Neurologopedė: vaiko kalbos problemas reikia spręsti kuo anksčiau

– Dažnai tėvai įsivaizduoja, kad pas logopedą vaiką reikia vesti tik tada, jei jis netaria kai kurių garsų. Jie klysta?

– Logopedai ne tik padeda vaikui ištarti vieną ar kitą garsą, bet ir moko kalbėti, plečia žodyną, šalina skaitymo ir rašymo sutrikimus, padeda atsikratyti mikčiojimo. Logopedas lavina dėmesį ir atmintį. Dažnai tėvams logopedas asocijuojasi su šveplavimu. Taip toli gražu nėra.

– Ar galima iš anksto įtarti, kad vaikui reikės logopedo pagalbos?

– Yra pagrindiniai požymiai, kurie įspėja, kad būtinai reikės kreiptis į logopedą. Būtų gerai, kad apie tai prisimintų ne tik tėvai, bet ir pediatrai,  darželio auklėtojai, prieš patardami laukti iki trejų metų.

Visų pirma, jei mamos nėštumas ar gimdymas buvo komplikuotas, per ilgas arba per greitas. Tėveliai didžiuojasi, jei vaikas ne ropoja, o iškart stojasi ir eina. Vis dėlto, jei augdamas vaikas prašoko tam tikrus etapus ar raida nors truputį vėlavo, tai pirmieji ženklai, kad reikės kreiptis į raidos ar kalbos specialistą.

Suklusti reikėtų, jei naujagimiui buvo diagnozuotas per didelis ar per žemas raumenų tonusas ir gimus reikėjo mankštelių, jei vaikas pradėjo vaikščioti tik metų ir trijų mėnesių ar vėliau. Jei vaiko vystymasis vyko sklandžiai ir staiga pradeda atrodyti, kad raida sustojo; jei vaikas nekartoja arba nebetaria žodžių, kuriuos jau tarė anksčiau, jei mažylis atsako į klausimą klausimu ar neteisingai atsako į užduotą paprastą klausimą, – tai taip pat ženklai, kad verta kreiptis į logopedą.

Reikėtų atkreipti dėmesį, jei vaikas nenori rengtis naujų drabužėlių, išrankus maistui, jautrus garsams, prisilietimams, kartais eidamas stiebiasi ar vaikšto ant pirštų galų. Apie galimas problemas įspėja ir perdėtas judėjimas arba, atvirkščiai, lėtumas, nerangūs judesiai, padidėjęs atsargumas, žemas raumenų tonusas, problemos imituojant judesius, padidėjęs išsiblaškymas. Jei mažylis rikiuoja žaisliukus į eilę, stato bokštus, vengia akių kontakto, stebimi emocijų proveržiai – isterija, ašaros, taip pat miego, psichosomatiniai sutrikimai, didelis seilėtekis. Jei vaikas negeba žaisti siužetinio žaidimo, labai meilus, eina prie svetimų žmonių ir be baimės apsikabina, glaudžiasi.

Jei yra bent viena iš mano minėtų aplinkybių, rekomenduoju jau dvejų metų sulaukusį vaiką, net jei jums ir atrodo, kad jis neturi kalbinių problemų, nuvesti pas specialistą.

Mokslo įrodyta – geriausiai vaikas įsisavina žinias, gaunamas iš mamos, kuri su juo praleidžia daugiausia laiko iki trejų metų.

– Kada vaikas turi tarti visus garsus?

– Iki ketverių metų vaikas turi ištarti visus garsus, gali neištarti tik š, ž, č. Pataisykite, kai vaikas klysta, leiskite jam išgirsti blogai tariamą ir gerai tariamą garsą žodyje, ir jis pats pradės atskirti teisingą tarimą nuo neteisingo. Tai vadinama fiziologiniu šveplavimu, kuris praeina savaime. Tačiau reikia žinoti, ar tai tikrai fiziologinis šveplavimas. Jei vaiko vystymosi raidoje nebuvo anksčiau mano išvardytų aplinkybių – greičiausiai taip ir yra.

Jeigu vaikas nesuglebęs, nėra seilėtekio, iki mokyklos jis pats pradės tarti ir garsą r. Jei šešiametis jo dar netaria, rekomenduoju kreiptis į  logopedą.

Jei ketverių penkerių metų vaikas klysta diferencijuodamas k ir g, t ir d, k ir t, d ir g, s ir š, kreiptis į logopedą būtina. Taip pat reikia patikrinti, ar  nėra lydimųjų kalbinių ir erdvės suvokimo sutrikimų.

Kur kas rimtesnės problemos, kai dvejų metų ar vyresnis vaikas nekalba, mažai kalba arba kalba sava kalba, nepasako savo vardo, nekartoja; kai nori kažko paprašyti – ne sako, o ima už rankos ir veda, rodo pirštu arba tiesiog rėkia. Tėveliai apie tokius vaikus sako: „Su charakteriu“ arba „Jis viską supranta, tik nekalba“. Tačiau pasigilinus dažnai paaiškėja, kad vaikas kalbos paprasčiausiai nesupranta.

– Kiek tėvų bendravimas su vaiku turi įtakos vaiko kalbos vystymuisi?

– Kalba yra aukštesnė psichinė funkcija, kuri neatsiranda savaime. Reikia būti ten, kur ta kalba vartojama. Ne kartą išsilavinę ir aukštas pareigas užimantys, žinomi žmonės į konsultacijas yra atvedę trejų ar trejų su puse vaikų, kurie neatsakė į klausimus, vengė bendrauti. Ne dėl to, kad turėjo didelių raidos sutrikimų, tiesiog su jais labai mažai kalbėjo aplinkiniai.

Tėvai užsiėmę, vaikai auga patys sau, su telefonu, televizoriumi. Vaikas, kaip sakoma, pedagogiškai apleistas, tad nekalba, nors ir supranta. Tėvai stebisi: kaip čia taip, juk ne pirmas vaikas šeimoje, vyresniajam nieko nereikėjo. Gal pirmam nereikėjo, o šitam reikia, nes jo lėtesnė nervų sistemos branda. Vartant knygeles, žaidžiant, kalbantis, aptariant aplinką, pasakojant, klausiant vaiko ir padedant jam atsakyti, galima prisivyti vėluojančią kalbos raidą. Tokių vaikų labai daug.

Jurga Pukenytė-Pauliukonienė. Butauto Barausko nuotr.

– Su vaiku reikia nuolat bendrauti – iš filmukų kalbėti neišmoks?

– Išmoks, ir ne vieną kalbą gali išmokti. Bet kokia bus ta kalba?

Kartą atėjo pas mane šeima ir sako: „Mes dvikalbiai.“ Klausiu, kokia kalba bendrauja namuose, su vaiku. Paaiškėja, kad lietuviškai. Tai kodėl dvikalbiai? Sako: „Mūsų vaikas laisvai rusiškai šneka.“ Paaiškėjo, kad vaikas visą laiką žiūri rusiškus filmukus ir išmoko rusiškai, su šalia gyvenančia mergaite iš Ukrainos puikiai susikalba rusiškai. Išmokti lietuvių kalbos, elementarių veiksmažodžių, būdvardžių atvedė pas mane, nes patys išmokyti neturi laiko. Dabar vaikai, iš filmukų išmokę, dažnai angliškai kalba geriau nei lietuviškai. Kai šeimoje mažai užsiimama su vaiku, normalios gramatinės lietuvių kalbos vaikas ir nemoka, o išmokta kalba yra tik tos frazės, kurias girdi filmukuose.

– Pamatote, kad vaikas negali normaliai kalbėti, nes nežino žodžių. Logopedas gali turtinti jo žodyną?

– Pirmiausia logopedas nustato priežastį, kodėl vaikas tų žodžių nežino. Kalta klausa, atmintis, artikuliacija, kalbos suvokimas, dėmesys, mąstymas, logika ar tiesiog nepalankios aplinkos sąlygos? Viską įvertinus, nustačius problemą ir prioritetus, pradedame darbą.

Kai kurie vaikai labai daug kalba, bet paprašius papasakoti, kas pavaizduota paveiksliuke, nemato esmės, visumos, mato tik detales. Kiti mato visumą, bet negali papasakoti, nes jiems trūksta žodžių, pamiršta veiksmažodžius. Tai priklauso ir nuo to, kuri smegenų dalis aktyvesnė: to, kuris nemato visumos, – dešinysis pusrutulis, to, kurį reikia traukti už liežuvio, lėčiau bręsta priekinė smegenų dalis. Ir vieniems, ir kitiems reikia specialisto pagalbos, tik skirtingos. Svarbiausia žinoti, kada ką daryti.

– Kai kurie vaikai neskiria vyriškosios ir moteriškosios giminės, vienaskaitos ir daugiskaitos. Ar ir to mokote?

– Vaikas, kurio raida nesutrikusi, išmoksta kalbėti taip, kaip kalba mama, neiškraipydamas galūnių. Jeigu vaiko raida normali, jis neturi painioti vienaskaitos ir daugiskaitos, vyriškosios ir moteriškosios giminės. Iki trejų metų vaikas turi identifikuoti ir save: aš – mergaitė ar berniukas, ji ar jis. Tačiau jeigu vaiko erdvinės sąvokos nesusiformavusios, garsinė analizė neišlavėjusi, jis negirdi skambesio, tai ir sunkiau pasakoja, ir jo žodynas skurdus, ir gimines, vienaskaitą ir daugiskaitą painios.

Jeigu tokiam vaikui nebus padėta iki mokyklos, mokykloje jam bus labai sunku – vaikas nuolat turės galvoti, kaip rašyti, o ne ką rašyti. Jis negalės normaliai sudėlioti sakinio, atpasakoti, prasidės teksto suvokimo problemos, o toliau – nesėkmės, nenoras eiti į mokyklą. Tokį vaiką kaltins tinginyste, o jis nekaltas, kad taip yra, nuo jo pastangų tai nepriklauso. Jam reikia pagalbos. Kad tokiam vaikui galėtų padėti tėvai, aš net esu vienaskaitos ir daugiskaitos katalogą išleidusi, kuriame – 480 daiktavardžių, suskirstytų pagal gimines ir galūnes.

– Ką vis dėlto daryti tėvams – dirbti su vaiku patiems ar ieškoti specialisto?

– Tėvai turėtų pasikonsultuoti, gauti logopedo rekomendacijas ir patys dirbti su vaiku, nes jei dirbs tik logopedas, tai truks labai ilgai, bus sunku įveikti sutrikimus. Tačiau dažniausiai tėvai nori, kad problemas išspręstų logopedai, mokytojai. Suteikus konsultaciją tėveliams, su jų pagalba logopedo darbas dar efektyvesnis.

Labai daug galima padaryti, jei problema identifikuojama kuo anksčiau. Mokslo įrodyta – geriausiai vaikas įsisavina žinias, gaunamas iš mamos, kuri su juo praleidžia daugiausia laiko iki trejų metų. Natūralu, kad tėvai vaikui gali padėti labiausiai. Tačiau jie ne visada objektyviai vertina situaciją. Dažnas galvoja apie savo vaiką geriau, nei yra iš tiesų, arba jiems yra sunku pripažinti, kad yra problemų. „O namie jis gali“, – šią frazę labai dažnai girdžiu. Bet kai vaikas žino, tai jis žino ir namie, ir pas logopedą. Jeigu jis namie gali sudėti dėlionę, o pas logopedą – ne, vadinasi, jis namie išmoko dėlioti tik tą vieną dėlionę. Tad tėveliams nereikėtų bijoti pasikonsultuoti.

Jeigu vaikas iki trejų metų pirštukais nepadaro ženklo OK, nuveskite patikrinti kalbos. Jeigu vaikas negali atsiminti žodžio, neišlaiko jo ilgai atmintyje – žino, kad čia katė, bet vis tiek kitaip sako, reikia logopedo pagalbos, o kartu bus lavinama ir smulkioji motorika. Viskas labai susiję. Tad, jei tik kyla klausimų, įtarimų, kreipkitės į logopedą, kad įvertintų vaiko kalbą, kalbos supratimą, artikuliaciją, tarimą. Kalbai vystytis svarbus ir vaiko gebėjimas sukaupti dėmesį, elgesys, atmintis ir, žinoma, sensorika.

– Nuo ko pradėti tėvams, jei abejoja, ar viskas gerai su vaiko kalba?

– Pediatras turėtų siųsti vaiką pas poliklinikos logopedą ar prireikus pas raidos specialistą. Vaiką prižiūrintis gydytojas turi atkreipti dėmesį, jei vaikui iki trejų metų padidėjęs seilėtekis, į kabinetą užėjęs jis nežiūri į kitus žmones, nesisveikina, labai judrus ar lėtas, jeigu nereaguoja paklaustas: kur mama? Tėvams medikas turi patarti apsilankyti pas logopedą, o ne atkalbinėti ir siūlyti laukti, kol sueis treji metai.

Neseniai lankiausi šeimoje, kurioje auga dvejų metų vaikas. Jis į mane visiškai nereagavo, buvo užsiėmęs tik savimi, o tokio amžiaus vaikas turi domėtis svetimu žmogumi, atsakyti į klausimus, norėti kartoti ir vykdyti instrukcijas. Tėveliams tai pirmas vaikas, jie nežino, kaip turi būti. Nejaugi pediatras nemato, kad vaikui reikia pagalbos? Ko laukia?

Būna, kad tėvai sako: „Mano vaikas viską supranta, tik nekalba.“ Paprašo nunešti puodelį į virtuvę – vaikas nuneša. Tačiau, pakeitus prašymą – nunešk puodelį po stalu, vaikas kaip ėjo į virtuvę, taip ir eina. Kalbos supratimas visada eina pirmiau nei kalba.

Kitas klausimas – ar vaikas imituoja? Jeigu vaikas neimituoja, nekartoja judesių – jis nekartos ir skiemenų. Pirmiausia – imitacija, paskui – skiemenų kartojimas.

– Ką reikėtų koreguoti pirmiau – tarimą ar žodyną?

– Lietuvoje yra labai garsių žmonių, kurie vieno ar kito garso neištaria, bet puikiai gali dirbti ir eiti vadovaujamąsias pareigas. Žinoma, reikia stengtis, kad žmoguje viskas būtų gražu – ir kalba, ir tarimas. Juk ir pačiam maloniau, kai visose situacijose gali jaustis gerai.