku skaičiuoti), galiu dažyti namų fasadus (ne, negaliu – vakar bandžiau, bet išėjo šnipštas)."

"Na, kas, kas išėjo, sakyk greičiau, – vaiberis net užkaista nuo draugių smalsumo. – Naaaaaaaa???"

Bandau išlaikyti deramą įtampą kaip kokiam siaubo trileryje ir pradedu pasakoti, kad nutarėme abu su vyru pataupyti (juolab pigi darbo jėga dabar išvykusi namo) ir patys nudažyti vienos iš jo drabužių parduotuvių fasadą su visais prie to priklausančiais palangių, langų rėmų užkaboriais be galo madinga rūdžių spalva. Darbelis ne iš sunkiųjų – galvojome mes, kol vyras, užsilipęs ant aukštų kopėčių, nepakreipė savo dažų padėklo ir… neapliejo prabangaus akmens plytelių grindinio madingaisiais rūdžių spalvos dažais. "Ot žioplys", – pamaniau, kai pabaidyto kiškio greičiu skuodžiau atnešti skudurų valymui ir tam tyčia – ačiū Dievui – įsigyto butelio "Nefraso". Prisišnekėjau.

Maždaug po 15 minučių atėjo mano eilė įrodyti, kad net šiam iš pirmo žvilgsnio nekvalifikuotam darbui reikia kvalifikacijos – na, jei ne diplomo, tai bent minimalios patirties. Šliūūūūpt… Užsižiūrėjusi į nardančius padangėje kirus (maniau, jie siaučia tik pajūryje?), šliūptelėjau nemenką dozę "rūdžių" ant savęs. Nuostoliai – džinsai, glaustinukė, megztinis – net nebe labdarai: tik išmesti. Vos spėjome su vyru darželiokiškai apsižodžiuoti (na, žinot, kas ant kito sako, ant savęs pasisako), kaip ir vėl kliurka – tarsi kokia pagal švilpiančią vėjo muziką besiranganti kobra ėmė plevėsuoti ore apsauginė dažymo juosta, madingąja rūdžių spalva ištepliodama visas tas vieteles, kurios turėjo likti… baltos!

"Irrrrr??? Naaaaa?.." – jaučiu kaip mano draugės net trypia iš nekantrumo laukdamos šios nelaimingos istorijos pabaigos.

Finaliniai paskaičiavimai optimizmo nekelia: suteptas grindinys gražaus miestelio (ne Kauno) centre – vienas, sugadinti dviejų žmonių drabužiai – du, rūdimis ištepliotos baltos turėjusios likti sienų dalys (teks pirkti dar ir baltų dažų!) – trys. "Bet, – porinau draugėms, – yra ir geroji šio pasakojimo dalis: gardus dažų kvapas (gal aš kokia narkomanė?!) ir grynas oras, atpalaiduojantis karantino suveržtas smegenis… Malonumo patyriau į valias.

"Beje, apie tas smegenis, – sučiulbėjo viena draugutė. – Po karantino, kai reikės gaivinti savo verslus, jų visiems labai prireiks… O lengviausia bus tiems, kurie sugebės pasidėti į sandėliuko lentyną savo karūną."

"Kokią dar karūną?" – apsimetame naiviomis vištelėmis. "Na tą, kurią buvai nusiėmusi ir tu, dažydama sienas... Kitaip sakant, persikvalifikavusi, pakeitusi orientaciją. Na, ne lytinę. O iš pedagoginės – į sienų spalvintojos."

"Tikrai, – jau kitą dieną deruosi pati su savimi, – jei kurį laiką, po karantino, turėsiu daryti ne tai, ką dariau iki šiol – mokiau ikimokyklinukus per žaidimą – karūna nuo galvos man tikrai nenukris!"

Prastovos ir prasėdos

"Tikrai nenukris…" – tikinu save ir rakinu vyro drabužių išparduotuvės duris. Šiandien aš būsiu pardavėja su literatūros magistro diplomu. O ką?! Su klientėmis pabendrausiu intelektualesnėmis temomis. Ne tik apie naująsias pavasario madas. Nei aš pirma, nei aš paskutinė – Kuboje, kalbama, kad ir lietuvius dievinančiame Sakartvele, visi taksistai tik ir taksuoja su aukštojo mokslo baigimo diplomais!

Rakinu duris ir krizenu sau į saują – ant parduotuvės langų prilipdyta tiek informacijos – na, visokie karantininiai įsakymai, perspėjimai, taisyklės, kad jei vargšas klientas sumanys visą tą literatūrą sąžiningai perskaityti, į mano kromelį jau nebeužsuks: baigsis pietų pertrauka!

