Apie tai, su kokiais iššūkiais ir santykių etapais susiduria kiekviena dar net nesusituokusi pora, kodėl santykiuose svarbu kalbėtis ir puoselėti emocinį saugumą, o taip pat nevengti konfliktų, bet stengtis juos spręsti, kalbamės su porų psichologu, konsultantu, lektoriumi Mykolu Trunce, kuris pristato psichoterapeutės Daphne’ės de Marneffe knygą „Kliūčių ruožas: santuoka ir menas būti kartu“.

– Teigiate, kad vieneri metai – tai terminas, per kurį išgaruoja pirminė meilės ir aistros banga, bei kurio užtenka suprasti, ar su šalia esančiu žmogumi verta ir galima sieti savo ateitį – susitarti dėl bendro gyvenimo tikslų. O jei nepavyksta, vargu, ar tokius santykius verta tęsti. Ar tikrai galime brėžti tokią universalią ribą?

– Statistika negailestinga: apie 40% porų išsiskiria po vidutiniškai 13 metų. Ši vidutinė bendro gyvenimo trukmė pastoviai trumpėja. Jauni žmonės neskuba tuoktis. Pasak statistikos, vyras pirmą kartą tuokiasi apie 30-tus metus, moteris – apie 28-tus metus. Tai reiškia, jog po profesijos įgijimo jauni žmonės iki vedybų drauge gyvena apie 4–6 metus.

Vienų metų laikotarpis yra pakankamas terminas. Per šį laikotarpį „nukrenta rožinė migla“ ir antrą pusę pamatome tikruoju pavidalu. Draugystės pradžioje turime labai mažai informacijos apie antrą pusę. Kol pora draugauja jie kartu leidžia apie 25 proc. laiko. Kai apsigyvena kartu – apie 70 proc. laiko (išskyrus darbo laiką). Daugiau laiko leidžiant drauge, didesnė tikimybė pamatyti „tikrąjį veidą“, kuris iki apsigyvenimo kartu yra „pagražinamas“. Kodėl „gražiname“ savo veidą? Todėl,  kol draugaujama, abu turi bendrą tikslą – apsigyventi kartu. Na, o kai apsigyvenama kartu, pasimato tikrasis – realus antros pusės „veidas“. Šis, realus, antros pusės vaizdas leidžia objektyviau įvertinti santykių perspektyvą. Savo tikrąjį „aš“ atskleidžiame ir mes, sudarydami galimybę antrai pusei pažinti mus geriau.

herworld.com nuotr.

Jei atrastoji „realybė“ mus tenkina arba galime ją toleruoti, emocinė trauka išlieka. Jeigu pažindami antrą pusę vis stipriau suvokiame, kad mūsų lūkesčiai sutuoktiniui neatitiko realybės,  kyla nusivylimas, nepasitenkinimo jausmas, kuris ilgainiui perauga į priekaištus, kaltinimus, žeminimą, įskaudinimus, sukeliančius emocinį atstūmimą, ir kyla klausimas – „Ar galime būti kartu?“

Mano siūlomas terminas, vieneri metai,  yra pakankamas, nes paprastai tiek porai užtenka susidurti su visų iškilusių uždavinių sprendimu. Pakankamas laikas parodyti savąjį „aš“ ir pamatyti antros pusės „aš“. Pakankamas terminas įsitikinti, ar mokame bendrauti lygiaverčiais pagrindais. Jeigu per metus laiko nesugebame išmokti  bendrauti taikiai pagal lygiavertės, pastiprinančios partnerystės modelį ir nėra vieno ar abiejų noro tokių santykių išmokti, geriausia santykius nutraukti. Vis dėlto, jeigu abu partneriai nori suformuoti saugios erdvės poroje kūrimo gebėjimus, verta likti kartu ir mokytis gyventi taikiai.

– Kaip keičiasi poros santykiai ir tikslai apsigyvenus kartu?

– Kai  merginos ir vaikino tikslas pasiektas – pora pradeda gyventi kartu, dažniausiai kiekvienas „pasuka“ į savo asmeninio tikslo įgyvendinimą. Tradiciškai, vyras – aprūpinti šeimą, moteris – rūpintis namais ir vaikais. Tikslai išsiskiria ir pasirodo tikrieji poros narių veidai. Nebelieka didelių pastangų įtikti vienas kitam, nusileisti, padėti. Kiekvienas laikosi savo vertybių, nuostatų ir įsitikinimų. Nori, kad būtų pagal jį / ją. Lankstumo santykiuose sumažėja ir atsiranda tvirtas noras „būti teisiu(-ia)“. Na, o kai tai pasireiškia konflikto metu – pažeidžiamas abiejų emocinis saugumas ir abi pusės pradeda emociškai ir fiziškai tolti vienas nuo kito. Atsiranda noras pabūti vienam(-ai). Apsigyvenus kartu atsiranda naujų uždavinių, kurių sprendimas gali suartinti arba atstumti vieną nuo kito:

– Kaip bendrausime tarpusavyje? Kaip atsiprašysime? Kaip spręsime konfliktus?

– Kaip suderinsime skirtingus seksualinius  poreikius?

– Kada turėsime vaikų? Kas juos užims? Kas juos ugdys?

– Kas, kada ir kaip tvarkysime namus?

– Kaip valdysime gaunamas pajamas bei turimą turtą?

– Koks mūsų bendro gyvenimo tikslas?

– Kokios mūsų bendro gyvenimo taisyklės?

Santykių ateitis priklauso nuo to, kaip pora geba išspręsti visus iškilusius uždavinius. Jeigu jie išsprendžia juos taip, kad abu yra patenkinti, tai aiškiai parodo, jog jie ir ateityje gebės išspręsti kilsiančius nesutarimus taikiai. Kai pora neturi pakankamų gebėjimų spręsti ginčus ir konfliktus abipusio laimėjimu būdu, konflikto metu kiekvienas siekia „paimti viršų“. Tokie konfliktų sprendimai skaudžiai paveikia nusileisti turinčią pusę. Dėl to pažeidžiamas vienos ar abiejų emocinis saugumas, abi pusės atšąla ir atitolsta.

– Kaip ir psichoterapeutė Daphne de Marneffe knygoje „Kliūčių ruožas: santuoka ir menas būti kartu“ teigiate, kad tvirtų santykių pagrindas – kalbėjimasis. Jūs taip pat pabrėžiate, kad nuolatinė partnerių kaita neišprendžia santykių problemų, nes anksčiau ar vėliau  susiduriame su tais pačiai sunkumais. Todėl reikia išmokti bendrauti taip, kad abu jaustųsi emociškai saugūs santykiuose. Kas poroje kuria šį emocinį saugumą?

– Anksčiau santuokos buvo kuriamos iš „išskaičiavimo“. Šiais laikais ir moteris, ir vyras ekonomiškai gali išgyventi po vieną. Tad dabar santuokas grindžiame remdamiesi jausmais. Meilė tampa pagrindine jėga, sujungiančia du žmones į vieną šeimą. Tačiau, kaip matome iš negailestingos skyrybų statistikos – meilė būtina, tačiau nepakankama sąlyga abiem būti laimingiems iki gyvenimo pabaigos. Ko trūksta? O gi gebėjimų sugyventi taikiai – išreikšti savo nuomonę ir jausmus, nepažeidžiant antros pusės. Jeigu tokių gebėjimų neturi, nuolatinis antros pusės keitimas nieko neduos, anksčiau ar vėliau, santykiai taps emociškai nesaugūs.

– Ar norite pasakyti, kad bėgimas nuo vienų santykių prie kitų rodo, jog dažniausiai patys dedame per mažai pastangų puoselėdami bendrus tikslus, veiklas, bendravimą? Tad nereikia versti visos kaltės ant antrosios pusės?

– Taip, problema yra ne antrose pusėse. Problema yra mumyse, t. y. nemokame su antra puse kalbėti taip, kad po pokalbio ji norėtų mus apsikabinti. Kol kas daugelis gebame bendrauti vienas su kitu tik taip, kad po pokalbio vienas ar abu norime kuo greičiau pasišalinti, pabėgti. Poroje svarbu supratimas, priėmimas, tolerancija, palaikymas, orientacija į partnerį, gebėjimai: valdyti stresą ir pyktį, spręsti konfliktus abipusio laimėjimo būdu, patirti ir suteikti abipusį seksualinį pasitenkinimą, sutarti dėl vaikų užimtumo ir jų ugdymo, pajamų ir turto valdymo, bendro gyvenimo tikslų bei taisyklių.

– Kai kurių porų santykiai šiandien atrodo kaip linksmieji kalneliai – nuo didžiulės aistros iki nekalbadienių ar net laikino gyvenimo atskirai. Jos pykstasi, taikosi, žada skirtis, kartais išsiskiria ir vėl susieina. Kaip manote, toks emocinis santykių bangavimas daugiau sutvirtina ar susilpnina santykius?

– Emocinis bangavimas rodo, kad abu nemoka valdyti savo požiūrio, žodžių ar elgesio vienas su kitu. Tarpusavio santykiuose jie vadovaujasi paklusimo modeliu ir bet kokia kaina siekia įrodyti savo teisumą, kad galėtų pasimėgauti savo pranašumu. Tačiau toks stereotipinis elgesys veda į akligatvį – emocinį nesaugumą. Dažnai taip elgiasi žmonės, norintys pasirodyti prieš kitus scenoje ar TV ekranuose. Jiems labai svarbi kitų nuomonė apie juos.

Kai antra pusė nekreipia į mus dėmesio arba dar pasako, kad tu šioks ar anoks, tai smarkiai pažeidžia mūsų ego ir mes supykstame. O supykę pridarome tokių dalykų, po kurių emocinio saugumo nebelieka. Tada, norėdami pateisinti savo sprendimą skirtis, visą kaltę suverčiame antrai pusei.

Tačiau primesdami atsakomybę už santykius kitam, atiduodame ir visas galimybes juos gerinti. Likę be šių galių, tampame aukomis, kurioms belieka tik aimanuoti, kaltinti visą pasaulį ir antrąją pusę už tai, kad esame nelaimingi. Tokie emociniai kalneliai porų santykiuose rodo vieną – abu neturi pakankamų gebėjimų sukurti ir išsaugoti saugią erdvę poroje. Būtent to ir reikėtų kiekvienam išmokti.