Mamos dienoraštis: kas Žemėje kuria Pragarą ir Rojų?

Stebint socialinių aktualijų laidas, kartkartėmis parodančias nugydytus senukus, tikrai nesinorėjo kviesti greitosios. Vis dėlto mėlstantis tėčio veidas atrodė baisiau nei teatrališkas Audrės Kudabienės balsas imant interviu iš kovidu sirgusio ir infekcinėn ligoninėn patekusio mielo senjoro, kuris su žmona, laukdamas pagalbos, ten praleido kone savaitę, kainavusią moteriai gyvybę.

Baisumas buvo dar ir tas, kad greitosios ekipažą aš kviečiau pirmą sykį gyvenime. Ir dar kokiu metu?! Kai danguje sužibo Vakarė žvaigždė ir mano jorkšyrė Mėta, stebuklingosios Kūčių nakties užburta, turėjo pradėti šnekėti žmogaus balsu. Et, nesulaukiau.

Drebančiu balsu užregistravau savo pagalbos šauksmą ir išsyk pareiškiau, kad ligoninėn vežti tėčio nesutinku. Operatyviai atvykę medikai, iš kurių kostiumų dizaino tesupratau – vienas turbūt vyras, o kitas moteris – diagnozavo tėčiui smarkų deguonies kraujyje stygių ir įkalbėjo mane nedelsti. O ką, pamaniau, – pasivažinėti naktinėmis Kauno gatvėmis Kalėdų išvakarėse – galbūt net su sirena – irgi įvykis, kurį pasveikęs tėtis galės įsirašyti į savo curiculum vitae.

Paskambinusi iš ryto budinčiai gydytojai sužinojau trigubą verdiktą. Viena – tai kovidas, du – ūmus plaučių uždegimas ir trys – puokštė paaštrėjusių mums jau seniai žinomų ligų.

***

Šįsyk pasirinkau slibiną, kuris kvėpavo deginančia ugnimi mano krūtinėje ir leido suprasti, kad kiekvieno žmogaus gyvenime namai yra ta sakrali vieta, kurioje norisi pabūti prieš leidžiantis į paskutinę kelionę.

Reikėjo apsispręsti – gydymas namuose ar infekcinės ligoninės kovidininkų poligonuose. Man dvejojant ledinio balso gydytoja kaip kirviu nukirto: "Kovidinį ir dar tokios būklės gydyti namuose – jūs iš proto išsikraustėte!"

Prisipažinsiu, aš tuomet su ja sutikau, bet ir apsispręsti akimirksniu neturėjau vidinių jėgų. Tad skambinau griežtajai daktarei kas kelias minutes ir derėjausi kaip kokiame sveikatos turguje, kas bus, jeigu bus, arba kas bus, jeigu nebus?! Žiūrėjau lyg užburta į priešais mane stovinčią krištolinę vazą ir niekaip negalėjau padaryti galo savo dvejonėms. Staiga giliai įkvėpiau ir… ją sudaužiau.

Apsisprendus pasidarė taip lengva. Kita vertus, puikiai suvokiau ir tą beviltišką faktą, liečiantį senų tėčio širdies ligų rinkinuką: eisi į kairę – pelkėje paskęsi, suksi į dešinę – slibinas suės…

Šįsyk pasirinkau slibiną, kuris kvėpavo deginančia ugnimi mano krūtinėje ir leido suprasti, kad kiekvieno žmogaus gyvenime namai yra ta sakrali vieta, kurioje norisi pabūti prieš leidžiantis į paskutinę kelionę. O galgi ta kelionė dar nebus paskutinė, kai ligonį apgaubs mylinčios širdys, rankos ir balsai... – įsisvajojau aš.

"Atsipeikėkite! Jis juk kovidinis! Jei dabar išvažiuosite, mes už jį daugiau neatsakome – gydykitės patys", – mano idealistines mintis perliejo šaltas skubios pagalbos priimamojo dušas.