Taigi, sėdžiu aš, naujai iškepta pardavėja, ir laukiu klientų. 11.00… 12.00… 13.00… Žmonių nė kvapo. Ką veikti? Tiktai keikti valdžią, viena ranka puskepalį duonos atkišusią, o kita tą patį atėmusią. Subsidijos tik už prastovas. O kaip pavadinsite sėdėjimą nuo ryto iki vakaro be pirkėjų? Juk irgi prastovos. O jei tiksliau – prasėdos. O jei dar taip ir toliau – netrukus atsiras pragulos. Nes šalia visos tos privalomos literatūros eiti su kaukėmis, dezinfekuoti rankas, vyresniems nei 60 metų sėdėti namuose ir t.t. pakabinsiu varpelį – kad jei kas nors išdrįs užsukti pas mane į svečius, prieš tai juo patilindžiuotų ir mane pažadintų!

14.00. Bingo! Durys prasiveria. Akių kontaktas. Akimirksniu užsidedamos apsauginės kaukės. Rankų dezinfekcija. Radijo pagarsinimas – tušas pirmajam klientui. Paviršutiniška asortimento apžvalga. Negi prisimatavimas?.. Jėėėėėė! Panašu, kad dydis puikiai tinka. Mano kol kas vienintelės klientės akiniai rasoja, guminės pirštinės (mėgindamos sugraibyti matuojamos suknelės užtrauktuką) gurgžda, o čia dar jos mobilusis… Oi, kaip ne laiku. Neleidžia susikaupti ties pirkimu. Galų gale, neapsikentusi visų tų pašalinių trikdžių, moteris išsivaduoja iš neblogai derėjusios suknutės, mesteli ją man kartu su fraze: "Ateisiu, kai visos tos nesąmonės baigsis: dabar nė pasimatuoti normaliai negaliu!"

Viskas bus gerai, patikėk. Ir tai praeis…

Aš viską suprantu, betgi labai noriu jos paprašyti neišeiti. Ne, netgi ne prašyti, o maldauti, o gal net atsiklaupti ant kelių – ponia, būkite gera, pirkite dabar, nes kai baigsis visos tos nesąmonės, mūsų butikėlio gali jau nebebūti! Žinote juk, nuoma, atlyginimai…

Deja, ji mano vidinio monologo negirdi. O jei ir girdėtų? Brukama prekė niekada nebuvo pati geidžiamiausia. Tad tyliai nuryju staiga apėmusį graudulį ir vėl apsiginkluoju kantrybe.

Šįsyk – jau antrąkart per dieną!!! – durys girgžteli prieš darbo pabaigą. Moteris, sena pardavėjos (bet ne mano) pažįstama, užsuka pasibėdoti, kaip dabar jai sunku bus išlaikyti brangių batų parduotuvę "Akropolyje"...

Atsisveikinu su antrąja (ir jau paskutiniąja) savo kliente, rakindama parduotuvės duris. Liūdna be galo. Taip nieko ir nepardaviau. Kaip reikės vyrui į akis pažiūrėti?

Ar jau kryyyzė?

Važiuodama namo kažkodėl prisimenu tą 2008–2009 m. pasaulio ekonomiką sudrebinusią krizę, kai mano Saulėja buvo dar mažiukė. Ir tada televizorius šaukė, kad visiems smulkiesiems verslams šakės! Tiesa, mūsų drabužių verslas tada kažkaip išgyveno, bet kitos artimos draugės vaikiškų žurnalų leidyba visiškai sustojo.

Taigi panašiai tuo metu mano Saulėja prisigretino vieną vakarą meiliai prie tėčio ir labai susirūpinusiu balseliu paklausė: "Tėti, o tau jau kryyyzė?" Kažkodėl tą skiemenį ji nutęsė labai smarkiai, tarsi norėdama sureikšminti tos krizės stiprumą.

Dabar Saulėja jau didelė. Vasarą švęs aštuoniolika. Tik aš jau vaikėju, mažėju – tikra teisybė, kad su metais tai vyksta. Taip noriu švelniai prisiglausti prie tvirto vyro peties ir paklausti: "O tau (o mums?) jau kryyyzė?"

Ir labai trokštu, kad jis švelniai man, tarsi naiviai mažametei mergaitei, pabučiuotų į kaktą ir pasakytų: "Viskas bus gerai, patikėk. Ir tai praeis…"



NAUJAUSI KOMENTARAI

pinočetas

pinočetas portretas
perskaičiau.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių