Panika: užslopintos emocijos suparalyžiuoja gyvenimą

Pasivijo vaikystės traumos

Prisiminusi, kokios emocinės būsenos buvo prieš metus, Neringa (vardas pakeistas – aut. past.) net nusipurto. Jai tai buvo giliausia ir didžiausia gyvenimo duobė. Nepaisant to, kad jau netrukus savo ranką ir širdį turėjo atiduoti mylimam žmogui.

"Man buvo 26 metai, o aš nebegalėjau, nebeturėjau jėgų ir supratimo, kaip man gyventi toliau. Mane vis lankė panikos, nerimo atakos. Negalėjau nieko daryti. Tiesiog vemdavau ir verkdavau", – pasakojo moteris.

Kurį laiką Neringa "gyveno" tik su raminamaisiais vaistais, kol atsitiktinai į rankas pakliuvo psichologės, meno terapeutės vizitinė kortelė. Pasak jaunos moters, šis nutikimas būtų vertas atskiros istorijos, tačiau taip, matyt, ją gelbėjo visata.

"Su psichologe prasidėjo mano didžioji kelionė į savęs pažinimą. Gimiau šeimoje, kurią sudarė du emociškai nesubrendę žmonės: tėvas – gėrė, mama nuolat buvo depresinės būsenos, su savo paranojiškomis baimėmis. Kaip įmanoma jaustis saugiai šeimoje, kurioje tėvai tarpusavyje nesutaria? Šaukia, rėkia, pykstasi, gal net smurtauja.

Mane tėvai labai mylėjo, mokė būti geru vaiku. Mokė, kad privalau padėti, įtikti vyresniems, artimiesiems, mokytojams, visada nepriekaištingai paruošti pamokas, dalyvauti įvairiuose konkursuose, renginiuose, užimti prizines vietas.

Užaugau būdama pirmūnė, t. y. "zubryla", kuri tiesiog nemokėjo ir negalėjo nepadaryti namų darbų. Aš būdavau giriama tik už pasiektą rezultatą, tad visomis išgalėmis jo ir siekdavau", – pasakojo moteris.

Visas šias pastangas lydėjo nuolatinė baimė, stresas, kaltės ir gėdos jausmai. Jautriai mergaitei atrodydavo, kad mamos baimės, negatyvios mintys ir nepasitenkinimas aplinkiniu pasauliu persikūnijo į ją. Toji maža mergaitė labai norėjo, kad mama būtų laiminga.

Tarp kritikos ir kaltės

Neringa neleido sau būti aikštinga paaugle. Ji nevaikiškai galvodavo apie veiksmų pasekmes, o ne apie tai, kad būtų smagu kažką nuveikti.

"Paauglystėje patyriau labai daug streso ir baimių, ypač kai draugės ėmė elgtis ne taip, kaip mokė mamos. Nuolat save kritikuodavau, kaltindavau ir nerimaudavau. Buvo labai sunku pakęsti perdėtą mamos kontrolę, nesupratimą, nepasitikėjimą manimi.

Nuolat girdėjau mamos priekaištus dėl savo fizinės išvaizdos. Nemylėjau savo kūno. Dabar man atrodo, kad mano mama jautė komfortą būdama auka ir jau nuo trisdešimties metų nebeturėjo jaunatviško linksmumo ir noro gyventi, o tėvas… Net nežinau jo jausmų", – sakė pašnekovė.

Kai neberašo pažymių

Pasak Neringos, sunkiausias gyvenimo etapas prasidėjo baigus universitetą ir pradėjus dirbti.

"Čia jau negaliojo mokyklos, universiteto dėsniai, kad jeigu nepriekaištingai paruošei namų darbus – tave "mylės" ir gerai vertins. Nemokėjau gyventi tikrąja to žodžio prasme. Patirdavau didžiules vidines baimes ir nerimą, kūniškus simptomus, norėdama įtikti darbdaviui,  nepriekaištingai atlikti pavestas užduotis, nes kitaip nemokėjau.

Negalėjau būti paprasta, sau ramiai gyvenančia vidutinybe, visada buvo kažkoks nesuvaldomas noras būti geresnei už kitus. Gal čia puikybė, nežinau, bet tas jausmas viduje smaugė", – dabar pati stebisi moteris.

Aplinkinių žmonių pastabas Neringa tiesiogiai pritaikydavo sau. Ji nuolat save kritikavo, menkino, bijojo išsakyti savo nuomonę. Leptelėjusi kokią frazę, mintyse save vanodavo baisiausiais žodžiais.

"Atrodė, kad viską darau tik tam, kad įtikčiau kitiems. Bendravimas su artimaisiais taip pat buvo kažkokia kančia. Atrodė, kad nemoku juokauti, į viską reaguodavau labai rimtai ir su baime. Skausmingai priimdavau artimųjų kritiką, net išsakytą juokais.

Labai erzino mama. Dėl visko. Maniau, kad mes turime būti panašios, vienodai mąstyti, vienodai elgtis, tad atrodė, kad jos nepadaryti darbai, išsakyti negražūs žodžiai yra mano darbai ir mano ištarti žodžiai. Kaip gera dabar suprasti, kad mes esame dvi skirtingos asmenybės!" – patirtimi dalijosi Neringa.

Mokosi pamilti save

Jauną moterį kamavo gyvenimo beprasmybės jausmas, kurį lydėdavo fiziniai negalavimai – būdavo sunku kvėpuoti, trūkdavo oro, daužydavosi širdis, pykindavo.

Dabar Neringa supranta, kad jei ne ši juoda emocinė duobė bei prasidėję panikos priepuoliai, nebūtų galėjusi atversti naujo gyvenimo lapo.

"Dabar manau, kad vienintelis kelias į laimę yra meilė. Visų pirma – meilė sau. Kaip gera save mylėti vien dėl to, kad esu tokia, nekelianti sau milžiniškų uždavinių. Pirmiausia reikia susidraugauti su pačiu savimi. Aš jau mokausi savęs nesmerkti, nekritikuoti, o kaip tik – pasakyti sau gražų žodį.