"Betgi palaukite…" – dar norėjau ginčytis, primindama, kad, esant kritinei situacijai Lietuvoje ir nuolat augant kovidinių pacientų skaičiui, aš tik padarysiu medikams – tikiu, ne meškos! – paslaugą, jei tėčio slaugą perimsiu ant savo pečių.

"Ar jūs mane supratote? Išrašą apie ligonio būklę gausite palapinėje", – reziumavo Geležinė ledi, o aš antrą kartą apsižliumbiau kaip maža mergaitė: "Betgi greitąją – ar ją bent galėsiu išsikviesti, jei tėčiui namuose pasidarys blogiau?!"

"Galėsite", – jau kiek švelnesniu tonu leido ji.

***

Infekuotųjų skyriuje tėtis gulėjo supančiotas kaip koks dakotų indėnų nelaisvėn paimtas karys. Matyt, bus visą naktį kovojęs su nematomais priešais – nepatogiais kateteriais, deguonies kauke, kažkokiais lipniais kardiogramos skrituliukais, kurių net parsivežusi namo radau keletą ir bijojau nulupti…

Reikėjo matyti, su kokiu dėkingumu jo akys pasitiko mus, pažadėjusius paryčiais sugrįžti. O juk pats mane mokė, kad pažadus reikia tesėti! Sesutė-kosmonautė, padėjusi išvaduoti belaisvį iš gausios jį apraizgiusios medicininės įrangos spąstų, kažkaip draugiškai nužvelgė mudu su vyru ir pasakė: "Gerai, kad pasiimate… Kad jūs žinotumėte, kaip ten baisu…"

Dar norėjau jai padėkoti ir pasakyti, kad man ir dabar labai baisu, nes nežinau, ar, visą gyvenimą bijojusi kraujo ir adatų, sugebėsiu gerai atlikti namų gydytojos vaidmenį.

Turėjau tesėti vyrui duotą pažadą ir, po šimts koronų, nesijausti auka. Juk viskas einasi kaip iš pypkės: deguonies kompresorius tėčio dusuliui malšinti ne iš valstybės, bet iš skelbiu.lt portalo už 1 000 eurų – mašinos bagažinėje, receptas su antibiotikais plaučių ugniai gesinti – mano rankoje, o šeimos gydytojos mobiliojo numeris ir VIP leidimas skambinti kiaurą parą – mano telefone.

***

Prisipažinsiu, kad sakydama sau ir kitiems, jog namuose tėčiui bus geriau, neturėjau nė žalio supratimo, kokiam rizikingam žingsniui aš ir visa mūsų šeima ryžtasi.

Iš pradžių tarsi kokie buriuotojai audringame vandenyne pasiskirstėme budėjimo valandas. Man kliuvo panaktinėjimai mėnesienoje nuo vidurnakčio iki paryčių. Supratau, kad budint prie ligonio nesiskaito knygos, nesirašo dienoraščiai, nesiskrolina feisbukas. Supratau, kad nemiegant septintą naktį iš eilės tavo širdis ima plakti sieninio laikrodžio ritmu ir kalbėti vieną vienintelę mantrą: "Ne-be-ga-liu, ne-be-ga-liu..." Supratau, kad priešais riogsančio penkiaaukščio ketvirtame aukšte irgi kažkas nemiega jau ištisą savaitę…

Supratau – o juk Valentino diena dar už aukštų kalnų – kas iš tiesų yra tikroji meilė tarp vyro ir moters. Meilė – kai laukdama savo žmogaus, turinčio ateiti šeštą ryte ir pakeisti tave po naktinio budėjimo, tu staiga išgirsti išganingą rakinamų durų girgždesį ir žvilgtelėjusi į laikrodį supranti – dar tik 4.30…

***

Prisipažinsiu, tame naujame slaugės vaidmenyje manęs laukė daugybė netikėtų patirčių. Žmonės, visai svetimi ir kadaise pažinoti, buvo be galo geranoriški, radosi lyg iš niekur ir mokė mane slaugos ypatumų – kaip suleisti į raumenį vaistus, iš kur gauti gydomąjį čiužinį nuo pragulų ar daugiafunkcę lovą, ką daryti, kai ligonio organizme pradės kauptis skysčiai.

