– Iš kur ir kodėl apskritai kyla kaltės jausmas?

– Kaltės jausmas dažnai kyla tuomet, kai jaučiame, kad pasielgėme neteisingai, nesąžiningai, pažeidėme priimtas normas. Pavyzdžiui, tyčia įskaudinome arba apgavome kitą, pažeidėme susitarimą, padarėme nusikaltimą ir pan. Kaltės jausmas signalizuoja mums apie tai, kad padarėme kažką negerai ir verčia mus padėtį ištaisyti.

Taigi kaltės jausmas turi ir teigiamą aspektą, bet ne viskas taip paprasta. Kaltės jausmas turi daugybę formų ir kartais žmogus išgyvena jį net tada, kai nieko blogo nėra padaręs. Toks jausmas gali gerokai apkartinti ir apsunkinti tiek paties žmogaus, tiek jo artimųjų gyvenimą.

– Kaip aplinkiniai gali tuo pasinaudoti?

– Norėtųsi kiek kitaip formuluoti šį klausimą. Kai dėmesys yra nukreipiamas į aplinkinius, kai kiti yra matomi kaip potencialūs išnaudotojai, žmogus pats save pastato į bejėgio poziciją.

Daug vertingiau yra nukreipti dėmesį į save ir paklausti savęs: „Kas verčia mane elgtis vienaip arba kitaip? Kokie mano jausmais, nuostatos, lūkesčiai verčia mane sutikti su prašymu, kuris man nepatinka; sakyti taip situacijose, kai iš tikrųjų norėčiau pasakyti ne?“

Kai pavyksta atsakyti sau į šiuos klausimus ir geriau suprasti savo motyvus, atsiranda galimybė keisti savo elgesį.

– Kuo skiriasi prašymas padėti nuo spaudimo, reikalavimo kažką padaryti?

– Kai prašai kito kažką padaryti, savaime suprantama, kad kitas gali nesutikti ir atsisakyti. Kai prašau, esu pasiruošęs bet kokiam atsakymui, nes suprantu, kad kitas žmogus turi savo interesų ir požiūrį.

O kai reikalaujama kažką padaryti, laikomasi nuostatos, kad kitas privalo įvykdyti reikalavimus, privalo padaryti ir neturi galimybės pasakyti ne.

– Ar galima sakyti, kad atvejai, kai darželiai ir mokyklos reikalauja pervesti 2 proc., yra tam tikras emocinis šantažas, manipuliavimas jausmais?

– Galimybė skirti 2 proc. nuo jau sumokėtų mokesčių pasirinktai organizacijai yra labai geras dalykas – tai leidžia žmonėms patiems spręsti, kaip bus skirstomi pinigai, kurie jau yra surinkti į biudžetą. Tai galimybė paremti organizaciją arba fondą, kurių veiklai žmogus pritaria ir nori palaikyti.

Iš kitos pusės, tai didelė parama nevyriausybinėms organizacijoms ir fondams, padedanti jiems vykdyti savo veiklą. Manau, kad vienas svarbiausių aspektų, skiriant 2 proc. – galimybė laisvai rinktis, kam tu skiri šią paramą.

Deja, bet tenka pripažinti, kad kartais mokyklos ir darželiai, iš tėvų rinkdami 2 proc., pateikia tai kaip reikalavimą, privalomą dalyką ir taip panaikina pačią idėją apie pasirinkimo galimybę bei laisvę.

– Kaip šiuo aspektu galima įvertinti įvairius TV projektus, kai prašoma aukoti?

Dažniausiai būtent emocijos, o ne racionalūs argumentai skatina mus imtis veiksmų.

– Visi tokie projektai vienais ar kitais būdais stengiasi sukelti žmonių emocijas ir taip paskatinti juos aukoti. Bet žmonės yra emocionalūs, jausmai ir emocijos padeda mums pažinti pasaulį, kurti santykius, mokytis naujų dalykų, ryžtis pokyčiams. Dažniausiai būtent emocijos, o ne racionalūs argumentai skatina mus imtis veiksmų.

Tad nenuostabu, kad emocijos naudojamos visur – pradedant reklama ir baigiant labdaros projektais. Ar galima pavadinti tokius projektus emocinius šantažu? Ne. Žmogus visuomet yra laisvas pasirinkti, žiūrėti tokį projektą arba ne, aukoti pinigus arba ne.

– Ko iš tikrųjų siekiama, kai TV rodo graudžias istorijas, nelaimingus žmones? Ar tai tikra socialinė atsakomybė, ar noras didinti savo reitingus, surinkti pinigų, sukelti gailestį ir kartu gėdą dėl to, kad kažkas gyvena geriau už kitus?

– Tokiais atvejais siekių gali būti pačių įvairiausių: ir noras atkreipti dėmesį į problemą, ir siekis surinkti daugiau pinigų konkrečiai veiklai arba žmogui pagelbėti (prisiminkime įvairias akcijas, kai žmonės skatinami aukoti pinigus fondams), ir noras pakelti savo reitingus.

Gali būti, kad visi šie motyvai yra vienu metu. Graudžios istorijos sukelia daug emocijų, žmonės į jas reaguoja – todėl, norint paskatinti žmones aukoti, neretai pasirenkama būtent tokia forma.

– Kaip elgtis, kai pinigų prašoma gatvėje, ypač kai tai daroma agresyviai?

– Jei kažkas aktyviai prašo pinigų (prieina ir kalbina) – taip, tai visuomet yra asmeninių ribų pažeidimas. Tokį veiksmą praktiškai visi suvokia kaip gana agresyvų. Kaip į tai reaguoti – kiekvienas sprendžia pats.

Tarkim, vieni niekada neduoda išmaldos, kiti pasirenka, kam aukoti pinigus, o kam ne, treti į prašymą duoti pinigų maistui nuperka maisto, bet neduoda pinigų. Tokioje situacijoje svarbu prisiminti, kad tu neprivalai nieko niekam duoti.

– Kaip nesijausti kaltam ir nepatogiai tokiais atvejais?

– Kaip suprantu, klausimas yra apie tai, kaip nesijausti kaltam, jei nenori aukoti arba nenori ir negali patenkinti prašymo. Iš esmės sprendimas yra gana paprastas: jei nori ir gali prisidėti prie to, ko prašoma – darai tai; jei nenori ar negali – nedarai.

Jei tokioje situacijoje, kai prašoma aukoti, tapti kraujo donoru ir pan., žmogui kyla kaltės jausmas, galime kalbėti apie vidinį konfliktą. Tai gali būti konfliktas tarp mūsų pačių nuostatų, vertybių, lūkesčių, įsivaizdavimų apie save, visuomenės arba mums svarbios socialinės grupės lūkesčių mūsų atžvilgiu.

Jeigu jau kyla kaltės jausmas, galima pabandyti geriau suprasti, kas jį sukelia. Kai geriau supranti savo jausmus ir emocijas, lengviau su jais tvarkytis. Padeda ir savo realių galimybių ir netgi ribotumo suvokimas: kartais, kad ir koks didelis būtų noras padėti, tam nėra galimybių ir tai reikia priimti.

Svarbu ir priminti sau, kad jūs turite teisę nenorėti padėti ar aukoti ir dėl to netampate blogu žmogumi.