Apie tai, kaip reikėtų tinkamai atžalą paruošti mokyklai, pasakoja pichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė.

– Kokius namų darbus patartumėte atlikti pirmokų tėvams?

– Pasirengimas eiti į pirmąją klasę šiek tiek primena pasiruošimą lankyti darželį, tik atsižvelgiant į tai, kad septynmečiai, žinoma, yra brandesni už dvimetukus ar trimetukus, šis pasiruošimas gali būti daug paprastesnis. Puiku, jei yra galimybė būsimąjį pirmoką supažindinti su mokytoju (mokytoja) – tokiu būdu jis žinos, kad mokykloje jo lauks bent vienas jau šiek tiek pažįstamas žmogus. Apžiūrėkite mokyklą, klasę, kartu nueikite iki mokyklos, kad vaikas žinotų, kokiu keliu jam reikės kasdien vaikščioti (net jei ir neketinate jo iškart paleisti eiti į mokyklą vieno).

Nauji, nežinomi dalykai kiekvienam mūsų kelia nerimą, todėl toks susipažinimas su aplinka ir mokytoju padės būsimam pirmokėliui jaustis saugiau. Reikėtų nepamiršti, kad svarbus ir dienos režimas: jei vaikas vasarą atostogavo ir ėjo gultis bei keltis vėlai, būtų naudinga likus porai savaičių jau mokytis atsigulti ir atsikelti tokiu laiku, kaip tą reikės daryti einant į mokyklą.

– Kas paprastai tėveliams kelia didžiausią rūpestį?

Kalbėkite apie mokytojus ir mokyklą pagarbiai, pabrėždami, ką gero ten galima gauti, artimuosius taip pat paraginkite vaikų akivaizdoje nekalbėti negatyviai.

– Dažniausiai nerimaujama, kaip vaikui seksis mokytis, ar jis gebės susikaupti pamokų metu, ar bus mėgiamas klasėje, turės draugų, kaip sutars su mokytoju. Neretai tėvams kelia rūpestį, jei vaikas dar neišmoko skaityti, rašyti ar skaičiuoti. Šią temą galima aptarti su būsimąja mokytoja: kaip ji pati patartų, ar būtina vaikui įgyti šių įgūdžių dar prieš prasidedant mokslo metams, ar geriau vasarą atsipūsti, o visko, ko reikia, jis išmoks jau būdamas pirmoje klasėje.

Bendravimo su bendraamžiais įgūdžius galima ugdyti sudarant vaikui galimybes susitikti su jo amžiaus vaikais: pavyzdžiui, leidžiant laiką kartu su giminaičiais ar draugais, turinčiais panašaus amžiaus vaikų, lankyti mokyklėles, važiuoti į stovyklas. Dėmesiui ugdyti galima rasti daugybę įvairių būdų, nebūtinai tiesiogiai atspindinčių tai, ką vaikai veikia mokykloje: galima ne tik rūpintis, kad vaikas pusvalandį ramiai išsėdėtų, skaitydamas knygelę ar piešdamas, bet ir suplanuoti „tylos žygį“, kur kažkiek laiko visi eitų tylėdami, mokytis surasti tam tikros spalvos gėlių pievoje ar akmenėlių – pajūryje, suskaičiuoti savo žingsnius iki medžio ir panašiai.

– Neretai norėdami gero tėveliai tik atgraso atžalą nuo mokyklos...

– Jeigu nenorite, kad vaikai nuo pat pirmųjų klasių pradėtų vengti ir išsisukinėti nuo mokyklos, stenkitės atžalų ja negąsdinti ir kalbėti kaip galima pozityviau. Neretai nutinka, kad tėvai, jausdami, jog nesugeba suvaldyti vaikų elgesio, ima grasinti: „Pradėsi eiti į mokyklą, pamatysi, kas ten tau bus, jeigu taip neklausysi“. Arba: „Pasakysiu tavo mokytojai, kaip tu elgiesi“. Natūralu, kad tokiomis situacijomis vaikas mokyklą ima sieti su bausme ir gėda, vieta, kur jam reikia eiti, nes neklauso tėvų ir yra kuo nors netikęs.

Tam, kad vaikai norėtų mokytis ir sužinoti ką nors naujo, labai svarbu, jog jiems patiktų mokykla ir jie ten gerai jaustųsi emociškai. Kalbėkite apie mokytojus ir mokyklą pagarbiai, pabrėždami, ką gero ten galima gauti (išmokti naujų dalykų, susirasti draugų, įdomiai praleisti laiką), artimuosius taip pat paraginkite vaikų akivaizdoje nekalbėti negatyviai.

– Vaikui paruošti užtenka tėvų indėlio ar naudinga pasitelkti ir kitus specialistus?

– Jeigu vaikui lengvai sekėsi įgyti naujų įgūdžių priešmokyklinėje grupėje (pažinti raides, rašyti, skaičiuoti), jis turi draugų, geba sukaupti dėmesį kryptingai veiklai, neatrodo įsitempęs, dėl ko nors nerimaujantis, taisyklingai taria garsus ir formuluoja sakinius, sutaria su tėvais ir broliais bei seserimis, domisi naujais dalykais – tuomet papildomos specialistų pagalbos tikrai nereikia. Tačiau jeigu kokioje nors vaiko gyvenimo srityje jam nesiseka, matote, kad vaikas dėl to išgyvena arba nuogąstaujate, kad tai gali sukelti sunkumų vėliau – tuomet gali būti naudinga pasitarti su specialistais.

Moksleiviui svarbu ir gebėti mokytis (tam reikia gebėjimo sukaupti dėmesį, išmokti naujų dalykų), ir bendrauti su bendraamžiais, klausyti suaugusiojo (mokytojo). Be to, labai svarbu tai, kad net ir esant sunkumų, kurie, atrodo, visiškai nėra susiję su mokykla (pavyzdžiui, persikraustymas į naują gyvenamąją vietą, sunki senelio liga ir panašiai), mokymosi rezultatai gali labai reikšmingai nukentėti. Suprantama, kad liūdnas ir nerimaujantis vaikas sunkiau susikaups per pamokas, neišgirs, ką pasakoja mokytojas, prasčiau įsimins tai, ką jam reikia išmokti.

Svarbu žinoti, kad dauguma atvejų vaikui trukdantys sunkumai neišsisprendžia greitai ir lengvai. Neretai tėveliai kreipiasi į specialistus likus kelioms savaitėms iki pirmosios klasės, tikėdamiesi, kad vaikas taps drąsesnis, išmoks tinkamiau bendrauti su vaikais ir suaugusiaisiais, klausys vyresniųjų, tačiau dažniausiai šie sunkumai atsirado ne per savaitę ir ne per mėnesį, todėl ir juos sušvelninti įmanoma tik ilgesnės psichoterapijos metu. Norint vaikui padėti reikėtų numatyti, kad reguliariai lankytis pas specialistus gali prireikti ilgesnį laiką (kelis mėnesius, visus mokslo metus ar net ne vienerius metus).