Griežtosios ledi iš Skubios pagalbos skyriaus įbauginta maniau, kad visų gydytojų pirminė pareiga – išgąsdinti, pakirsti tau sparnus, o jau tuomet tėkštelėti į veidą ledinę sniego griūžtę: matai, kas yra tikrasis padėties šeimininkas?! Klydau. Kad ir kada paskambintum, pasišovusi geranoriškai padėti šeimos daktarė ir bene paties tėčio angelo sargo surasta paliatyviosios slaugos gydytoja atvėrė mano visas iki vienos begalinio dėkingumo čakras ir parodė dualistinį net ir šios šventos profesijos pasaulį: pasirodo, vieniems tai darbas, o kitiems – tarnystė…

***

Vieną rytą vilkdama save namo po bemiegės nakties pirmo aukšto skelbimų lentoje išvydau negrabia rašysena iškeverzotą skelbimą: "Laiptinėje yra sergančių kovidu. Būkime atsargūs!"

Jaučiausi taip, lyg kas būtų trenkęs gerą antausį. Tik vyras paglostė degantį iš skausmo skruostą – jie iš tiesų bijo. O bijodami nesupranta, ką daro.

Meilė – kai laukdama savo žmogaus, turinčio ateiti šeštą ryte ir pakeisti tave po naktinio budėjimo, tu staiga išgirsti išganingą rakinamų durų girgždesį ir žvilgtelėjusi į laikrodį supranti – dar tik 4.30…

Pirma mano reakcija – nuplėšti, sudraskyti, parašyti grubų atsaką. Jaučiausi tokia pažeminta, lyg tėčio butas ir mes visi, jame besilankantys, būtume pažymėti geltona kovido žvaigžde… Laimei, sušaudyti mūsų nevedė. Ir net neuždarė į dujų kamerą. Tik iškvietė dezinfekuotojų brigadą, po kurios pasirodymo laiptinės kvepėjo ne 9 proc. acto tirpalu, bet stipriais vaistais.

***

Tėtis mirė. Ne nuo kovido, o nuo lėtinės išeminės širdies ligos. Žinau, kad perskaičiusios šį sakinį kelios smarkuolės lengviau atsidus. Na, o aš lengviau atsikvėpsiu tik tuomet, kai visą savo dviejų savaičių patirtį įvilksiu į gražų pasakos drabužį.

***

Stojo laikai, kai žmonėms gyventi pasidarė labai sunku. Taip sunku, kad jie net ėmė laukti, kada gi pagaliau ateis toji pranašų žadėta pasaulio pabaiga. Sykį nebeiškentusi viena Žemės gyventoja kreipėsi į Dievą, norėdama sužinoti, kuo gi – kai toji Pabaiga ateis – Pragaras skirsis nuo Rojaus. Ir Dievas jai parodė didelį apvalų stalą su vaišėmis, prie kurio sėdėjo daug žmonių ir bandė ragauti gardėsius labai ilgais šaukštais. Deja, šie buvo tokie ilgi, kad bemėgindami sugriebti kokį kąsnelį, jie tik kaukštelėdavo šaukštu priešais sėdinčiam per galvą. Aplink stalą girdėjosi rietenos ir dantų griežimas. Tai buvo Pragaras, – suprato Žemės gyventoja ir labai nustebo Rojuje išvydusi tokį patį stalą, vaišes ir žmones, kurie lygiai tokiais pačiais ilgais šaukštais ne mušė, bet… rūpestingai maitino vienas kitą. Ir suprato tuomet žemietė, kad ne valdžia, ne pandemija, ne aplinkybės, ne krizės ar karai, ne religijos Žemėje kuria Pragarą ir Rojų, o patys žmonės!

Ačiū visiems, leidusiems tai suprasti.