Slogi būsena po sudėtingo projekto
„Kai man baigiasi sunkus laikas, jaučiuosi lyg po karo. Griuvėsiai garuoja, neaišku, kur eiti. Atrodo, tikiesi palengvėjimo, visą tą laiką jo lauki, bet jo nėra“, – apie tuštumos jausmą pasakojo psichologė G. Petronienė ir pridūrė: „Esu tą patyrusi su remontais, kai darai, organizuoji ir galvoji, kaip gera bus, kai viskas bus pasibaigę, kaip džiaugsiesi tuo butu. Tačiau vietoj to supranti, kad dabar jau tikrai blogai. Staiga imi ir susergi – dar gerai, jei tik smulkiu virusu. Jaučiamas emocinis negyvumas, visai nedžiugina tas butas arba tas laisvas laikas, atrodo, kad viskas bus gerai, bet būna bloga.“
Psichologas A. Jančiauskas tvirtino, kad panaši būsena jam asocijuojasi su sumaištimi, pasimetimu, atbukimu ir tuštuma. „Ir toje gilumoje, tuštumoje, dar kažkas truputį skauda“, – sakė specialistas.
Anot G. Petronienės, reikia prisėsti, stengtis išbūti su savo jausmais. „Tas jausmas toks klaikus, labiau emocinis. Kūnas paleidžia visą įtampą, kad vos išsėdi ant kėdės, bet ta tuštuma atrodo neištveriama ir norisi greitai bėgti ir užsiimti kokiu nors darbu“, – situaciją analizavo specialistė.
Tas jausmas toks klaikus, labiau emocinis. Kūnas paleidžia visą įtampą, kad vos išsėdi ant kėdės, bet ta tuštuma atrodo neištveriama ir norisi greitai bėgti ir užsiimti kokiu nors darbu.
„Norisi kuo daugiau stimuliacijos. Tikimasi, kad ta stimuliacija kažkaip užkiš, išspręs, o iš tikrųjų yra atvirkščiai“, – pridūrė A. Jančiauskas.
„Dar žmonės susiduria su irzlumu. Atrodo, kad turėjau jausti irzulį, kai vyko didysis procesas, o dabar, išgirdus ne tą žodį, gali taip išsilieti, kad net pats savimi pasibaisėsi. Nors iš tikrųjų tai gali pasakyti „atsiprašau“ ir pasakyti, kad pyksti dėl viso to, kas nutiko anksčiau, o ne ant konkretaus asmens“, – sakė G. Petronienė.
Lengvai supainiojama su depresija
G. Petronienė teigė, kad kai kas šią būseną painioja su perdegimu ar net su depresija.
„Iš tiesų depresijoje turi pabūti kur kas ilgiau. Prireikia daugiau nei dviejų mėnesių, kad tai pasirodytų biologinių ženklų pavidalu. Tačiau perdegimas yra truputėlį kitaip – turi būti įsivažiavęs, mylėti kažkokį dalyką, kuris turi išsekinti jėgas. O tuštuma susijusi su krize, chaosu ir staiga – štai tokia pochaosinė būsena“, – sakė specialistė.
Anot moters, dažnai nelikus „gaisro“ nelieka motyvacijos. „Tu įpranti stambius dalykus gesinti, jie tarsi ir patį tave uždega, o kai staiga atsiranda laisvė, jokių problemų nebereikia spręsti, tai ir dantų gali nebesinorėti išsivalyti. Pripranti, kad tikrovė prigriebia už pakarpos ir nuolat stumdo“, – tvirtino psichologė.
„Man kyla klausimas, o kiek žmonių iš tikrųjų taip ir gyvena – visą laiką gaisras po gaisro, dažnai jį tiesiog patys susiorganizuodami, dažnai net nesąmoningai. Jie išgyvena krizę po krizės“, – pridūrė A. Jančiauskas.
Anot G. Petronienės, dažnai verslininkai suserga vėžiu, patiria insultą, kai pajunta, kad sustojus tampa dar sunkiau, iš viso nebeaišku, ką daryti.
Dažnai verslininkai suserga vėžiu, patiria insultą, kai pajunta, kad sustojus tampa dar sunkiau, iš viso nebeaišku, ką daryti.
„Mūsų prasmės ieškojimo sistema yra kita nei gaisrų gesinimo. Jeigu tu ją pamiršai, kaip žmogus, kuris mokėjo šokti ar groti ir to nedarė ilgai, tai gerai nebus. Reikia įsivažiuoti po truputėlį, išsibandyti. Dalis žmonių patingi pasistengti ir geriau imasi ieškoti kito gaisro“, – sakė specialistė.
„Man norėtųsi sakyti, kad daug kas neiškenčia. Manau, tam, kad pavyktų atrasti savo giluminius norus, reikia išbūti tos skaudančios tuštumos periodą. O jį iškentėti nėra lengva“, – paantrino A. Jančiauskas.
G. Petronienė patvirtino, kad tai iš tiesų labai sunku. „Net ir po paprastos darbo dienos sustoti žmonėms nėra lengva ir tiesiog pabūti tyloje. Dažniausiai niekas to nedaro, nes tai yra labai nelengva – tyloje daugelis jaučiasi nekaip. Daug geriau naršyti telefone, įsijungti serialą – tokiais būdais sau padėdamas dažnai nepailsi. O jei pavyktų visai sustoti, iškart būtų sunku, o po to – gera“, – pasakojo psichologė.
Meditacija kitaip
„Sakoma, kad reikia pabūti truputį tyloje ir taip atsigauti, tačiau tai ne visai lengva, ypač tiems, kurie nemedituoja. Tačiau galima į meditaciją pažiūrėti kitaip – namuose perdėlioti knygas, padaryti keletą niekinių judesių, kurie nėra kažkoks giluminis savęs stebėjimas, bet visiškai galvos neužima“, – tikino G. Petronienė.
A. Jančiauskas pritarė, kad reikia veiklos, kuri nereikalautų daug valios, nes kai kuriems net ir namų tvarkymasis yra per sudėtinga užduotis. „Labiausiai su tokia meditacija susijęs judesys – reikia eiti pasivaikščioti, važiuoti pasivažinėti be tikslo ar nueiti į parduotuvę pasivaikščioti nieko neperkant“, – sakė specialistas.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)