Meistrai virto mokiniais

D.Eberhardas negaili kritikos šiuolaikinėms auklėjimo normoms ir yra įsitikinęs: šiuolaikiniai tėvai užaugina ne savo įpėdinius, bet monstrus, kurie savo gimdytojus galiausiai sukiša į senelių namus.

"Anksčiau mūsų visuomenė buvo suaugusių žmonių bendruomenė. Buvo laikomasi vienodų auklėjimo standartų, todėl, jei vaikas viešojoje vietoje elgdavosi netinkamai, prie jo galėjo bet kas prieiti ir subarti. Dabar to nėra", – sako į vis daugiau kalbų verčiamos knygos "Vaikai valdžioje" autorius.

Knygoje psichiatras konstatuoja, kad liberalieji auklėjimo metodai visiškai nepasiteisino. Tėvai elgiasi nebe kaip suaugusieji – jie yra įsitikinę, kad turi būti savo vaikų draugai. Jie nusileidžia iki vaikų lygio, nori būti ne atsakingais suaugusiais asmenimis, bet tokiais pat padūkusiais nepilnamečiais kaip ir jų vaikai.

"Mūsų visuomenė – tai paauglių visuomenė", – kritikuoja D.Eberhardas, antrindamas kolegai iš Vokietijos Michaeliui Winterhoffui, kuris visuomenės paaugliškumą kaltina ir dėl nepriimamų ryžtingų politinių sprendimų, visuomenės lyderių stokos.

Švedų gydytojo nuomone, tėvai elgiasi netinkamai, kai rinkdamiesi atostogų vietą pirmiausia domisi, ar ten bus ką veikti vaikams, kai leidžia jiems diktuoti, ką žiūrėti per televizorių ar, kai bijodami sukelti neigiamas vaikų emocijas, vengia diskusijų dėl maisto ar kitais klausimais ir nuolat jiems nuolaidžiauja.

"Nėra jokių mokslinių įrodymų, kad tai turėtų teigiamos įtakos vaikų ateičiai, kad jie būtų žmonės, kuriems sektųsi", – sako penkiasdešimtmetis šešių vaikų tėvas.

Jis įsitikinęs, kad tėvų ir vaikų santykiai šeimoje privalo būti asimetriški: "Tai meistro ir mokinio santykiai. Vieni moko, kiti – mokosi. Tėvai turi daugiau patirties, jie geriau išmano įvairias situacijas."

Šalmai nuo sunkumų

D.Eberhardo nuomone, vaikai turi būti taip auklėjami, kad gerbtų visuomenės, kurioje auga, vertybes. "Dabar tėvai bijo vaikams išsakyti net ir menkiausią kritiką. Jiems atrodo, kad nedera savo paauglei dukrai pasakyti pastabą, jog ji valgo per daug saldumynų, nes bijo, kad ši pradės badauti ir susirgs anoreksija. Tačiau vaikai yra pajėgūs atlaikyti tokias pastabas. Nereikia su jais elgtis kaip su porcelianinėmis lėlėmis", – ragina D.Eberhardas.

Tokio auklėjimo padarinys – paprasčiausio mandagumo, pagarbos aplinkiniams stokojantys Švedijos jaunuoliai.

Kaip netinkamo požiūrio į vaikus pavyzdį jis įvardija ir savo sūnaus darželyje galiojančią taisyklę: šalmus vaikai dėvi net važinėdamiesi rogutėmis.

"Jei norime, kad mūsų vaikai būtų superkompetentingi, turime leisti jiems vieniems eiti į mokyklą. Šešerių vaikas tai pajėgus padaryti net ir mieste, kur judrus eismas. Savo vaikams tėvai to neleidžia, tačiau tuo pat metu ragina juos diskutuoti kaip su suaugusiaisiais įvairiais rimtais klausimais", – pastebi jis. Taip, anot psichiatro, tėvai pasiklysta tarp to, kas skatina vaiko vystymąsi, ir kas yra jam ne pagal amžių sunki našta.

"Mes blogai parengiame vaikus suaugusiųjų gyvenimui, kvailiname juos, esą su jais niekada nieko blogo nenutiks. Savo klinikoje turiu konsultuoti jaunuolį, kurį paliko mergina, gedėdama dėl savo šuns mirties. Jie tiesiog nesugeba įveikti kasdienių sunkumų", – sako psichiatrijos klinikai, kurioje dirba 150 specialistų, vadovaujantis D.Eberhardas.

Sunki akistata su tiesa

Paradoksas, tačiau dėl tokių nepagrįstų tėvų baimių, perdėto noro apsaugoti vaikus nuo sunkumų švedų psichiatras kaltina specialistus, nuo kurių patarimų dūsta viešoji erdvė.

"Tarkime, Johnas Bowlby. Jo prieraišumo teorija tikrai nėra nepagrįsta, bet ji pernelyg laisvai interpretuojama. Todėl tėvai ima baimintis, kad pakenks vaikui, jei atiduos vaikus į darželį ir jie daugiau laiko praleis su auklėtoja nei su motina. Tačiau man dar neteko matyti nė vieno vaiko, kuris būtų prie auklėtojos labiau prisirišęs nei prie motinos", – pastebi jis.

D.Eberhardas negaili kritikos kolegoms, teigiantiems, kad nevalia vaikų nei kritikuoti, nei girti. Štai pagal danų psichologo Jaspero Juulo, anot D.Eberhardo, dukrai, rodančiai savo piešinį, daugių daugiausia galima pasakyti "O, piešinys! Kaip įdomu. Ar tu tapai laimingesnė piešdama?" "Tačiau kodėl aš turiu apsimesti – juk nesu toks", – retoriškai klausia į tėvo vaidmenį įsijautęs psichiatras ir ironiškai pastebi: geriausiai apie auklėjimą išmano žmonės, neturintys vaikų.

Nuolat tik teigiamus atsiliepimus, nepagrįstas pagiras girdintis vaikas užauga, o tada ateina į televizijos šou atranką ir bando dainuoti to nė nemokėdamas. Tuomet išgirstas kritiškas žiuri žodis virsta tragedija.

Matydami netinkamą savo atžalos elgesį, tėvai ieško medikų pagalbos nė nesusimąstydami, kad dažnai tereikia liepti vaikams anksčiau miegoti ar uždrausti paaugliui naktis leisti prie kompiuterio.

Anot psichiatro, realybės nesuvokiantys vaikai užauga įžūliais žmonėmis, nesugebančiais realistiškai įvertinti savo sugebėjimų. "Sutelkti visą dėmesį vaikams – ne pats geriausias auklėjimo būdas. Jei taip būtų, pasenę negyventume senelių namuose. Kitose šalyse tėvai dar gyvena kartu su vaikais, nes pastarieji juos vertina", – konstatuoja švedų specialistas.