Mes visi turime savyje daug lobių ir skirtingų talentų. Tereikia peržengti savo ribotumą. Tuo įsitikinusi netrukus savo pirmąją piešinių parodą pristatysianti 38 metų kineziterapeutė Lina Benokraitytė.

Tarsi meditacija

Ant drobės, kartono žymikliais ir akrilu piešianti Lina savo darbų nemistifikuoja. Ji nėra fanatiška Rytų gerbėja. "Nei Rytų, nei Vakarų, nors Rytuose juntamos gilesnės dvasingumo ištakos", – pastebėjo Lina.

Kai devynmetis jos sūnus Julius paklausė, kaip mama išmoko piešti, ji šyptelėjo: "Tai buvo atvirkštinis procesas. Pamiršau, ką mokėjau, ir manyje gimė piešiniai."
Pirmasis prieš metus pradėjusios piešti Linos kūrinys – "Pirmoji mandala".

"Piešimas – vidinė transformacija, mano kelio pasekmė. Persikėlusi gyventi į namą pradėjau matyti gražius vaizdus, – pradžią prisiminė kineziterapeutė, dažniausiai piešianti auksinėmis spalvomis. – Vėliau atsirado ir raudona spalva. Kodėl tokia? Nežinau, man gražu. Nors mėgstu visas gamtos, natūralias spalvas. Nepatinka tik sintetinės spalvos."
"Pirmoji mandala", "Mandala", "Pilnatvė", "Kosminiai kiaušiniai", "Jaukumas", "Skrisiu", "Lotosas", "Gyvybė", "Tarp dangaus ir žemės": daugumos piešinių pavadinimai asocijuojasi su Rytais ir jų filosofija.

"Iš pradžių nupiešdavau, po to – išjausdavau pavadinimą", – nuo 24x30 cm iki 80x110 cm dydžio savo darbus Lina dažniausiai piešia žymikliais.

Kūnas ir siela susiję

Ar jos darbams turėjo įtakos kineziterapija? Ar piešinius galima sieti su profesija?

"Vargu, – neslapukavo L.Benokraitytė. – Tai individualus mano kelias. Kūrybos pradžia buvo žmonių kūnai. Ateina negalios susuktas, skausmais besiguodžiantis žmogus, jam sunku vaikščioti, o kai padedi, padarai jį sveikesnį, tobulesnį. Po to išmokau įvairių kūno technikų – masažų, reiki."

Dirbdama su žmogaus kūnu Lina neabejoja, kad kūnas ir siela yra vienis: "Tai, kas atsitinka žmogaus kūnui, yra jo gyvenimo pasekmė. Žmogui reikia atsigręžti ir įvertinti, kaip jis gyveno, kuo tikėjo, kokie buvo jo veiksmai, emocijos ir mintys."

Kiekvienas žmogus individualus, todėl L.Benokraitytė visais atvejais tiesiogiai nesieja širdies ligų su meile, skaudamos nugaros – su slegiančia banko paskola ar kitokia našta.

"Bet kad tai susiję – faktas, – tikino kineziterapeutė. – Beje, ne vienas žmogus prisipažino, kad mano piešiniai juos ramina, veikia tarsi terapija."

Tarp dangaus ir žemės

Dažniausiai Lina piešia po aktyvios dienos, po darbų: nuo 23 iki 2–3 val. nakties.

"Visi turime savyje daug lobių ir skirtingų talentų. Tereikia savęs neriboti, paleisti mintis, įsitikinimus. Jei esu kineziterapeutė, nebūtinai reiškia, kad ja ir mirsiu", – šyptelėjo nuo 21 metų kineziterapeute dirbanti Lina, kurios namuose kol kas likęs tik vienas, idealiai interjerui tikęs jos kūrinys "Kosminiai kiaušiniai". Kiti Linos piešiniai eksponuojami.

Vienas piešinys pavadintas "Tarp dangaus ir žemės". Kur L.Benokraitytė dabar jaučiasi esanti – danguje, žemėje ar pusiaukelėje?

"Mes visi pradedam kelią kaip materija – žemėje, o baigiame – danguje, sąmonėje, sieloje, – tinkamo žodžio ieškojo Lina. – Aš jaučiuosi tarp dangaus ir žemės. Kaip ir mes visi dangų sujungiame su žeme."